Po ilgų paieškų laimę kuria gimtajame mieste

• Sekundė
• Lina Dranseikaitė
• Aktualijos
• 2018.09.30 09:00

Visur gerai, bet namuose geriausia – šią tiesą Gražina Malinauskienė suprato tik po šešerių metų, praleistų Norvegijoje. Nors į svečią šalį panevėžietė išvyko su visa šeima, tėvynės ilgesio ir supratimo, kad jokie pinigai negali užpildyti dvasinės tuštumos, vedama nusprendė grįžti į gimtąjį Panevėžį. Ir drąsiai čia nėrė į verslo vandenis – atidarė pokylių namus.

Emigracija – savotiškas gyvenimo iššūkis. Vieni jam ryžtasi norėdami pažinti pasaulį ar tiesiog ieškodami neatrastų galimybių, bet didžioji dalis pakelti sparnus svetur nusprendžia ieškodami sotesnio kąsnio. Gražinos Malinauskienės šeima taip pat buvo viena iš tų, nusprendusių šiam svarbiam gyvenimo žingsniui ryžtis tik dėl finansinės gerovės.

„Į Norvegiją išvykome tik norėdami pagerinti šeimos finansinę padėtį, nes užsienyje laimės nelabai rasi. Žinojau, kad nebus paprasta ir lengva. Niekur pinigai ant medžių neauga, norint kažką turėti, reikia daug ir sunkiai dirbti, tačiau susiviliojome, nes vyresnioji dukra jau keletą metų gyveno Norvegijoje“, – pasakojo G. Malinauskienė.

Tiesa, ir gimtajame Panevėžyje šeima neskurdo – kartu su vyru Gražina turėjo panevėžiečių pamėgtą kavinę „Naktinis lietus“. Nors būta ir sunkesnių, ir lengvesnių metų, tačiau duonai niekada netrūko. Įkalbėti vyresniosios dukros, pora nusprendė kuriam laikui sustabdyti savo verslą. Kaip pasakojo Gražina, prarasti nelabai turėjo ką – Norvegijoje jų laukė ir stogas virš galvos, ir naujas pragyvenimo šaltinis – dukra abiem tėvams jau buvo radusi darbus vietos fabrike.

„Mažajai tuomet buvo tik šešeri, tad supratome, kad arba dabar, arba niekada. Uždarėme savo verslą ir visa šeima išvykome į Norvegiją su mintimi, kad užsidirbę pinigų grįšime į Lietuvą – gal po dvejų, gal po dešimties metų, bet vis tiek grįšime“, – apsisprendimą emigruoti aiškino G. Malinauskienė.

Gražinos Malinauskienės šeima buvo viena iš tų, nusprendusių emigracijai ryžtis tik dėl finansinės gerovės.

Nesibaigiantys išbandymai

Kaip atviravo moteris, pati pradžia svetur nebuvo lengva. Norvegija – be galo graži šalis, tačiau svetima kultūra, kalba, aplinka slėgė emigrantus. Didžiausiu išbandymu tapo mažosios dukrytės mokslai. Lietuvoje pagal savo amžių ji turėjo dar žingsniuoti į darželį, o Norvegijoje tėvai privalėjo ją leisti į mokyklą. Mažylei nemažas stresas buvo į naują kolektyvą įsilieti jau įpusėjus naujiems mokslo metams. Mergaitė norvegiškai nesuprato nė žodžio, tad per pamokas tik piešdavo ir žiūrėdavo pro langą į įstabius Norvegijos kalnus.

„Tas pirmas pusmetis vaikui buvo tragedija. Aišku, ir mums patiems su vyru buvo beprotiškai sunku. Jeigu būtume jaunesni, gal viskas būtų paprasčiau, juk Lietuvoje turėjome stabilų gyvenimą, o čia nėrėme į tokį iššūkį“, – kalbėjo pašnekovė.

Nežinia, ar šį išbandymą šeima būtų atlaikiusi, jeigu ne lemtingas atsitiktinumas – mažosios dukros klasėje mokėsi berniukas, iš Lietuvos išvykęs būdamas vos trejų. Vaikas puikiai kalbėjo norvegiškai. Kadangi jo šeimoje bendraujama lietuviškai, kad ir netaisyklinga kalba, bet vaikas puikiai atliko vertėjo vaidmenį – bent jau išversdavo, ką mokytoja pasakoja per pamokas.

„Norvegijoje turi mokėti norvegiškai. Nežinau, kaip galima tai pavadinti – gal Dievo veikimu, kad šis berniukas mokėsi dukters klasėje. Kažkaip galvojome, kad mūsų jaunėlė natūraliai prisitaikys prie naujos aplinkos, tačiau tai buvo vienas didžiausių sunkumų Norvegijoje“, – pasakojo G. Malinauskienė.

Reikia gerbti vietos tradicijas

Norvegija dažnai linksniuojama kaip šalis, kur vaikų teisių apsauga gal net per griežtai žiūri į vaikų auklėjimą. Lietuvos žiniasklaidą taip pat pasiekė ne viena skaudi istorija apie ten iš lietuvių šeimų atimtus mažuosius. Anot G. Malinauskienės, iš tiesų nėra taip, kaip kartais nušviečiama viena ar kita istorija – dažniausiai išpučiamas didžiulis burbulas. Niekas staiga ir netikėtai vaikų iš tėvų neatima – šeima pirmiausia stebima socialinių tarnybų, kai tik gaunamas bet koks nerimą keliantis signalas. Šeima taip pat gauna raštą, kad yra stebima, jai teikiama įvairi pagalba, tėvai kviečiami į vaikų auklėjimo kursus, namuose lankosi socialiniai darbuotojai, stebintys, kaip bendraujama ir elgiamasi su vaiku. Galiausiai tėvams skiriamas asmeninis psichologas, kuris padeda taisyti vaikų auklėjimo spragas.

„Vaiko niekas staiga neatima, labai ilgai renkama informacija, kol tarnyba yra tikra, kad šeima kažką negerai daro. Žinoma, jeigu atsisakysi siūlomos pagalbos ir nenueisi į kursus, tada jau niekas nebežais, paims vaiką iš nesaugios aplinkos. Jeigu Lietuvoje būtų taikomi Norvegijos įstatymai, pas mus kone kas antrai šeimai grėstų netekti savo vaikų“, – pasakojo buvusi emigrantė.

Norvegijoje vaikas yra savotiškas dievas, čia jiems net negalima skirti jokių namų ruošos darbų, nes tai bus traktuojama kaip vaiko išnaudojimas. Tačiau lietuviams atrodė neįprasta, kad norvegai su savo atžalomis yra labai šalti ir viešai vengia demonstruoti savo jausmų.

„Jeigu vietiniams tai nepatinka, kam juos erzinti. Reikia suprasti, kad atvykus į kitą šalį turi išmanyti jos įstatymus ir gerbti tradicijas, tuomet nekils ir sunkumų. O kai žinai, kaip reikėtų auklėti vaikus ir ko daryti negalima, viskas labai paprasta“, – įsitikinusi G. Malinauskienė.

Gimtinės šauksmas

Kalbos barjeras ir svetimos kultūros niuansai tebuvo tik pradžia. Po devynių mėnesių bankrutavo fabrikas, kuriame G. Malinauskienė su vyru dirbo. Šeima liko be jokių socialinių garantijų, nes norint jas gauti Norvegijoje reikia pradirbti bent jau metus. Panevėžiečiams pritrūko vos kelių mėnesių darbo stažo. G. Malinauskienei gana nesunkiai pavyko rasti kitą darbą viešbutyje, tačiau vyrui gana ilgą laiką nesisekė įsidarbinti. Teko skaičiuoti kiekvieną centą.

„Patyrėme didžiulę krizę, nes pragyventi iš vieno atlyginimo buvo labai sunku, o mūsų tikslas juk buvo užsidirbti. Norvegijoje emigrantams siūlomi atlyginimai visai kitokie nei vietiniams, o už viską mokėti teko norvegiškomis kainomis. Įkritome į duobę, iš kurios pradėjome stotis tik vyrui susiradus darbą“, – pasakojo moteris.

Malinauskai į Norvegiją išvyko planuodami grįžti po trejų metų, tačiau ten pragyveno beveik septynerius. Pasak emigrantės, nors gyvenimas Norvegijoje nusistovėjo, tas beprotiškas tėvynės ilgesys vis grąžindavo prie minties išpildyti sau duotą pažadą – grįžti į gimtinę. Stabdydavo tik tai, kad lietuviškoje spaudoje buvo kalbama, kaip Lietuvoje sunku gyventi.

„Kiekvieną vakarą vis kalbėdavau, kaip noriu grįžti namo. Vyras taip pat nebenorėjo krimsti emigranto duonos, tik jauniausioji dukra, lankiusi jau šeštą klasę, norėjo likti Norvegijoje. Ir tai suprantama, ten liko visi draugai, aplinka. Juk iš Lietuvos ji išvažiavo tik šešerių, tad Norvegija tapo jai sava. Supratome: arba dabar, arba niekada. Jeigu dar metus nebūtume išvykę, būtume likę visam dėl vaiko“, – pasakojo G. Malinauskienė.

Sugrįžimą paspartino ir šeimą ištikusi didžiulė netektis – per tą patį mėnesį moteris neteko brangiausių žmonių – tėčio bei brolio. Ji negalėjo palikti su šiuo skausmu vienos savo mamos.

Dar gyvendama Norvegijoje ji pasiteiravo Panevėžyje žinomo verslininko, ar pas jį neatsirastų jai darbo. Pasak moters, ji nebijojusi jokio darbo, juk ir Norvegijoje teko pradėti nuo pačių prasčiausių. Tačiau vietoje darbo gavo pasiūlymą nuomotis patalpas ir pačiai kurti savo verslą. Tuo labiau kad tokios patirties jau turinti, tereikėjo susigrąžinti savo klientus ir įdirbį.

„Ryžto ir pasitikėjimo netrūko. Norvegijoje esi svetimas, nežinai nei tradicijų, nei įstatymų, o čia, Lietuvoje, viską žinojau, pagaliau mokėjau kalbą ir galėjau susikalbėti. Galvojau, esu savame krašte, tai man jau gerai, savos sienos padeda, o Norvegijoje bijočiau, žiūrėčiau, ar tokia veikla būtų reikalinga, o šiuo atveju net nesidomėjau – nesvarbu, kaip seksis, bet nuojauta buvo tokia, kad savos sienos padės. Svarbiausia nenuleisti rankų ir dirbti. Buvau optimistė“, – ryžtingai nusiteikusi moteris.

Sėkminga pradžia

Tik grįžusi į Lietuvą G. Malinauskienė išsinuomojo patalpas Piniavoje ir pradėjo organizuoti vestuves, krikštynas, jubiliejus, gedulingus pietus bei kitas įvairias asmenines šventes. Pirmuosius klientus padėjo surasti salę išnuomojęs verslininkas, o vėliau reklama apie GM pokylių namus pradėjo plisti iš lūpų į lūpas. Pokylių namuose yra net dvi pobūvių salės, o svečių poilsiui gali pasiūlyti iki 35 miegamųjų vietų. Be to, GM pokylių namai rengia ir išvažiuojamuosius užsakymus visoje Panevėžio apskrityje.

Verslininkės teigimu, pirmą kartą kurdama savo verslą bijojo rizikos, o dabar labai drąsiai leidosi į naujus vandenis, nes širdyje – ramu. Ji įsitikinusi, kad jeigu dirbsi nuoširdžiai, klientai sugrįš. O kalbant apie švenčių organizavimą svarbu ne tik maistas ir jo pateikimas, bet ir pats bendravimas.

„Norvegijoje nėra tradicijos gimtadienius švęsti kažkaip išskirtinai, viskas ten pernelyg paprastai. Todėl tiesiog viduje viriau ir gyvenau tuo troškimu kurti kitokią, jaukią aplinką šeimos pasisėdėjimams, šventėms. Dabar šį troškimą galiu įgyvendinti su kaupu“, – šypsosi G. Malinauskienė.

Vyresnioji dukra mamos dažnai paklausia, ar ši nesigailinti viską metusi ir vėl nuo nulio pradėjusi gyvenimą kurti Lietuvoje, gimtajame Panevėžyje. Verslininkė tvirtina šio žingsnio nesigailėjusi nė sekundės. Juk svetimoje šalyje niekada nebūsi savas. Gamta Norvegijoje puiki, bet žmogui reikia artimųjų, savos kultūros. Vien pinigai negali suteikti pilnatvės.

Nors darbo daug – G. Malinauskienė ne tik rūpinasi klientų paieška ir vadyba, bet ir užsakymais, salės puošimu, klientų aptarnavimu, pobūvių organizavimu ir viskuo, kas kuria gražią šventę, darbas jai teikia didžiulį pasitenkinimą.

„Be galo džiaugiuosi pagaliau grįžusi į Lietuvą. Dirbti tenka daug, bet jaučiuosi puikiai. Nereikia norėti visko iš karto. Svarbu mažais žingsneliais eiti į priekį. Reikia nebijoti permainų, nesvarbu, kiek tau metų. Svetur niekas nelaukia, jeigu jauti, kad širdis ir visas kūnas prašo grįžti į gimtinę, taip ir reikia daryti“, – įsitikinusi G. Malinauskienė.

• Sekundė
• Lina Dranseikaitė
• #emigracija
• #gyvenimo būdas
• #Norvegija
• #Panevėžys
• #Verslas