Pasaulis tarsi suaugusio žmogaus akimis

Andrėja – jau su savita pasaulėžiūra, filosofinio mąstymo užuomazga, pasiruošusi kūrybiniam tobulėjimui. Žodžiu, labai norisi, kad kūrėja bręstų, nes sėklos, regis, jau nukrito ne į šalikelę.

Andrėja Kairelytė

„Tai gilaus mąstymo, tikros meniškos sielos bei tvirtos neginčytinos nuomonės žmogus. Andrėja savo kūrybiniuose darbuose pasaulį mato tarsi suaugusio žmogaus akimis, gal todėl ir platus jos akiratis,“ – jaunąją kūrėją pristato „Vilties“ progimnazijos mokytoja Audronė Tichanavičienė.

Žiemos kelias

Grįžtu namo. Regiu iš pakampių išlindusius pasipiktinusius žmones, spoksančius į mane lyg būčiau kokia ateivė, nors iš tikrųjų aš tik šypsausi. Tiesą pasakius, žmonės manęs nedomina, man rūpi paukščiai. Jų nedaug, bet juos linksma stebėti. Stebiu apie dešimt minučių. Pešasi dėl kiekvienos nukritusios kruopos. Jeigu tik stiprus vėjas papučia kruopas, į tą pusę paukščiai ir skrenda. Juokdamasi iš paukščių, net nepastebėjau, kaip mano rankos sušalo, todėl skubiai užsimaunu pirštines, mamos šįryt slapta įdėtas į kišenes. Per tas dešimt minučių taip sutemo, net nespėjau dar grįžti namo. Susivokdama, kad jau laikas, pamačiau byrančias mažas snaigeles. Jų net nejutau, krito kaip mažos plunksnelės. Kadangi tapo nuobodu skęsti savo mintyse, užsidėjau ausines ir pasileidau muziką. Gera vaikščioti tuščiose gatvėse. Bet, kad ir kaip vieniša jausčiausi, niekados nebūsiu viena. Į žandus pūs kandantis vėjas, balandžiai skrajos ieškodami prieglobsčio, sniegas po mano kojomis bus purus kaip močiutės iškeptos bandelės, o šviesos žibintai visada stebės aplinką ir mane. Užteks. Laikas praverti namų duris ir pasinerti į kasdienį, kupiną įvykių pasaulį.

Vandens karalystė

Saulė besąlygiškai kaitina visus, kas tik išeina į lauką. Ir aš viena iš jų. Danguje plaukioja keisti, lyg mažo vaiko nupiešti debesys. O vėjas šią dieną nusprendė pailsėti ir jo nepajusi nė viena kūno dalimi. Stengiuosi laikytis šešėlio ir nesistoti ant kojas deginančio smėlio. O kai pasiruošiu, be stabdžių lekiu į jūrą ir leidžiu vandeniui pasiglemžti mano kūną. Vanduo sūrokas ir peršviečiamas kaip stiklo gabalas. Dėl to tik panirusi regiu visas vaivorykštės spalvas. Gamta labai keista. Tokias ryškias spalvas ir išsiskiriančius tonus paslėpė jūrų dugnas. Koralai yra tikrai kaip iš pasakos: skirtingų spalvų, dydžių ir net formų. Gyvūnija taip pat neatsilieka. Taip pat kerinčiai žavi ir susuka pilvą. Mane iš visų šonų apgaubia mažos ir kutenančios žuvytės, toliau matau monotoniškai ir ritmiškai plaukiojančias medūzas, o pažvelgusi po kojomis, regiu stūksančius kelis jūros ežius. Viskas atrodo pavojingai, bet labai pasakiškai. Laikas grįžti į realybę. Gražiausi dalykai visąlaik būna užslėpti.