-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Prieš pusantrų metų į Panevėžį paskui mylimąją Laurą atsikraustęs italas Gaetanas Kuria nepabijojo naujam miestui pasiūlyti dalelės savo tautos ir atidarė itališkų produktų parduotuvėlę. Pirkėjai į ją užsuka vis dar nedrąsiai, bet Gaetanas neabejoja: jei mokėtų lietuviškai, greitai prisijaukintų gana uždaro būdo panevėžiečius.
„Ta jūsų kalba – tikras vargas. Internetinė vertimo programėlė garsu išverčia japonų, kinų kalbas, o su lietuvių išeina visiška nesąmonė“, – juokiasi greitakalbe itališkai su šiai tautai būdingu smagumu ir rankų gestais žeriantis 43-ejų Gaetanas.
Jau kurį laiką jis tris kartus per savaitę su samdyta mokytoja internetu bando perkąsti lietuvių kalbą, bet, anot G. Kurios, sekasi gana sunkiai. Į svečius pas italą ir jo lietuvišką šeimą Panevėžyje užsukusiems „Sekundės“ žurnalistams itališkus Gaetano sakinius vis dar tenka versti jo gyvenimo draugei Laurai.
Ji savo vyriškio gimtąją kalbą išmoko vos per mėnesį.
„Penkiolika metų praleidau Italijoje“, – pokalbį, apie tai, kas sujungė šiuodu skirtingų temperamentų žmones, pradeda L. Kaminskienė.
L. Kaminskienė užaugo ir savo pirmąją šeimą sukūrė Žemaitijoje. Likusi su dviem mažais vaikais persikraustė į Panevėžį pas čia gyvenusią močiutę.
„Buvau vieniša mama, trūko pinigų, reikėjo ieškoti laimės kitur, kaip tada darė daug lietuvių“, – pasakoja Laura.
Kai ji pasuko į Italiją, Lietuva dar nebuvo Europos Sąjungos dalis. Daugelį tautiečių tada labiau traukė Ispanija.
„Vykom dviese su drauge, kad būtų drąsiau. Viena gal nebūčiau viso to ištvėrusi, juk iškeliavome iš namų neturėdamos jokio plano: nežinojome nei kur gyvensime, nei ką dirbsime“, – prisimena buvusi emigrantė.
Nuskridusios lėktuvu draugės dar ilgai keliavo traukiniais iki Pizos miesto.
Italijoje Laura du mėnesius ieškojo darbo. Už santaupas susirado būstą ir kasdien vaikščiojo pajūriu, kur vasarą buvo pilna barų ir kavinių, siūlydama savo pagalbą.
Iki emigracijos ji Lietuvoje taip pat dirbo maitinimo įstaigose.
„Įsidarbinau bare, per mėnesį išmokau kalbą ir prasidėjo mano gyvenimas Italijoje. Kamuodavo vaikų ilgesys, o darbas būdavo iki išnaktų, tad negalėjau jų pasikviesti“, – pamena L. Kaminskienė.
Tik vėliau pakeitusi darbą ir įsidarbinusi transporto srityje ji turėdavo daugiau laisvo laiko ir galėdavo pasimėgauti tiek Italijos kultūra, tiek savo šeima.
Vasaromis pas ją du sūnūs praleisdavo atostogos, o mama pas vaikus ir tėvus į Panevėžį grįždavo bent kartą per mėnesį.
„Daug keliaudavome, pažinome visą Italiją, gal dėl to nieko ir nesutaupėme“, – šypsosi L. Kaminskienė.
Grįžti namo Laura nusprendė prieš ketverius metus dėl vaikų. Dabar jiems jau 20 ir 22 metai, o tada dar buvo nepilnamečiai ir motina norėjo daugiau dėmesio skirti mokyklas bebaigiančioms atžaloms.
Netrukus į Panevėžį atsikraustė ir Italijoje automobilių verslą turėjęs Gaetanas.
„Darbas mus ir suvedė, kartu nedirbome, bet buvo bendrų reikalų, per juos ir susipažinome“, – pasakoja L. Kaminskienė.
G. Kuria kilęs iš italų emigrantų šeimos. Prieš daug metų italai traukdavo į Prancūziją, Vokietiją ieškoti geresnio gyvenimo. Taip nutiko ir Gaetano tėvams. Jų sūnus gimė Vokietijoje ir tik vėliau grįžo į šeimos gimtinę Kalabriją, pačiuose Italijos pietuose.
„Tai pietinis šalies regionas, vakaruose mus skalauja Tirėnų, rytuose – Jonijos jūros. Čia nuostabūs kalnai, ežerai. Prieš mus yra Graikija, tad jos kultūrą šiek tiek jaučiame ir savo regione“, – apie gimtinę pasakoja italas.
Galima sakyti, kad Kalabrija – pačiame Italijos žemėlapio, menančio ilgaaulį batą, priekyje. Šis regionas laikomas šalies turizmo perlu ir dažniausiai rodomas filmuose apie Italiją.
„Mano giminėje Laura – vienintelė užsienietė. Mieste, kur aš gyvenau, į žmonas įprasta imti tik savo krašto moterį“, – prasitaria Gaetanas.
Tačiau jo šeima maloniai priėmė lietuvę, o ji per daug metų tapo itin artima itališkai kultūrai. Pasak Lauros, gaila, kad nemalonūs įvykiai, incidentai svetimai tautai uždeda prastas etiketes. Bet geriausiai jas pataiso geri darbai ir puikūs žmonės.
„Apie lietuvius ten sklandė ir blogos nuomonės, tai lėmė mūsiškių „žygiai“ užsienyje. Bet savo draugo šeimoje jaučiausi gerbiama, jie lietuvius vertino pagal mano pavyzdį“, – sako L. Kaminskienė.
Per laiką italai Laurai tapo savais. Net grįžus į Lietuvą jai dar ilgokai buvo sunku priprasti prie savo tautiečių uždaro būdo ir kultūros.
„Paskutinius metus Italijoje gyvenau prie Veronos. Ten visai kitokie žmonės nei mes, kitoks jų bendravimas“, – pažymi L. Kaminskienė.
Italai nepraeina nepasisveikinę. O jei dar užkalbini, tampi jiems ir draugu. Jie visada šypsosi, visada geros nuotaikos.
Kas pažino italus ir jų kraštą, pasak Lauros, apie šią šalį visada kalba tik gerai.
„Mes kur kas šaltesni, uždaresni. Jeigu pasisveikintumei gatvėje su nepažįstamu Lietuvoje, gali likti nesuprastas. Net į mūsų parduotuvę dažnas pirkėjas užsuka ir vaikšto pro pardavėją tarsi nematydamas“, – sako L. Kaminskienė.
Laura svarsto, kad Italija ir ją pačią labai pakeitė, bet grįžus namo, sugrįžo ir senieji įpročiai.
„Kaip parvažiavau, rodos, taip ir pasenau: jau tik namo norisi po darbo. Mes, lietuviai, tokie jau esam: mūsų šventės kambariuose, kiemuose, čia pat visas laisvalaikis ir šeimų susibūrimai“, – juokiasi panevėžietė.
O G. Kuriai lietuviškas ramus ir lėtas gyvenimo būdas vis dar nepriimtinas. Jis įpratęs visai prie kitokio dienos ir nakties ritmo.
„Pas mus šventa yra tikslios pusryčių, pietų, vakarienės valandos. Ar darbas, ar reikalai – turi sėsti prie stalo ir pavalgyti. Jei to nepadarai, lieki alkanas – mes neužkandžiaujame kaip lietuviai ir prabėgomis maisto nesigaminame“, – pasakoja italas, kurio tauta garsėja savo virtuve.
Daug laiko jo tautiečiai praleidžia miestų gatvėse, kavinėse, baruose, terasose. Po darbų, pasak Gaetano, Italijoje niekas namo neskuba, dar ilgai vakaroja draugų, pažįstamų būryje.
„Paprastai tris kartus per savaitę italai eina su šeimomis vakarieniauti į restoranus. Savaitgaliais iki vėlumos ten sėdi, bendrauja. O pensininkai ištisas dienas mieste: lošia kortomis, juokiasi, kalbasi – jie tikrai moka linksmai gyventi“, – pasakoja L. Kaminskienė.
Todėl jos draugui liūdnoka Panevėžyje, kur po 22 val. miestas ištuštėja net vasarą. Italas labai pasigenda didesnio šurmulio net Aukštaitijos sostinės centre. Ir dėl tos ramybės, jo nuomone, ne karantinas kaltas, o tik lietuviškas būdas.
Vis dar neįprastas emigrantui ir Lietuvos laikas bei orai. Svetimšalis negali patikėti, kad žiemą čia jau 15 val. tamsu, kai jo šalyje saulė dar šviečia.
„O Italijos pietuose 46 laipsniai šilumos. Jūsų žmonės miršta jau esant 35 laipsniams“, – juokiasi pietietis ir priduria, kad jam permainingas lietuviškas klimatas patinka.
Paklaustas, kuo skiriasi jo žmona lietuvė nuo italių, Gaetano tik pajuokauja: kad ir kokios tautybės būtų, viso pasaulio moterys moka sunervinti vyrus.
Kvatodama Laura atkerta, kad tai jos vyras – itin karšo būdo: žaibiškai užsidega ir taip pat greitai užgęsta.
G. Kuriai mylimosios šalyje labai patinka valstybės tarnybų darbas. Operatyvus ir kokybiškas valdininkų aptarnavimas, anot jo, nė iš tolo neprilygsta tingiems italų biurokratams.
„Kai atvykau čia, teko daug dokumentacijos susitvarkyti. Bet viskas pavyko labai greitai ir sklandžiai. Nustebau, kad jūsų tarnybos greitai atsako net į elektroninius laiškus. Paskambini telefonu, tuoj pat paaiškina, suteikia reikalingą informaciją. Mūsų šalyje viskas prasčiau – greitai nieko negausi ir nesulauksi“, – teigia G. Kuria.
Daug dokumentų jam teko tvarkyti ir kuriant įmonę Panevėžyje. Palikęs verslą gimtinėje, italas nusprendė imtis prekybos Lauros šalyje. Panevėžyje pora atidarė išskirtinę itališkų prekių parduotuvę, kur siūlo sūrių, mėsos produktų, alyvuogių ir kitų gardėsių bei daiktų tik iš Italijos.
„Prieš tai pusantrų metų prekiavome Panevėžio automobilių turguje. Norėjome pažiūrėti, kaip seksis šiame mieste. O parduotuvę atidarėme praėjusių metų gruodį, pačioje karantino pradžioje“, – pasakoja naujieji verslininkai.
Jie teigia dar tik įsitvirtinantys šioje rinkoje ir tenka daug investuoti. Parduotuvės savininkai visą asortimentą gabenasi iš tolimiausių Italijos regionų. Tenka įveikti ir 2000 kilometrų.
„Uždarbis yra, bet tai tik pradžia. Daug kas nė nežino, kad mes esame Panevėžyje. Kas ateina, nustemba, nes tokių prekių nerasi įprastuose prekybos centruose“, – pasakoja pora ir rodo vos 10 dienų tegaliojantį mocarelos sūrį, milžiniško dydžio tradicinę itališką dešrą su pistacijomis, kumpius, alyvuoges.
Gaetanas apgailestauja, kad lietuviai dar privengia tradicinių itališkų produktų, laiko juos prabangos dalyku. Jo nuomone, dėl tokio stereotipo kalti ir patys pardavėjai.
„Panevėžyje daugiau panašių parduotuvių, mūsų žiniomis, nėra. Bet yra Vilniuje, Klaipėdoje, kur itališkų produktų kainos verčia iš koto. Bent kartą jas pamačiusieji susidaro nuomonę apie tokias parduotuves ir retai begrįžta“, – atsidūsta verslininkas.
Gaetanas siūlo savo pirkėjams ragauti, skanauti.
„Jei dar mokėčiau lietuviškai, kitaip būtų. Galėčiau laisvai su visais pasikalbėti, papasakoti apie savo tautos tradicinius produktus“, – svajoja lietuviškai besimokantis G. Kuria.
Jam keista ir tai, kad, priešingai nei italai, lietuviai parduotuvėje prekių neprašo pagal svorį. Gaetaną stebina pirštais parodomas prašomos dešros gabaliukas, jo šalyje esą niekas to nė nesuprastų.
„Pas mus pasako: 100, 200 gramų. O čia pirštais: tiek atpjauk, tiek…“ – juokiasi italas.
Kol kas apie grįžimą į Italiją Gaetanas su Laura negalvoja.
„Lietuvoje verslą kurti lengviau nei mano šalyje. Italijoje mokesčiai įmonėms siekia iki 60 proc. Net samdydamas tik vieną darbuotoją turi labai daug išlaidų. Pavyzdžiui, jei prekė kainuoja eurą, Italijoje turi užsidėti dar du, kad apsimokėtų parduoti. Lietuvoje užtenka pakelti euru“, – palygina G. Kuria.
Dabar, anot jo, svarbiausia išmokyti lietuvius nebijoti naujų skonių – juk italai dievina viską, kas netradiciška ir kitaip.
Komentarai
-
- Nežiniukas
- 10:21 2021.09.06
-
- Panevėžietė
- 10:57 2021.09.06
-
- A.
- 15:04 2021.09.06
Rodyti visus komentarus (3)Tai ir toliau niekas nežinos, nes nei adreso, nei telefono, nei jokio kito kontakto. Kur ta parduotuvė gal tik pats italas žino.
Stoties 42, Panevėžys.
Dažnokai tenka lankytis. Labai gerai.