1989-aisiais nusprendus R. Čarno gatvei sugrąžinti Vasario 16-osios pavadinimą, ji tapo nepakeičiama šventinių eisenų vieta. PB ARCHYVŲ nuotr.

Pavadinimuose – istorinė atmintis

Pavadinimuose – istorinė atmintis

https://sekunde.lt/leidinys/paneveziobalsas/Panevėžyje yra gatvių, kurios bėgant dešimtmečiams ir gairinant permainų vėjams, ne kartą keitė savo vardą.

Gatvių pavadinimai – vienas ryškiausių istorinės krašto atminties pavyzdžių. Jais pagerbiami žymūs žmonės, įamžinami reikšmingi įvykiai, svarbūs objektai ar populiarūs vietovardžiai. Tačiau kaip tik dėl to gatvių vardai dažnai tampa politiniu ar propagandos ginklu. Ne vieną okupaciją išgyvenusioje Lietuvoje tai irgi buvo įprasta praktika.

Prioritetinis sąrašas

Šiaulių regioninio valstybės archyvo Panevėžio filialo vedėjas Leonas Kaziukonis patvirtina: gatvių pavadinimų keitimo vajus Lietuvoje kildavo okupacijų metais. Kiekviena naujai atėjusi okupantų valdžia juos koregavo pagal savo vertybių sampratą, įamžino, kas jiems atrodė geriausia, ir bandė trinti iš atminties tai, kas buvo svarbu ir brangu lietuviams.

Kadangi Lietuva praėjusiame šimtmetyje ilgiausiai buvo okupuota sovietų, nemažai daliai gatvių ir aikščių buvo suteikti komunistinei valdžiai nusipelniusių žmonių, sovietinių simbolių, Rusijos imperijos istorinių asmenybių vardai. Istoriniai pavadinimai sugrąžinti tik atgavus nepriklausomybę.

Panevėžys irgi nebuvo išimtis. Pasak L. Kaziukonio, 1944 metų liepos 22 dieną sovietams iš miesto išstūmus nacius, vienas pirmųjų naujosios valdžios darbų buvo pakeisti karo metais atsiradusius gatvių pavadinimus. Ypač tuos, kurie priminė sovietams neparankius įvykius.

Šiaulių regioninio valstybės archyvo Panevėžio filiale saugomi dokumentai rodo, kad jau 1944-ųjų rugpjūčio viduryje miesto vykdomojo komiteto pirmininkui buvo pateiktas gatvių pavadinimų sąrašas ir paprašyta artimiausiu metu jį koreguoti.

Archyvarams, L. Kaziukonio teigimu, šis sąrašas atskleidė kelis įdomius aspektus. Visų pirma, sužinota, kad tuo metu Panevėžyje buvo 170 gatvių. Antra – labiausiai skubėta pakeisti 1941 metų birželio sukilimą ir NKVD aukų atminimą įamžinusius gatvių pavadinimus.

„Su Lietuvos nepriklausomybe ir jos kovomis susijusių aikščių ir gatvių pavadinimai, tokie kaip Laisvės, Nepriklausomybės, Savanorių, Vasario 16-osios, palikti netaisyti. Tuo metu apie jų keitimą nebuvo galvojama“, – sako L. Kaziukonis.

Panevėžio miesto vykdomojo komiteto Komunalinio ūkio skyriaus miesto vykdomojo komiteto pirmininkui 1944-aisiais pateiktas gatvių pavadinimų sąrašas su okupacinei valdžiai parankiomis korekcijomis. ŠIAULIŲ REGIONINIO VALSTYBĖS ARCHYVO PANEVĖŽIO FILIALO nuotr.

Panevėžio miesto vykdomojo komiteto Komunalinio ūkio skyriaus miesto vykdomojo komiteto pirmininkui 1944-aisiais pateiktas gatvių pavadinimų sąrašas su okupacinei valdžiai parankiomis korekcijomis. ŠIAULIŲ REGIONINIO VALSTYBĖS ARCHYVO PANEVĖŽIO FILIALO nuotr.

Neparanki tiesa

Vykdomasis komitetas nutarimą keisti gatvių pavadinimus priėmė tų pačių 1944 metų spalio pradžioje.

„Jo preambulėje buvo rašoma: „Turint galvoje, kad Panevėžio miesto penkios gatvės laike fašistų

okupacijos buvo pavadintos banditų vardais, kas erzina tarybinius gyventojus“, – cituodamas dokumentą L. Kaziukonis sako tai buvus paaiškinimu, kodėl reikalauta tokių skubių pokyčių. Mat „banditais“ šiame nutarime įvardinti 1941 metų birželį NKVD nužudyti Panevėžio medikai: Juozas Žemgulys, Stasys Mačiulis, Antanas Gudonis. Jų pavardėmis pavadintas gatves naujoji okupacinė valdžia pakeitė Antrojo pasaulinio karo metais žuvusių sovietų partizanų Antano Česnelio, Kazio Štaro ir sušaudyto prokuroro Juozo Danilavičiaus vardais.

„Kitais dviem šio nutarimo punktais Partizanų gatvė pavadinta poeto Juliaus Janonio vardu ir čia pat skliausteliuose paaiškinta: „Partizanų gatvė buvo fašistų pakeista ir reiškia banditų simbolį“, – sako L. Kaziukonis.

Tuo pačiu nutarimu neliko ir 1941 metų birželio sukilimo atminimui skirtos Birželio 22-osios gatvės (tarpukariu Džonto gatvė).

Archyvaro teigimu, Panevėžio miesto vykdomojo komiteto nutarimo turinys akivaizdžiai prieštaravo istorinei tiesai.

„Melu ir propaganda buvo siekiama iš atminties ištrinti 1941 metų antisovietinį lietuvių ginkluotą sukilimą ir raudonojo teroro aukas“, – apibendrino L. Kaziukonis.

Atkūrus nepriklausomybę enkavėdistų nužudytų Panevėžio medikų J. Žemgulio, S. Mačiulio ir A. Gudonio vardais vėl atitinkamai pavadinti buvęs A. Puškino bulvaras, M. Gorkio ir V. Majakovskio gatvės. Šalia jų esančiai vienai gatvei buvo suteiktas kartu su gydytojais nužudytos medicinos seselės Zinaidos Kanevičienės vardas.

J. Janonio gatvei buvęs pavadinimas nesugrąžintas. Birželio 22-osios gatvė, tarpukariu buvusi Džonto, pavadinta J. Zikaro vardu.

Vasario 16-osios gatvę sovietinė Panevėžio valdžia panaikino 1945 metais. Iš pradžių ją pervadino Gegužės 9-osios gatve, o 1968 metų vasarą suteikė vieno iš keturių komunarų – R. Čarno pavarde. Vasario 16-osios pavadinimas grąžintas tik 1989 metų vasario viduryje įsisiūbavus Atgimimui.

Kolūkiečių gatvė Panevėžyje tik 2016-aisiais tapo Uosių. ŠIAULIŲ REGIONINIO VALSTYBĖS ARCHYVO PANEVĖŽIO FILIALO nuotr.

Kolūkiečių gatvė Panevėžyje tik 2016-aisiais tapo Uosių. ŠIAULIŲ REGIONINIO VALSTYBĖS ARCHYVO PANEVĖŽIO FILIALO nuotr.

Tik Laisvė nekliuvo

L. Kaziukonio žiniomis, praėjus dešimtmečiui nuo antrosios sovietinės okupacijos pradžios, dalis Panevėžio gatvių jau turėjo sovietinius pavadinimus.

Tuometei miesto valdžiai 1954 metais priėmus sprendimą dėl „rinkiminių punktų“ sudarymo, balsuoti gyventojai kviesti iš 179 miesto gatvių. Ir daugumos jų pavadinimuose skambėjo sovietinių politinių, visuomeninių, ideologinių veikėjų arba Rusijos imperijos istorinių asmenybių vardai: P. Cvirkos, R. Domaševičiaus, J. Garelio, A. Domaševičiaus, M. Gorkio, K. Giedriaus, N. Gogolio, V. Kapsuko-Mickevičiaus, M. Kutuzovo, M. Margytės, M. Melnikaitės, L. Tolstojaus, K. Požėlos, A. Puškino, K. Vorošilovo, kitų.

Pasak archyvaro, be jų, XX amžiaus 6-ojo dešimtmečio viduryje Panevėžyje buvo ir devynios aikštės: Keturių komunarų, Komjaunimo, Darbo, Kooperacijos, Lenino, S. Nėries, Pionierių, Vienybės ir Tarybų. Taip pat sovietų saugumo įkūrėjo F. Dzeržinskio vardo bulvaras ir Liepos 21-osios prospektas, primenantis, kad tądien 1940 metais Lietuvoje buvo paskelbta sovietų santvarka. Netrūko, patikina L. Kaziukonis, ir gatvių, turėjusių atspindėti komunistinius pasiekimus: Liaudies, Pergalės, Oriolo, Revoliucionierių, Gegužės 1-osios, Gegužės 9-osios – ir tai dar toli gražu ne visos. Juolab kad laikui bėgant, atsirasdavo vis naujų, sovietinei ideologijai svarbių gatvių. Pavyzdžiui, TSRS 60-mečio, Lietuvos TSR 40-mečio, 51-osios armijos, J. Gagarino…

Todėl, archyvaro nuomone, įdomu tai, jog pirmais pokario metais sovietų valdžia Panevėžyje neskubėjo keisti Laisvės aikštės pavadinimo.

„Maža to – 1949 metų balandžio 29-ąją ji priėmė sprendimą čia pastatyti „kapitalinį Laisvės paminklą 12 metrų aukščio sukomponuojant kartu ir tribūną dvidešimt penkiems asmenims“, – sako jis.

Miesto galvos dėl šio sumanymo net kreipėsi į LTSR Ministrų Tarybą, tačiau leidimo statyti „kapitalinį paminklą“ taip ir negavo.

„O po kiek laiko Laisvės aikštėje vietoje planuoto Laisvės paminklo išdygo pagal tipinį projektą išlietas betoninis Leninas. Paminklas buvo atidengtas 1952 metų liepos 20 dieną“, – pasakoja L. Kaziukonis. Likus vos porai dienų iki šios datos, Laisvės aikštė galiausiai irgi buvo pervadinta – Lenino vardu.

„(…) iš miesto valdžios buvo pareikalauta sugrąžinti istorinius gatvių vardus. „Panevėžio tiesoje“ pradėti spausdinti gyventojų pasisakymai dėl gatvių pavadinimų pakeitimo.“

L. Kaziukonis

Pradžią padarė kraštotyrininkai

Keičiantis laikams, kito ir požiūris į pavadinimus. Tą, pasak L. Kaziukonio, atskleidžia Šiaulių regioninio valstybės archyvo Panevėžio filiale saugomi Atgimimo laikotarpio Panevėžio miesto vykdomojo komiteto dokumentai.

Tiesa, su istorinių gatvių pavadinimų keitimo judėjimu susijusių dokumentų tarp jų yra nedaug. Archyvaro nuomone, aiškesnis vaizdas susidaro pažvelgus į to meto spaudą, taip pat į istoriko Vyliaus Petrušaičio asmeniniame archyve saugomas dokumentų kopijas.

Visuomeninį judėjimą dėl gatvių pavadinimų pakeitimo pradėjo kraštotyrininkai, vėliau tuo užsiėmė Sąjūdžio žmonės. Atkūrus nepriklausomybę, toliau šį darbą, L. Kaziukonio teigimu, vykdė miesto valdyba, talkinama Gatvių pavadinimų keitimo komisijos.

Pirmieji pasiūlymai atkurti istorinius Panevėžio gatvių pavadinimus nuskambėjo 1987 metų gruodį vykusiame Lietuvos kultūros fondo rėmimo grupės steigiamajame susirinkime. Netrukus prie Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos įsikūrė Kultūros fondo rėmimo grupė Panevėžio miesto istorijai rinkti ir istoriškai susiklosčiusiems gatvių pavadinimams atstatyti. Joje aktyviai dirbo kraštotyrininkai Jokūbas Atkočiūnas, Liudas Žebrauskas, jau minėtas istorikas Vylius Petrušaitis ir kiti.

Surinkta medžiaga apie gatvių pavadinimus ir pasiūlymai juos keisti buvo aptarti Kraštotyros draugijos kalbininkų bei istorikų sekcijose ir 1988 metų birželį Panevėžio miesto vykdomajam komitetui pagaliau buvo išsiųstas parengtas raštas dėl gatvių pavadinimų pakeitimo. Jį, L. Kaziukonio duomenimis, pasirašė 13 draugijos narių.

Atsakymo permainų iniciatoriai netruko sulaukti, tačiau jis nebuvo toks, kokio galbūt tikėjosi. Vykdomasis komitetas pareiškė, kad keisti gatvių pavadinimus bus galima tik po 1989 metų sausio 19 įvyksiančio visasąjunginio gyventojų surašymo.

Atgimimo ir Nepriklausomybės laikų dokumentai, grąžinę daugeliui Panevėžio gatvių istorinius pavadinimus. ŠIAULIŲ REGIONINIO VALSTYBĖS ARCHYVO PANEVĖŽIO FILIALO nuotr.

Atgimimo ir Nepriklausomybės laikų dokumentai, grąžinę daugeliui Panevėžio gatvių istorinius pavadinimus. ŠIAULIŲ REGIONINIO VALSTYBĖS ARCHYVO PANEVĖŽIO FILIALO nuotr.

Reikalavimai skambėjo ir mitinguose

Tuo metu per Lietuvą nesustabdoma ritosi Atgimimo banga. 1988 metų vasarą Panevėžyje įsikūrė Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio rėmimo grupė, kuri rugsėjo 11-ąją miesto stadione surengė didžiulį mitingą.

„Jo metu iš miesto valdžios buvo pareikalauta sugrąžinti istorinius gatvių vardus. „Panevėžio tiesoje“ pradėti spausdinti gyventojų pasisakymai dėl gatvių pavadinimų pakeitimo“, – pasakoja L. Kaziukonis.

Visgi keisti pavadinimus buvo delsiama. Vasario 16-ąją paskelbus tautine švente, Sąjūdžio miesto tarybos Istorinės atminties komisija iš miesto valdžios pareikalavo šią datą pasitikti iškilmingai ir sugrąžinti Vasario 16-osios pavadinimą R. Čarno gatvei, Komjaunimo aikštei – Nepriklausomybės. Šis kreipimasis, pasak archyvaro, buvo išspausdintas 1989 metų sausio 27-ąją Sąjūdžio laikraštyje „Laisvas žodis“.

Panevėžio miesto vykdomojo komiteto dokumentai atskleidžia, kad valdžia gatvių pavadinimų keitimo klausimą pradėjo nagrinėti nuo 1988 metų rudens. Išklausius visuomenės nuomonę, sprendimo projektas pateiktas svarstyti 1989-aisiais vasarį. Tada, sako L. Kaziukonis, Vykdomojo komiteto posėdyje ir nuspręsta R. Čarno gatvei sugrąžinti Vasario 16-osios pavadinimą, N. Gogolio gatvei suteikti Smėlynės pavadinimą. Taip pat nutarta TSRS 60-mečio gatvę pervardinti į Ateities, LTSR 40-mečio gatvę – į Paliūniškio, Gegužės 1-osios – į Katedros gatvę, Tarybų aikštę ir O. Sukackienės gatvę pavadinti Katedros aikšte. Prie Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios esanti aikštė pavadinta Sukilėlių aikšte. Dėl V. Andrijanovo gatvės pavadinimo pakeitimo į Krekenavos gatvę tąkart buvo susilaikyta.

Dabar jau retas panevėžietis prisimena dešimtmečius, kai Smėlynės gatvė buvo vadinama N. Gogolio vardu. P. ŽIDONIO nuotr.

Dabar jau retas panevėžietis prisimena dešimtmečius, kai Smėlynės gatvė buvo vadinama N. Gogolio vardu. P. ŽIDONIO nuotr.

Nerado tinkamos gatvės

Tačiau net ir priėmusi atitinkamus sprendimus įgyvendinti jų, L. Kaziukonio teigimu, tuometė valdžia neskubėjo. Žinoma, kad atėjus 1989-ųjų vasarai Sąjūdžio Panevėžio tarybai teko vėl raštu kreiptis į Vykdomąjį komitetą su reikalavimu paskubėti sugrąžinant miestui istorinius gatvių pavadinimus. Tačiau situacija kardinaliai pasikeitė tik pasikeitus miesto valdžiai – po nepriklausomybės atkūrimo, sako archyvaras. 1990 metų vidurvasarį sudarytai gatvių keitimo komisijai buvo pavesta peržiūrėti visus pavadinimus ir pateikti siūlymus dėl naujų. Be to, pasiūlymai pirmiausia turėjo būti paskelbti spaudoje.

„Atsiliepimų tada būta visokių, – neslepia L. Kaziukonis. – Vieni sakė, kad gatvių pavadinimų keitimai žmonėms sukelia daug vargo dėl dokumentų pertvarkymo, o K. Giedrio gatvės gyventojai surašė kolektyvinį pareiškimą jų gatvę pavadinti žymaus kraštiečio, skulptoriaus Juozo Zikaro vardu.“

Vis dėlto tiek komisija, tiek ir miesto valdyba gatvės gyventojų kolektyvinės nuomonės stengėsi paisyti, teigia archyvaras. Taip Kolūkiečių ir Spartuolių gatvių gyventojai pasiekė, kad šie pavadinimai liktų nepakeisti.

O štai Kovo 11-osios gatvės Panevėžyje iki šiol nėra.

„Anuomet komisija šiuo vardu siūlė pavadinti buvusią B. Grigo gatvę, bet jai buvo suteiktas Parko pavadinimas“, – sako L. Kaziukonis, primindamas, jog galutinį sprendimą dėl pervardinimo priimdavo miesto valdyba. Svarstant, kurią gatvę būtų geriausia pavadinti Kovo 11-osios vardu, nulėmė nuomonė, kad tai daryti per anksti ir tokį vardą reikėtų suteikti naujai, gražiai, didelei gatvei.

Sovietinio paveldo dar yra

Nors jau seniai gyvename nepriklausomoje valstybėje, sovietinio paveldo gatvių pavadinimuose atsikratėme ne taip greitai. Pavyzdžiui, ką tik minėta Kolūkiečių gatvė tik 2016-aisiais tapo Uosių. Kad būtų atsisakyta senojo pavadinimo, teko sulaukti Valstybinės lietuvių kalbos komisijos išvados, jog žodis „kolūkietis“ apibūdina sovietinę realiją ir dabartiniam gatvės pavadinimui nėra tinkamas. Tuo laiku šalyje buvo likusios keturios tokios gatvės – be Panevėžio, dar Mažeikių rajono Sedos mieste, Šakių rajono Gerdžiūnų gyvenvietėje ir Jonavos rajone, Žeimiuose.

Praėjus vos keliems mėnesiams – 2017 metų pradžioje – pradėta kalbėti apie dar vieną sovietinio paveldo priminimą – V. Montvilos gatvę. Jai buvo siūlytas miesto įkūrėjo Aleksandro Jogailaičio vardas, tačiau patys gyventojai pateikė siūlymą gatvę pavadinti Vydūno vardu.

Ne vieną kartą yra kilę diskusijų ir dėl J. Janonio gatvės pavadinimo keitimo, tačiau ji vis dar išlieka Panevėžio miesto žemėlapyje.

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų