-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Taip svarsto panevėžietė Barbora Kazėnienė, liepos 3-iąją atšventusi 100 metų jubiliejų.
„Kad žinotumėt, kaip aš visą gyvenimą nemėgau Barboros vardo! Negražus man jis. Būdavo, užsimena, koks tai garbingas vardas, kad juo vadinta garsioji gražuolė kunigaikštienė Radvilaitė. Bet man tas vardas vis tiek nepatiko. Tik neseniai su juo susitaikiau“, – prisipažįsta B. Kazėnienė.
Ji – penkioliktas Pasvalio rajone gyvenusių ūkininkų Grybių vaikas.
Tačiau, pasak Barboros, pilnametystės sulaukė tik devyni vaikai. Kiti šeši mirė kiek ūgtelėję.
Pati, gimusi paskutinė, gavo mamos vardą. Barbora – katalikų šventoji, kaip ir šventasis Florijonas, yra ugniagesių globėja. Tačiau Florijoną pastarieji mini, o kad ugniagesius gelbsti dar ir Barbora, kažin ar jie žino.
„Būdama vos pustrečių, netekau tėčio. Mus, devynis vaikus, augino viena mama“, – pasakoja B. Kazėnienė.
Nors be tėčio liko dar visai mažytė, senjorė prisimena vieną įvykį iš tuomet dar pilnos šeimos gyvenimo.
Ji mena, kad išeidami į kaimynų vestuves, tėvai pažadėjo vaikams parnešti saldainių. Mergytė taip jų norėjo, kad laukdama neužmigo. Šiems grįžus, tėtis į sterblę jai pribėrė šių skanumynų.
Kaip tuomet vaikai vertino saldainius, turėtų iliustruoti Barboros pasakojimas.
„Apdovanotai saldainiais, prisireikė man ant puoduko. Kai jau atlikau reikalą, vienas saldinis pliumpt ir įkrito tan puodukan. Išsitraukiau ir patį pirmą sučiulpiau. Pagalvokit, ką su tokiu saldainiu darytų šiandienos vaikai“, – svarsto šimtametė.
Barbora Kazėnienė – šimtametė, kuriai likimas nepagailėjo ir išbandymų. P. Židonio nuotrauka
B. Kazėnienė pasakoja, kad laimingos šeimos dienos baigėsi tėčiui mirus nuo kraujo užkrėtimo. Ganydamiesi jo arkliai perbrido upelį ir nusigavo į kitą lauką. Nuėjęs jų parvesti, upelyje vyras užmynė ant stiklo šukės, susižalojo, patyrė kraujo užkrėtimą ir nebepagijo. Barboros mamai teko vienai rūpintis ūkiu ir auginti vaikus.
Šimtametė pabrėžia, kad ūkio darbuose mamai padėdavo visi devyni vaikai. Barboros pareiga buvo ganyti karves. Išginti tekdavo anksti ryte, o prižiūrėti – visą dieną. Ir taip nuo pavasario iki rudens, nors lyja ar laukus padengia gruodas.
Į ganiavą vaikai išeidavo basi. Tad B. Kazėnienė gerai prisimena, koks būdavo džiaugsmas, kai karvė palikdavo blyną. Į jį, dar šiltą, mergytė skubėdavo įšokti, kad kiek pasišildytų sužvarbusias kojeles.
„O į mokslus mama išleido mane vieną iš visos šeimos. Daugiau vaikų mokyti neturėjo iš ko. Menu, toks mokytojas Jasiukaitis įkalbėjo mamą, kad aš turiu mokytis. Įdomu, kad tas mokytojas Pasvalyje mokė mane, o kai jau gyvenau Panevėžyje ir į tuometę pirmąją vidurinę nuvedžiau dukrą, radau joje dirbantį savo mokytoją. Didžiulį dėkingumą jam jaučiu“, – sako B. Kazėnienė.
Gimnaziją ji lankė Pasvalyje. Ten sutiko ir pirmąją tikrąją, didžiąją gyvenimo meilę.
„Žmogui būtina dirbti. Negalima savęs lepinti, o visų baisiausia yra persilepinti nieko neveikiant. Ir darbo nereikia kratytis, reikia jį mylėti.“
B. Kazėnienė
Mokytis teko siaučiant karui, kai šalyje visko trūko. Pamokas nuomojamame butuke tekdavo ruošti į išskaptuotą buroką įdėjus lajaus, įstačius dagtį ir taip pasigaminus šviestuvą.
Tame pat name butą nuomojosi ekonomistu dirbęs septyneriais metais vyresnis Kazys Kazėnas.
Šis turėjo žibalinę lempą, tad Barborai pasiūlė negadinti akių, ateiti pamokų ruošti į jo kambarėlį. Jame ir gimė jų meilė. Kaziui pasipiršus, Barbora pasiūlymą priėmė su džiaugsmu ir kvatodamasi.
Barbora ištekėjo vos 19-os, taip ir nebaigusi gimnazijos. Po metų gimė dukra Nijolė, vėliau tapusi gydytoja. Kazėnai susilaukė trijų dukterų. Antroji dukra Zita tapo logopede, o trečiąją dukrelę Danguolę mirtis pasiglemžė dar nesulaukusią paauglystės.
„Gyvenome toje pat vietoje Panevėžyje, kur ir dabar, Tulpių gatvėje. Tulpių mikrorajono penkiaaukščiai ką tik buvo pradėti statyti lauke, kuriame tuo pat metu ganėsi panevėžiečių karvės. Danguolės klasės draugė, kurios šeima laikė karvę, paprašė mano dukros padėti gyvulį perkelti ir abi išėjo į ganyklą“, – mena B. Kazėnienė.
Tada nutiko didžiulė nelaimė, sukrėtusį visą Panevėžį.
Senjorė sako gerai nebepamenanti, ar perkeliama karvė prisilietė prie kažin kokio statybvietėje besimėčiusio elektros laido, ar prie nesaugaus stulpo, kad buvo elektros nutrenkta. Krentantis gyvulys užgriuvo Danguolės draugę. Bandydama ištraukti bendraamžę, Barboros dukra čiupo karvės grandinę.
„Nubėgusi į nelaimės vietą, radau elektros srovės sudegintą dukrą su grandine rankoje“, – neslėpdama ašarų prisimena mama.
Netrukus B. Kazėnienės veidą vėl nušviečia šypsena – pasidžiaugia turinti septynis anūkus ir net vienuolika proanūkių.
Jos dukra Nijolė susilaukė penkių vaikų, o Zitai gimė du.
Šimtametė dienas leidžia su anūku Antanu.
„Jis mano angelas sargas“, – šypsosi močiutė.
B. Kazėnienei labai patinka žaisti šachmatais, o Antanas – pats geriausias jos šachmatų partneris.
Šimtametė pridūrė: „Pagalvojau, gal net būsiu užkankinusi Antaną su tais savo šachmatais.“
B. Kazėnienė svarsto mokėjusi gyventi taip, kad ir laisvalaikiu, ir pramoga jai buvo tapęs darbas.
„Dabar jau dirbti nebeliko sveikatos, tad žaidžiu šachmatais“, – šypsosi jubiliatė.
Barbora ir Kazys Kazėnai jaunystėje. P. Židonio nuotrauka
Perbėgdama per nugyventą šimtą metų, B. Kazėnienė pasakoja, kad pats sunkiausias jai buvo pokaris.
Susilaukę pirmojo vaiko, Kazėnai išvyko gyventi į Barboros uošviją Pasvalio rajone, netoli Vaškų. Ten jiems teko atlaikyti okupantų pakalikų, tuomet vadintų stribais, antpuolį.
„Mano vyras su dviem broliais nuo jų pasislėpė sode iškastame bunkeryje, aš ant rankų sūpavau kūdikį, o stribai siaubė uošvių namus. Laimė, bunkerio jie neaptiko, bet ką teko išgyventi man, nepamirštu visą gyvenimą“, – atsidūsta senjorė.
Po šių baisybių šeima jau su dviem dukrelėmis atsikėlė gyventi į Panevėžį.
Bet ramybės nerado ir čia.
Gyvenant Panevėžyje, suimtas, po to į lagerius išvežtas Barboros vyras. Priežastis – antisovietinė veikla.
„Turbūt daugelis pažįsta garsų, ne taip seniai mirusį partizaną Joną Čeponį. Su juo mes buvome klasės draugai. Sykį, kai jau turėjau šeimą ir gyvenau Panevėžyje, o Jonas mokėsi Kauno kunigų seminarijoje, jis atvažiavo pas mus ir paprašė pasaugoti paketą. Tas paketas tapo įkalčiu, ir mano vyras gavo 25-erius metus lagerio“, – pasakoja B. Kazėnienė.
Netrukus po J. Čeponio apsilankymo jų namuose, užgriuvo ir NKVD.
Neabejotina, kad jie sekė į antisovietinę veiklą įsitraukusį laisvės kovotoją.
Pakete, pasirodo, būta ruošinių atsišaukimams spausdinti. Dėl jų buvo išsivestas ir ketvirčiui amžiaus nuteistas Barboros vyras, į kalėjimą įgrūsta ir pati. Jame B. Kazėnienė išlaikyta keletą parų, o sutuoktinis į namus sugrįžo tik po septynerių kalinimo metų, mirus Stalinui.
Šimtametei iki šiol ausyse skamba enkavėdistų keiksmai ir grasinimai. O mylimas jos vyras mirė, kai jam nebedaug buvo likę iki 90-ies. Barbora skaičiuoja, kad kitąmet bus dvidešimt metų, kai ji našlė.
Kazėnų šeima. Trečioji jų dukra žuvo nesulaukusi paauglystės – ši sovietmečiu nutikusi tragedija anuomet sukrėtė visą Panevėžį. P. Židonio nuotrauka
B. Kazėnienė, po santuokos taip ir nebaigusi gimnazijos, vėliau baigė buhalterių kursus ir, kaip pati sako, visą gyvenimą dirbo su skaičiais.
Į užtarnautą poilsį išėjo 70-ies, nors nebedirbti galėjo nuo 55-erių – anais laikais tokio amžiaus moterys jau gaudavo pensiją.
„Žmogui būtina dirbti. Negalima savęs lepinti, o visų baisiausia yra persilepinti nieko neveikiant. Ir darbo nereikia kratytis, reikia jį mylėti. Juk gera yra dirbti“, – pabrėžia šimtametė.
B. Kazėnienė sako dar visai neseniai prižiūrėjo apie savo namą Tulpių gatvėje pasodintas gėles ir daržus: puoselėdavusi, ravėdavusi augalėlius, apie juos ropinėdavusi.
„Pasijuokdavo iš manęs, kad ropinėju, pašaipom klausdavo, ar valgyti nebeturiu ko. O aš triūsdavau dėl to, kad man patinka darbuotis. Gal todėl ir sulaukiau šimto metų“, – šypsosi panevėžietė.
Barbora pridūrė, kad darbas visada darė ją laimingą.
Dabar, kai darbuotis tapo sunkoka, laimę teikia artimųjų dėmesys. Džiugina gana nebloga sveikata, leidžianti sulaukti vis kito ryto, o šimtmetį švęsti restorane ir priimti nuoširdžius sveikinimus.
