A. Špilevojus pripažįsta visada ieškantis kelio į savo žiūrovo širdį. Tikina, jog tam, kad paliestum žmogų reikalingas gyvas pokalbis scenoje.

Pankiška siela prasiveržia teatro scenoje

Iš Panevėžio kilęs žinomas ir puikiai vertinamas teatro aktorius, režisierius ir dramaturgas 30-metis Aleksandras Špilevojus paauglystėje po gimtąjį miestą drąsiai vaikščiojo raudonai dažytais plaukais, plačiomis kelnėmis, grojo roką, vedė radijo laidas neformaliam jaunimui ir organizuodavo roko koncertus. Nors dabar Aleksandras gyvenimą dėlioja sostinėje, prasitaria turintis kūrybinių vizijų ir Panevėžyje.

Talentingo teatro aktoriaus, režisieriaus bei dramaturgo Aleksandro Špilevojaus gyvenimo ritmą šiomis dienomis diktuoja būsima jo paties kurtos pjesės „Bagadelnia“ premjera Šiaulių valstybinio teatro scenoje.

„Nenustebkite, jei užmigsiu“, – prieš pokalbį šypteli įtemptų repeticijų ir bemiegių naktų nualintas menininkas.

A. Špilevojus šypsosi norintis išlaikyti šiokią tokią intrigą prieš taip laukiamą premjerą, tačiau prasitaria, jog tai bus aiškių ribų neturintis sceninis vyksmas.

„Kartais vadinu tai spektakliu-žaidimu, kartais – pasakojimu, kartais – tiesiog drama. Spektaklyje viskas jungiasi į vieną – aktoriai ir jų personažai, dramaturgo parašytas tekstas ir aktorių improvizuotos pasakojimo detalės, spektaklio herojų gyvenimai ir mirtys, sapnas ir realybė“, – aiškina iš Panevėžio kilęs aktorius ir režisierius.

Spektaklio pavadinimu tapusį žodį „Bagadelnia“, pasak A. Špilevojaus, reiškiantį elgetyną, jis netikėtai išgirdęs iš senelių namų gyventojų, kuriuos daug kartų lankė praėjusiais metais. Tad ir patį spektaklį, galima sakyti, įkvėpė jo herojais tapę senelių globos namų gyventojai ir viena kontroversiškiausių bei įtakingiausių septintojo dešimtmečio roko muzikos grupių „The Doors“, kuri tam tikra prasme tapo ir spektaklio dalyve.

Teatro scenoje suskambės ir jų muzika, ir paties grupės lyderio Džimo Morisono citatos. Žiūrovai netgi išvys patį Džimą, o svarbiausia – pajaus „The Doors“ apdainuojamus pasaulius, kuriuos jungia durys ir kurias jie kviečia praverti akiračiui praplėsti.

„Tą savo spektakliu mėginsime padaryti ir mes“, – šypteli.

Keičia amplua

Panevėžiečio A. Špilevojaus pavardė šmėžuoja daugybėje spektaklių afišų – vienose jų jis pristatomas kaip aktorius, kitose – režisierius ar net pjesės kūrėjas. Paklaustas, kuri veikla jam pačiam arčiau širdies, šiuo metu sostinėje gyvenimą kuriantis Aleksandras sako turintis labai tvirtą atsakymą.

„Myliu teatrą ir susitikimą su žiūrovu, tad galiu užimti bet kokią poziciją, kad tik tas susitikimas įvyktų. Jeigu esu reikalingas režisieriui, kurio idėjomis tikiu ir kuriuo aš pasitikiu, su milžinišku džiaugsmu eisiu vaidinti. Jeigu matau, kad turiu ką ir kaip pasakyti žiūrovams pats, imsiuos ir to – arba kaip režisierius, arba kaip dramaturgas“, – tikina Aleksandras.

A. Špilevojui malonu būti pristatytam tiek aktoriumi, tiek režisieriumi, tiek dramaturgu, tačiau jam pačiam svarbiausia atrasti ryšį su žiūrovu bet kokiame amplua.

Tiesa, kartais atsitinka taip, jog jam tenka užsėsti netgi keletą kėdžių – savo kurtos pjesės „Neišmoktos pamokos“ pastatyme ne tik vaidino, bet ir režisavo. Taip, beje, bus ir netrukus pasirodysiančioje „Bagadelnioje“.

Visgi A. Špilevojus sako jau pasimokęs iš senesnių patirčių ir supratęs, kad režisuoti ir vaidinti tame pačiame spektaklyje yra itin sunku.

„Dabar jei vaidinu savo paties spektakliuose, atlieku tik labai specifines funkcijas – savo režisuotame „Urode“ esu labiau aktorių kolektyvo dirigentas ir spektaklio diskžokėjas. Nekuriu tikro personažo. Panašiai nutiks ir naujausiame darbe. Scenoje pasirodysiu ne sykį, bet jokio vaidmens nekursiu. Turėsiu joje kiek kitokias funkcijas“, – intriguoja A. Špilevojus.

Ieškos dialogo su Panevėžio publika

Vos prieš metus A. Špilevojui teko palikti valstybinį teatrą. Sako supratęs, kad jo netenkina etatinio aktoriaus vaidmuo.

„Jaučiausi pririštas prie vieno teatro ir jo repertuaro, o tai mane labai slėgė. Norėjau daugiau laisvės, daugiau eksperimentų, daugiau šiuolaikiškumo ir šviežio oro mene“, – teigia pašnekovas.

Tapęs laisvai samdomu aktoriumi, režisieriumi, dramaturgu, dabar Aleksandras dirba įvairiausių Lietuvos kampelių teatrų scenose. Gabaus teatralo talentą įvertinti gali daugybės šalies teatrų gerbėjai.

„Turiu nemažai planų ir susitarimų su įvairiais teatrais dėl ateities pastatymų. Tikiuosi, kad vienas jų įvyks ir Panevėžyje“, – intriguoja A. Špilevojus.

Jis patikina, jog su dideliu malonumu imtųsi režisuoti ir naują spektaklį atsinaujinusiame Panevėžio Miltinio dramos teatre, ypač, kai jam pradėjo vadovauti vienas jo bičiulių Andrius Jevsejevas. Jo idėjomis, sumanymais, profesionalumu ir teatriniu skoniu A. Špilevojus labai pasitiki.

„Tikiu, kad netolimoje ateityje pradėsiu dialogą ir su Panevėžio publika. Noro ir ūpo tam tikrai netrūksta“, – tikina menininkas.

Prakalbinti ir mokslininką, ir „marozą“

Kūrybinio proceso A. Špilevojus nelinkęs per daug sureikšminti. Kuria tada, kada yra tam pasiruošęs ir pribrendęs.

„Pjeses rašau gana lėtai, į jas sudedu mintis, abejones ir atradimus, kurie sukasi mano gyvenime. O gyvenimas man vis dar labai įdomus, tad kol kas temų pjesėms ir pokalbiams su žiūrovais netrūksta“, – tikina Aleksandras.

Kaip dramaturgą, jį labiausiai jaudina santykių ir bendravimo tema – su aplinkiniais, su savimi, su savo protėviais ir jų istorija, su tomis kartomis, kurios ateis po mūsų.

„Kad ir apie ką kalbėčiau savo pjesėse ir spektakliuose, man svarbu, kad tai būtų tikras pokalbis, dialogas, kuriame dalyvautų žiūrovas, o tai reiškia, kad mano kūryba turėtų būti aiški, suprantama ir įdomi ne tik man, bet ir jam. Ypač neprisiekusiam teatro mėgėjui“, – teigia pašnekovas.

Aleksandras savo žiūrovus be galo myli, tačiau ypač jam svarbus tas žmogus, kuris nėra nuolatinis teatro lankytojas. Sako, jog jam labai įdomu ieškoti būdų tokį žmogų prakalbinti, parodyti, kad kūryba gali būti kitokia – patraukli, aktuali ir suprantama.

„Labai noriu, kad kūryba leistų man susikalbėti ir su pensininkais, ir su mokslininkais, ir su „marozais“, – sako Aleksandras.

Pasitelkia meilę

Visgi dabar A. Špilevojui geriausiai sekasi paliesti jaunų žmonių širdis.

„Juos aš pažįstu ir suprantu geriausiai. Bet galbūt pamažu sendamas vis geriau pažinsiu ir brandesnio amžiaus žmones, galėsiu kurti būtent jiems. O dabar kuriu šiandienos ritmu gyvenantiems žmonėms. Tokie, beje, ne visada būna jauni savo amžiumi“, – šypteli Aleksandras.

A. Špilevojus sako, jog norėdamas susikalbėti su jaunu žmogumi, turi stengtis jį pažinti, išklausyti ir suprasti, o tada jam patrauklia ir suprantama kalba prabilti nuo teatro scenos.

„Jei koncentruosiesi į spektaklį – gausi tik spektaklį. Jei iš tikrųjų kreipsi dėmesį į jauną žmogų, spektaklyje jį ir atrasi. Tik reikia, kad tai būtų ne deklaracija ir ne mėginimas atspėti, kaip gyvena ir mąsto jauni žmonės. Reikia tikro pažinimo. Ir dar, ko gero, meilės. Be jos bus sunku“, – samprotauja režisierius.

A. Špilevojus sako, jog norėdamas susikalbėti su jaunu žmogumi, turi stengtis jį pažinti, išklausyti ir suprasti.

A. Špilevojus nesistebi, jog jaunas žmogus dabar ganėtinai nutolęs nuo teatro. Anot menininko, meilę teatrui dažniausiai užgesina pats teatras, dar labai dažnai siūlantis žiūrovams spektaklius, neatitinkančius šiuolaikinių žmonių pasaulėjautos, ritmo, suvokimo.

„Kalbu ne apie spektakliuose gvildenamas temas – žmoniją visais laikais jaudino ir tebejaudina tos pačios temos. Kalbu apie teatrinę kalbą, kuri turi būti žiūrovui patraukli ir suprantama. Todėl už meilę teatrui atsakingas pats teatras ir jo kūrėjai“, – atsakomybės nesikrato Aleksandras.

O mintyse jis kuria savo svajonių teatrą – atvirą kiekvienam, norinčiam į jį ateiti.

„Tai toks teatras, kuris veikia ne tik tomis dienomis ir valandomis, kai rodomi spektakliai. Jis turi būti telkiantis, plečiantis akiratį, toks, kuriame apstu susitikimų“, – sako teatralas.

Formuoja suvokimą

Valandų paroje neskaičiuojančio A. Špilevojus darbas neapsiriboja vien kūryba – jau kelerius metus jis dėsto aktorystę net keliose įstaigose, turi ir savo privačią teatro mokyklą. Yra vedęs užsiėmimus merginoms nepilnamečių socializacijos centre.

Savo įkurtai studijai vadovaujantis Aleksandras patikina, jog aktorių, norinčių kurti ir šimtu procentu ar net daugiau atsiduoti scenai, tokių, kurie išpildytų jo, kaip vadovo bei režisieriaus, lūkesčius, paieškomis užsiimti jam net nereikia – talentingi žmonės savaime atsiranda jo gyvenimo kelyje.

„Mums belieka tik kartu leistis į kūrybinę kelionę ir, jeigu būna pakeliui, drauge augame, mokomės ir tobulėjame“, – sako A. Špilevojus.

Lietuvos muzikos ir teatro akademiją baigęs, Jono Vaitkaus grupės buvęs studentas daugiausiai įkvėpimo semiasi ne teatre, o muzikoje. Jau daugybę metų A. Špilevojus neapleidžia grupių „Radiohead“, taip pat „Fink“, „The National, Editors“ kūrybos.

Didelę įtaką jam daro ir teatro menininkai. Vienas jų – bene įdomiausias naujojo rusų teatro kūrėjas, aktorius, režisierius, scenaristas Ivanas Vyrypajevas. Su juo, beje, dėl laimingo atsitiktinumo Aleksandrui teko susipažinti. Vėliau vaikinas tapo ne tik jo mokiniu, bet asistentu.

„Tai vienas geriausių ir populiariausių mūsų laikų teatro dramaturgų ir režisierių visoje Europoje, o gal net ir pasaulyje“, – pagyrų savo autoritetui negaili Aleksandras.

Padėjo perlipti per save

A. Špilevojus sako, jog scenoje kūrybiniu rezultatu dalijasi ne dėl įvertinimo. Svarbiausia jam – kontaktas su auditorija ir grįžtamasis ryšis.

„Kurdamas tikrai daug galvoju apie žiūrovus. To reikalauju ir iš savo aktorių. Kūryba man yra pokalbis su publika. O norėdamas susikalbėti, negaliu negalvoti apie to pokalbio dalyvius. Bet tai nereiškia, kad aš nekuriu dėl savęs. Nes kai matau, kad dialogas pavyko, kad kontaktas pasiektas ir ryšys užsimezgė, jaučiu didelį malonumą“, – aiškina Aleksandras.

Reikšmingų įvertinimų jauno teatralo kūrybiniame kelyje netrūksta. Jo kurta pjesė „Neišmoktos pamokos“ laimėjo Dalios Tamulevičiūtės lietuviškos dramaturgijos konkurse, su tuo pačiu debiutiniu kūriniu A. Špilevojus buvo nominuotas netgi Auksiniam scenos kryžiui.

Menininkas sako, jog studijuodami aktorystę akademijoje dauguma studentų įgauna perdėtos savigraužos bruožų, o tokie vertinimai tiesiog padeda nustoti savimi abejoti.

Režisierius – jungiamoji grandis

Aktoriaus darbą mes aiškiai matome iš šalies. Jis vaidina, kuria personažą, galiausiai atiduoda visą save scenai ir publikai. O koks yra nematomas režisieriaus darbas ir kas vyksta už teatro scenos uždangos?

A. Špilevojus sako, jog sėsdamas į režisieriaus kėdę visiškai pasineriantis į kūrybą.

„Vaidindamas analizuoji ir personažą, ir visą pjesę, ir dramaturgą bei jo darbus. Bet režisuodamas turi pamatyti visą pjesės partitūrą, iškoduoti kiekvieną herojų, turi „atrakinti“ pjesę. Režisierius –dar ir visų dalių jungiamoji grandis, todėl niekas nesibaigia sulig repeticijos pabaiga“, – sako Aleksandras.

Net ir baigus repeticijas, kiekvieną vakarą neišvengiamai dar laukia pokalbiai su dailininkais, kompozitoriais, dizaineriais, technikais, tad taip lengvai užverti teatro durų tiesiog negali.

„O tada naktis tam, kad pasiruoštum kitos dienos repeticijai arba dar geriau susidraugautum su pjese ir spektaklio tema“, – šypteli nemigo naktis skaičiuojantis Aleksandras.

Tarp muzikos ir aktorystės

Teatrą A. Špilevojus įsimylėjęs dar ankstyvoje vaikystėje. Suvokimą apie jį reikšmingai pakeitė Panevėžio teatre „Menas“ pamatytas vaikiškas spektaklis. Nors tuomet dar beveik nemokėjo lietuvių kalbos, net negalėjo gerai suprasti, ką kalbėjo aktoriai, Aleksandrą ilgam pakerėjo aktorių sukurtas magiškas pasaulis.

Tuomet gyvenime atsirado ir teatro būreliai, juos kuriam laikui keitė sportas bei muzika. Aktorius ir režisierius prisipažįsta ilgai dvejojęs, kur geriausiai mato save – teatre ar muzikoje.

„Vienu metu mokiausi muzikos konservatorijoje ir lankiau teatro studiją teatre „Menas“ pas nuostabiąją Eloną Karoblytę. Vėliau vienu metu studijavau audiovizualinius menus ir aktorystę. Galiausiai pasirinkau būtent ją“, – vardija Aleksandras.

Talentingo teatro aktoriaus, režisieriaus bei dramaturgo gyvenimo ritmą šiomis dienomis diktuoja būsima jo paties kurtos pjesės „Bagadelnia“ premjera Šiaulių valstybinio teatro scenoje.

Visgi ir nuo muzikos jis nebėgantis. Daug idėjų į teatrą perkeliantis iš muzikinio pasaulio, visi jo kurti spektakliai yra persmelkti muzikos garsų.

„Scenoje muzika vadinu ne tik muzikantų kuriamas melodijas, harmoniją, bet ir aktorių kalbą, elgesį, kuris formuoja bendrą spektaklio skambesį“, – sako Aleksandras.

Pasirinkimas nedžiugino

Labai dažnai teatrinė veikla Lietuvoje laikoma tarsi idėjine, o patys teatralai įvardijami kaip nerimtos profesijos atstovai. A. Špilevojus pripažįsta, jog prieš stodamas į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją taip mąstančių skeptikų sutikęs ir savo kelyje.

„Mano šeima gan atsargiai žiūrėjo į šią specialybę ir tikrai linkėjo man kitokio kelio. Suprantu, kad jie tai darė iš meilės man ir noro apsaugoti nuo sunkumų. Bet galiausiai aš vis tiek čia, o jie dabar mane palaiko ir džiaugiasi pasirinkimu“, – atviras Aleksandras.

Menininkas sutinka, jog teatre dažnai žmonės kuria iš idėjos, tačiau nuoširdžiai ir su meile dirbantys neužmiega ant laurų, yra smalsūs, atviri naujovėms, iniciatyvūs ir atsakingi, tad tikrai neprapuola.

„Jei esi stiprus ir degi tuo, ką darai, neprapulsi niekur. Net ir teatre“, – įsitikinęs pašnekovas.

Šeimos duetas

A. Špilevojus – ne vienintelis menininkas šeimoje. Su broliu Andrejumi keliai dažnai susikerta ir teatro scenoje.

„Mano brolis yra labai talentingas žmogus. Juo, kaip kūrėju, nesiliauju žavėtis. Kartu dirbame jau prie antrojo mano režisuojamo spektaklio. Samdau jį kaip spektaklio vaizdo projekcijų menininką. Jis pats atsakingiausias ir tvirčiausias kūrėjas, su kuriuo kada yra tekę dirbti“, – gražių žodžių broliui negaili Aleksandras.

Broliams kartu dirbti vienas malonumas.

„Jis yra pavydėtinai stiprus. Tiek savo išore, tiek ir vidumi“, – sako A. Špilevojus.

Nors panevėžietis menininkas gyvenimą dėlioja sostinėje, kartais trumpam užsuka į Panevėžį aplankyti šeimos.

„Pastaruoju metu jaučiu vis didesnę šio miesto nostalgiją“, – sako Aleksandras.

Augdamas Panevėžyje jis buvo itin aktyvus vaikas. Mokėsi muzikos mokykloje, vedė radijo laidas. Net grojo ir dainavo savo įkurtoje roko grupėje.

Tiesa, pripažįsta, jog ne visi prisiminimai iš gimtojo miesto yra tik šilti, jaukūs ir pūkuoti.

„Dėl savo meilės muzikai, o kartu ir dėl paaugliškos pankiškos išvaizdos kartais patekdavau į nemalonias ir visai netaikias situacijas“, – mena Aleksandras.

Visgi dabar visas patirtis A. Špilevojus prisimena su šypsena.

„Suvokiu, kad ir jos mane brandino, grūdino ir stiprino“, – sako menininkas.