-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Įspūdingoje šiauliečio Petro Kaminsko kolekcijoje sukaupta apie 15 000 atvirukų ir fotografijų pačiomis įvairiausiomis temomis. Labiausiai kolekcininką domina viskas, kas susiję su Lietuva, tačiau jis prisipažįsta negalintis atsispirti vaizdams su malūnais iš viso pasaulio, taip pat Napoleonui Bonapartui skirtiems atvirukams – ir vienų, ir kitų turi po kelis šimtus.
O dar šiauliečio kolekcijoje yra apie 200 atvirukų ir fotografijų su senojo Panevėžio bei Panevėžio rajono vaizdais.
Panevėžys 1903 m.
Profesorius Vytenis Rimkus – taip pat šiaulietis – yra rašęs, kad „atvirukai ir jų temos atspindi visuomenės materialinį ir dvasinį lygmenį, tarpusavio ryšių mastą. Įrašai ir jų kaita įdomi kalbininkams, nes dalis jų, ypač senesnių laikų, buvo rašomi tarmiškai, šalia raštingų rašė ir mažaraščiai. Atvirukai liudija istoriją ir jos kaitą: tai herbai, paminklai, vadovai, dailės kūriniai ir kt.“
P. Kaminskas sako pats tuo įsitikinęs ne kartą, kol rinko savo kolekciją.
Pasak jo, pirmoji pasaulyje pašto kortelė, siunčiama be voko, – atvirukas – atsirado Austrijos-Vengrijos imperijoje 1869 metais. Lietuvoje pirmieji atvirukai žinomi maždaug nuo 1875 metų, o apie 1890-uosius (tiesa, Klaipėdos krašte – keleriais metais anksčiau) jų pasirodė ir spalvotų.
Kolekcininko teigimu, daugiausia seniesiems atvirukams naudoti miestų ir vietovių atvaizdai. Tad su laiku šie buvę paprasti paveikslėliai tapo savitais pasiuntiniais iš praeities, suteikiančiais galimybę šiuolaikiniam žmogui savomis akimis išvysti, kaip kadaise atrodė viena ar kita vietovė, pastatas.
„Aišku, populiariausios buvo gražios vietovės, rūmai, bažnyčios. Tokie atvirukai būdavo daugiatiražiai“, – pasakoja P. Kaminskas.
Nedaug, anot jo, populiarumu atsiliko ir visuomenei svarbūs įvykiai.
„Atvirukuose fiksuotos prezidento sutiktuvės įvairiuose miestuose, renginiai ar sporto varžybos… Galima išvysti ir technikos pažangą“, – vardija kolekcininkas.
Kaip ir dabar, buvo leidžiami proginiai – velykiniai, kalėdiniai – atvirukai. Tačiau labiausiai stebina tai, kad primityviais jų niekaip nepavadinsi. Atvirukų būta išties unikalių ir net techniškai sudėtingų, be to, leistų ištisomis serijomis.
Kaip ir dabar, taip ir anuomet atvirukų autoriai vadovavosi elementaria, visiems žinoma tiesa: nori parduoti – sudomink. Tad kai kurių jų fantazijos galėtų pavydėti net ir šiuolaikinės reklamos kūrėjai, šypsosi P. Kaminskas.
„Prie atviruko būdavo pritaisomas siūlelis – patrauki ir keičiasi vaizdas. Arba pūti į vamzdelį ir, tarkime, kilnojasi moters krūtinė ar akys markstosi… Daug tokių įdomybių būdavo XIX amžiuje, XX amžiaus pradžioje“, – pasakoja apie nestandartinius atvirukus ir džiaugiasi savo kolekcijoje turintis tokių nemažai.
Panevėžys apie 1900 m.
Vaizdiniai Lietuvos miestų atvirukai atsirado XIX amžiaus pabaigoje. P. Kaminsko kolekcijoje pirmieji šiaulietiški vaizdai – 1901 metais išleistuose atvirukuose. Panevėžio turi ir dar senesnį – maždaug 1900-ųjų.
Vyras mano, kad jo rinkiniuose iš viso gali būti per du šimtus atvirukų ir fotografijų su mūsų krašto vaizdais.
„Panevėžys turi gražių, gerų atvirukų“, – įvertina kolekcininkas, kurio nuomone, dėkoti už tai reikėtų ir panevėžiečiui fotografui Leibai Slonimskiui, išleidusiam labai įdomių egzempliorių.
P. Kaminsko minėtas seniausias Šiaulių atvirukas 1901 metais atspausdintas pačiame mieste, o ir ant L. Slonimskio leistų atvirukų taip pat yra žyma, liudijanti panevėžietišką jų kilmę. Be to, pirmojo žinomo tokių vaizdų autoriaus iš Panevėžio (ankstesniųjų vardai neišliko) atvirukai dar išsiskyrė ir tuo, jog buvo numeruojami.
Tačiau spausdinami atvirukai būdavo ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Tiesą sakant, grynai lietuviški atvirukai buvo ganėtinai retas dalykas, sako P. Kaminskas.
Kolekcininko žiniomis, tradicija siuntinėti atvirukus ne tik atvirlaiškiais, bet ir kaip sveikinimus atsirado maždaug XIX ir XX amžių sandūroje. O tuo laiku visokioms progoms skirti atvirukai daugiausia spausdinti užsienyje – tik su lietuviškais užrašais. Tad kiekvienas Lietuvoje išleistas atvirukas kolekcininkų vertinamas labiau nei užsieniniai, nors ir pagal kažkurio Lietuvos knygyno užsakymą.
Panevėžys 1916 m.
Kolekcininko skaičiavimais, vien su jo gimtųjų Šiaulių vaizdais buvo išleista apie 1 500 atvirukų. Panevėžietiškų, spėja, matyt, irgi susirinktų ne ką mažiau.
„Mat tais laikais dažnai būdavo, kad atviruko vaizdas tas pats, tačiau jį išleido skirtingi leidėjai – vienas leistas Tilžėje, antras kitoje leidykloje, – pasakoja P. Kaminskas. – Naudodavo tą patį negatyvą, padaugindavo ir daug kas išleisdavo. Skirdavosi nebent šriftas ar atspalvis.“
Daugiausia atvirukų, jo teigimu, mus pasiekė iš 1895–1918 metų.
„Šis laikotarpis laikomas atvirukų aukso amžiumi, nes jų labai daug spausdindavo ir jie buvo labai plačiai paplitę“, – patikina kolekcininkas.
Kuo tokią populiarumo bangą būtų galima paaiškinti, sunku pasakyti, tačiau atvirukų entuziastas mano, jog spaustuvėse atsirado daugiau tokiems gaminiams reikalingos technikos. Be to, ir patys atvirukai buvo tapę paklausia preke. Epochoje, kai klestėjo kone kasdienis susirašinėjimas, jie buvo dar ir itin patogūs: daug ką siuntėjo vardu pasakantis vaizdas vienoje pusėje ir rašymui suliniuota kita pusė su specialia vieta pašto ženklui užklijuoti.
Itin daug atvirukų išleista per Pirmąjį pasaulinį karą 1914–1918-aisiais. Kariai iš fronto juos siuntinėjo ne ką rečiau nei laiškus.
Taip pat išliko nemažai atvirukų, kuriuose vokiečiai fiksavo sugriautus miestus, pastatus šitaip tarsi demonstruodami savo kariuomenės pergales.
„Atvirukų su griuvėsiais buvo labai daug“, – patvirtina P. Kaminskas. Ir Lietuvoje darytų – taip pat.
„Jeigu nebūtų užrašo, kad čia, pavyzdžiui, Šiauliai, sunkiai ir atpažintum vietovę…“ – priduria.
Per Antrąjį pasaulinį karą ir po jo situacija ženkliai pakito – atvirukų smarkiai sumažėjo.
„Sovietmečiu atvirukai nunyko“, – kolekcininkas apgailestauja, jog naujais laikais pražuvo ištisi žanrai, mat nebeliko religinių atvirukų, taip pat skirtų tokioms šventėms, kaip Velykos ar Kalėdos.
Tiesa, atsirado kitokių proginių atvirukų: su Gegužės 1-ąja, Kovo 8-ąja ir panašiai. Vietoje Kalėdų pradėjome sveikinti vieni kitus su Naujaisiais metais. Tačiau dažnas, prisimenantis sovietmečiu krūvomis spaudos kioskuose gulėdavusius atvirukus, gerai pagalvojęs prisimins, jog jų įvairovė buvo gana skurdi, sako P. Kaminskas. Gal ne tiek vaizdų prasme, kiek standartiškumu, kurį dar labiau pabrėžė milžiniški tiražai.
O tarpukariu atvirukų – taip pat ir sveikinimo – gausa stebino. Kolekcininkas pats yra parengęs net keturis leidinius, skirtus velykiniams, kalėdiniams, Naujųjų metų ir vardo dienos atvirukams.
„Aišku, tokių, kurie spausdinti Lietuvoje, nebuvo daug. Panašūs atvirukai reti, – dar kartą pabrėžia jis. – Daugiausia šioms progoms skirti atvirukai buvo spausdinami pagal užsakymą užsienyje – Vokietijoje, Prancūzijoje ir kitur. Tik su lietuviškais užrašais – pavyzdžiui, „Sveikiname su šv. Velykomis.“
Panevėžys 1905 m.
Pasak P. Kaminsko, rinkoje dar apstu senųjų lietuviškų atvirukų. Jis pats kasdien peržiūrintis specialius aukcionų puslapius ir retkarčiais vis kažkuo papildantis kolekciją.
„Yra ir susidomėjimas – pasaulyje labai daug atvirukų rinkėjų“, – teigia šiaulietis. Esą net viename aukcione vienu metu parduodamus galima išvysti per 20 000 vien Lietuvos atvirukų, o peržiūrėjus visų jų pasiūlą susidarytų ir koks 100 000.
O šiaip pardavinėjami milijonai atvirukų ir labai įvairiomis kainomis.
Natūralu, kad kuo retesnis egzempliorius, tuo brangesnis. Pats P. Kaminskas praeityje už kelis atvirukus daugiausia yra sumokėjęs 900 litų, tačiau čia – ne riba. Atvirukai pardavinėjami ir už didesnes sumas.
„Nepigūs jie ir dabar. Paskutiniu metu brangiausiai esu nupirkęs gal už 120 eurų – Šiaulių atviruką iš Prancūzijos“, – dėl retesnių kolekcijos pažibų, neslepia, tenka ir labiau piniginę patuštinti.
Atvirukai, buvę išleisti dideliais tiražais, todėl esantys daugelio kolekcijose, nėra brangūs, aiškina P. Kaminskas, – tokių daug kas turi. Tuo metu leistųjų mažais tiražais arba išlikusiųjų vienetais ir kainos kandžiojasi, ir neretai dar gerokai paieškoti tenka.
P. Kaminsko kolekcijoje taip pat yra vienetinių atvirukų. Tokių, kurių per daugybę kolekcionavimo metų antro egzemplioriaus taip niekuomet ir neišvydęs.
„Prieš kokius 20–25 metus aukcione įsigijau atviruką – cepelino, skrendančio virš Šiaulių 1916 metais. Kainavo apie 450 litų, bet tokį atviruką turiu tik vieną ir daugiau niekur kitur neteko matyti. Bet juk vieno spaustuvėje nepagamino? Tad tiražas arba per karus dingo, arba kažkur dar įstrigęs – nesurastas“, – svarsto.
Ypatingą vietą kolekcijose užima savadarbiai atvirukai, taip pat fabrikiniai, kuriuos po atspausdinimo reikėdavo nuspalvinti rankiniu būdu.
„Per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečiai gamindavo tokius atvirukus – atspausdindavo ir rankiniu būdu specialiais dažais juos paspalvindavo. Kitur taip ir matosi, kad neatitinka atspalvis. Tarkime, viena žmogaus saga raudona, kita gali būti ir kitokios spalvos“, – pasakoja P. Kaminskas, pats turintis 1912 metų atviruką, kurį savo reikmėms nusipiešė dailininkas.
Kolekcininkas prisipažįsta anksčiau irgi gamindavęs namudinius atvirukus iš savo darytų fotografijų ir leisdavęs apyvarton. Jų, skaičiuoja, susirinktų 1200 – vos telpa į tris katalogus. Visi šie atvirukai yra keliavę paštu: autorius juos išdovanodavo prašydamas paskui jam atsiųsti.
„Tad sugrįžę jie pas mane iš įvairių miestelių, įvairių vietovių, įvairių žmonių, taip pat – ir žymių“, – intriguoja.
