Lietuva pasitiko dar vieną nepriklausomybės atkūrimo pavasarį – jau 32-ąjį po penkių dešimtmečių sovietų okupacijos. Pusę amžiaus trukusio atėjūnų primesto gyvenimo, su kuriuo dalis visuomenės niekada nesusitaikė.
Pasibaigus pirmąjį okupacijos dešimtmetį pažymėjusioms ginkluotoms partizaninėms kovoms, jas pakeitė neginkluota rezistencija. Su kiekvienais metais pasipriešinimas tik stiprėjo, įtraukdamas vis daugiau skirtingų visuomenės grupių.
Pogrindinė kova prieš okupacinę valdžią vyko ir Panevėžyje – nuo saugumiečių įsiūčiui platinamų antisovietinių atsišaukimų iki vasario 16-osiomis slapčia iškabinamų trispalvių.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacinių režimų veiklos tyrimų ir viešinimo skyriaus vyriausiojo istoriko Arvydo Gelžinio priminimu, ginkluotas partizaninis pasipriešinimas Lietuvoje buvo nuslopintas tik 1953 metais. Tačiau lengviau atsikvėpti okupantams neteko – laisvės kovotojų misiją čia pat perėmė disidentinis sąjūdis.
Pasak istoriko, itin daug po 1953-iųjų kūrėsi jaunimo pogrindžio organizacijų, veikusių vidurinėse ir aukštosiose mokyklose. Jų užduotys buvo pačios įvairiausios: jaunuoliai platino antisovietinius atsišaukimus, tautinę atributiką, viešosiose vietose keldavo tuo laiku griežtai draustas trispalves – nepriklausomos Lietuvos vėliavas. O svarbiausia – slapčia studijavo draudžiamą Lietuvos istoriją, kultūrą, literatūrą.
„Per 1955–1958 metus KGB Lietuvoje išaiškino 61 nelegalią organizaciją, kurių veikloje dalyvavo 303 žmonės – daugiausia jaunimas, – pasakoja A. Gelžinis. – Vien 1956–1957 metais kagėbistai užfiksavo 126 antisovietinių atsišaukimų platinimo atvejus, 419 anoniminio pobūdžio laiškų.“
Rengtos, pasako istoriko, net ir viešos protesto akcijos. Vienos įsimintiniausių demonstracijų vyko Vilniaus ir Kauno kapinėse 1956-aisiais Vėlinių dieną: jomis lietuviai išreiškė palaikymą Vengrijos revoliucijai. Vien akcijoje Kaune dalyvavo keli tūkstančiai žmonių, dalis buvo suimta.
Panašios akcijos kapinėse vyko keletą metų, jose neapsieita be susirėmimų su pareigūnais ir sankcijų demonstracijų dalyviams.
O paskui prasidėjo visiškai naujas pasipriešinimo etapas. Tai, pasak A. Gelžinio, įvyko didelės tragedijos metais – 1972-aisiais, kai susidegino Romas Kalanta. Prieš sovietinį režimą protestavusio 19-mečio jaunuolio auka išjudino visuomenę. Šokas ir pasipiktinimas išsiliejo masine protesto demonstracija Kaune, paskui ją sekė kitos ir Lietuvos miestus užliejo prieš okupacinę valdžią nukreiptų atsišaukimų ir plazdančių trispalvių banga.
1972-ieji, A. Gelžinio teigimu, tapo ypatingais Lietuvos pasipriešinimui metais dar ir dėl pradėto leisti pogrindžio periodinio leidinio – „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“. Po to ėmė rastis kitų antisovietinių periodinių leidinių, steigėsi pogrindžio spaustuvės – galiausiai susikūrė tokios organizacijos, kaip Lietuvos Laisvės Lyga, Lietuvos Helsinkio grupė, tačiau kronika buvo pirma.
„Nemažai visos šios veiklos dalyvių buvo persekiojami KGB, nuteisti kalėti atsidūrė lageriuose, tremtyje. Prieš juos naudotos ir psichiatrinės prievartos priemonės“, – didelę pasipriešinimo kainą primena pašnekovas, pabrėždamas, jog disidentų tai nestabdė – netgi priešingai.
1978 metais Lietuvoje įsteigtas Tikinčiųjų teisėms ginti komitetas per kelerius savo egzistavimo metus spėjo parengti daugiau nei pusšimtį dokumentų dėl tikinčiųjų ir bendrųjų žm
ogaus teisių pažeidinėjimo Sovietų Sąjungoje, kuriuos siuntė įvairioms sovietų įstaigoms ir perdavinėjo Vakarams. Komiteto pastangomis informacija apie represijas prieš Lietuvos žmones pasklisdavo po visą pasaulį – jas transliavo ir Vatikano, ir kitos užsienio radijo stotys.
„Viso pasipriešinimo proceso kulminacija tapo 1987-ųjų mitingas Vilniuje prie Adomo Mickevičiaus paminklo“, – istorikas primena pirmą kartą viešai Molotovo-Ribentropo paktą ir jo slaptuosius protokolus, nulėmusius Baltijos šalių okupaciją, pasmerkusį renginį, įvykusį simbolinę dieną – rugpjūčio 23-iąją.
„Šis mitingas žymėjo naujos epochos pradžią – vėliau sekė Sąjūdžio gimimas ir nepriklausomybės atkūrimas“, – sako A. Gelžinis.
Šalį apėmusi neginkluota rezistencija nepaliko nuošalyje ir Panevėžio. Pasak istoriko, po 1972 metų įvykių Kaune – Romo Kalantos žūties – antisovietinės nuotaikos aiškiai pasijuto ir mūsų mieste.
„1970 metais KGB Panevėžyje užfiksavo tris antisovietines akcijas, 1971 metais – keturias, 1972-aisiais tokių būta septyniolika, o dar po metų – trylika“, – pasakoja A. Gelžinis.
Pavyzdžiui, 1973 metų vasario 16-ąją tuometinėje N. Gogolio (dabar Smėlynės) gatvėje ant telegrafo stulpo buvo iškelta Trispalvė.
1974 metais Panevėžio miesto KGB skyriaus pareigūnai nustatė, jos 1-osios vidurinės mokyklos moksleiviai „reiškė tautines nuotaikas“: rankinių laikrodžių dirželiais imitavo Trispalvę arba švarko atlapo vidinėje pusėje segėjo adatėles, apvyniotas vėliavos spalvų siūlais.
„Iš viso 1973–1974 metais į Panevėžio miesto KGB pareigūnų akiratį pateko 42 asmenys, kurie įvykdė ar ruošėsi įvykdyti antisovietines akcijas“, – skaičiuoja pašnekovas ir sako, jog 1976–1977 metais Panevėžyje buvo įvykdyta 10 antisovietinių akcijų.
Tuo laiku aktyviausiai mieste veikė grupė moksleivių, apie kuriuos „Panevėžio balsas“ neseniai rašė.
1976 metų vasario 16-osios naktį Tulpių kvartale ant penkiaaukščio buvo iškelta Trispalvė. Pasak istoriko, tą padarę du asmenys buvo nustatyti, bet palyginti lengvai atsipirko: KGB griežtai įspėjo, kad ateityje už panašius veiksmus sulauks baudžiamosios atsakomybės.
Tų pačių metų lapkričio pradžioje daugelyje miesto gatvių, gyvenamųjų namų laiptinėse ir pašto dėžutėse buvo išplatinta daug atsišaukimų, kuriuos išspausdino du Vilniuje gyvenę panevėžiečiai studentai, o išplatino – Panevėžio moksleiviai.
„Daugelis numatytų antisovietinių akcijų nebuvo įvykdytos, nes apie tai per savo agentūrą sužinodavo KGB“, – patikslina A. Gelžinis.
Pavyzdžiui, 1977 metais KGB pareigūnai sužinojo, kad Panevėžio J. Švedo pedagoginėje muzikos mokykloje susikūrė moksleivių antisovietinė organizacija „Lietuvninkai“, kurios nariai planavo skleisti atsišaukimus ir ant viešbučio „Nevėžis“ iškelti Trispalvę. Tais pačiais metais gegužės pabaigoje visi šios organizacijos moksleiviai, dalyvaujant jų tėvams, buvo griežtai įspėti muzikos mokyklos pedagogų susirinkime.
Dar viena akcija įvyko 1972 metų birželio 3-osios naktį, kai pačioje miesto širdyje – Laisvės aikštėje – ant pastato, sujungto su J. Miltinio dramos teatru, sienos atsirado užrašas „Laisvę Lietuvai“.
Kas šūkio, parašyto didžiosiomis maždaug 40 centimetrų raidėmis kiek daugiau nei pusantro metro aukštyje, autoriai, saugumiečiams išaiškinti prireikė poros metų.
Ne vienas panevėžietis puikiai pamena šį užrašą. J. Miltinio dramos teatro aktorius Enrikas Kačinskas yra pasakojęs, jog žodžius „Laisvę Lietuvai“ matė savo akimis. Nė vienas aktorius tada juo nepasipiktino. Dar daugiau: kai norėta, jog užrašą nuvalytų teatro darbuotojai, šie atsisakė motyvuodami tuo, jog ta konkreti pastato dalis priklausė ne kultūros įstaigai.
Kol saugumiečiai blaškėsi, užrašas ant sienos išbuvo ne taip trumpai. Kažkas nevykusiai bandė jį užtepti kitos spalvos dažais, bet dėl to raidės tapo tik dar ryškiau matomos.
Gandai apie šį įvykį pasklido visame mieste. Ir, matyt, paskatino pogrindininkus naujoms akcijoms. Nes, remiantis KGB dokumentais, to paties mėnesio pabaigoje Laisvės aikštėje buvo rasta 18, kaip tuomet teigta, antisovietinio ir nacionalistinio turinio lapelių. Didžioji jų dalis – prie tuomečio Politechnikumo tunelio.
Saugumas išsiaiškino, kad lapelius platino trys vaikinai ir mergina. Visi jie sulaukė griežtų sankcijų: vaikinai gavo realias laisvės atėmimo bausmes, o merginai skirtas priverstinis gydymas specialioje psichiatrinėje ligoninėje.
Beje, laisvės Lietuvai reikalaujantis užrašas buvo atsiradęs ir vėlesniais metais.
Paskutinis kartas, kai žmonės versti budėti siekiant išvengti iškabintų trispalvių, kitokių akcijų, buvo 1988-ieji. Tai buvo paskutiniai metai, kai Lietuva nelegaliai minėjo Vasario 16-ąją. Be to, jubiliejinę – septyniasdešimtąją. Tąnakt mieste ant buvusios daržovių parduotuvės sienos Respublikos gatvėje vėl atsirado užrašas „Laisvę Lietuvai“. Nors greitai pašalintas, apie jį spėjo sužinoti didžioji dalis miesto. O jau tų pačių metų rudenį panevėžiečiai džiaugėsi legaliai iškelta Trispalve. 1988 metų spalio 21-ąją ji suplevėsavo virš J. Miltinio dramos teatro.