Panevėžio ambasadą – į meno ir ožkų prieglobstį

Panevėžio ambasadą – į meno ir ožkų prieglobstį

Artėjant 516-ajam Panevėžio gimtadieniui, ištikimas šio miesto vaikas, menininkas, Utenos rajone šiuo metu gyvenantis Giedrius Mazūras rengiasi padovanoti itin spalvingą molinių dubenėlių kolekciją, sukurtą specialiai Aukštaitijos sostinei. Šio miesto ilgesys skulptorių pastūmėjo imtis dar vieno iššūkio – pastatyti Panevėžio ambasadą savo ypatingoje sodyboje Antalgės kaime.

„Pastaruoju metu mintimis vis dažniau grįžtu į Panevėžį. Jis tvarkosi, statosi, atsinaujina. Pagalvojau, reikia įamžinti senąjį savo miestą, kad neužmirščiau, koks buvo. Sukūriau seriją dubenėlių apie Panevėžį, likusį mano prisiminimuose“, – sako buvęs panevėžietis, 38-erių skulptorius G. Mazūras.

Žinomo dailininko Henriko Mazūro sūnus bent kartą per mėnesį užsuka į savo gimtą miestą, pas tėvus ir būtinai apsilanko kurioje nors meno mokykloje.

„Jau nuo vaikystės Panevėžį mačiau kitaip nei bendraamžiai. Man šis miestas visada reiškė meno parodas, simpoziumus, muziejus, skulptūras, Dailės mokyklą. Dar nuo pirmos klasės sakiau, kad užaugęs būsiu jos direktorius“, – juokiasi Giedrius, šmaikščiai pridurdamas, jog tokie ambicingi tikslai tikriausiai vėliau jam ir užvėrė visus kelius į didžiąją svajonę.

Panevėžio dailės mokyklą jis pabaigė. O bendrojo ugdymo mokslus krimto Panevėžio suaugusiųjų mokymo centre, vadinamojoje „vakarkėje“.

„Tokie kaip aš tada mokėsi „vakarkėj“. Patiko man ten. Buvau jauniausias mokinys. O štai ypatingi, gabūs vaikai lankė „Balčiankę“ (J. Balčikonio gimnaziją – aut. pastaba)“, – be jokio kartėlio kalba menininkas, sukūręs ir dubenėlį su „išrinktųjų“ mokslo šventove.

Iš ilgesio ir meilės gimtajam miestui Giedrius Mazūras savo sodyboje Utenos rajone ketina statyti netradicinį pastatą ir jame įrengti Panevėžio ambasadą..

Tik tame keramikos kūrinyje, užuot pavaizdavęs pavyzdingus mokinius, autorius šalia J. Balčikonio gimnazijos įkurdino gatve žingsniuojantį dramblį ir jį fotografuojantį Panevėžio fotografą Stanislovą Bagdonavičių. Toks momentinis prisiminimas iš vieno laikraščio Giedriui ilgam įsirėžė į atmintį kartu su gimtuoju miestu.

Religija panevėžietiškai

„Sėmkių“ lukštai ant kiekvieno daugiabučio kampo ir po suoliukais autobusų stotelėse, gatvėmis riedantys pirmieji raudoni „golfiukai“, palengva kriuksintys maršrutiniai autobusai ir ilgos valandos su mama apsiperkant „sosyskos“ parduotuvėse – tokios detalės ir dar daugiau šiandien G. Mazūrui mena Panevėžį.
„Vienas mano dubuo vadinasi „Religija“: fone matyti Panevėžio katedra ir vandens bokštas, o pirmame plane „VW Golf“. Kodėl? Todėl, kad klasiokas man paaiškino: normalus „Golfas“ yra tas, kur neturi „stoikes“ ant priekinių durelių stiklo. Ir šiaip „Golfas“ – tai ne „Fiatas“ ir ne „Opelis“. „Golfs yr Golfs“, – panevėžietišku žargonu šmaikščiai kalba menininkas.
Dar viename dubenyje G. Mazūras sutupdė panevėžietiškus „narvelius“.

„Narveliuose“ – pilkuose Molainių, Kniaudiškių daugiabučiuose gyveno ir tebegyvena daug panevėžiečių. Tai yra savotiška patirtis. Vieni susikausto ir jų gyvenimas pasidaro pilkas, jie nesupranta ir bijo spalvų, todėl stengiasi būti kaip visi: vienodai rengtis, kalbėti, galvoti. Net kai renovuoja savo „narvelius“, dažosi ta pačia spalva kaip prieš 35 metus, kaip tada, kai statė namą“, – pastebi Giedrius.
Bet, pasak skulptoriaus, Panevėžyje yra ir kitokių „narvelių“ gyventojų. Ištrūkę iš blokinio kalėjimo, jie neša žinią apie nuostabų miestą abipus Nevėžio. Tokie, pasak G. Mazūro, yra dailininkai, muzikantai, kultūros darbuotojai, rašytojai ir kiti kūrėjai.

Įamžino stotį

G. Mazūro seniai nebevaržo jokie narveliai. Jis savo miestą prisimena ir kuria prosenelių sodyboje – trijuose hektaruose Utenos rajone, nedideliame Antalgės kaime.

„Tai kaimas, kaip ir visi tokie maži kaimeliai. Čia stovi pradinė mokykla ir stūkso metų metus nešienautas piliakalnis, yra ežeras“, – apie dabartinius namus, jau keletą metų puoselėjamus su žmona ir dviem sūnumis, pasakojo skulptorius.

Baigęs Vilniaus dailės akademiją, Danijos Bornholmo menų mokyklą, Zalcburgo dailės akademiją bei Vilniaus pedagoginį universitetą, panevėžietis metus keliavo po pasaulį kurdamas, kol nusprendė pasukti į Lietuvos šiaurės rytus, link Utenos.

„Viename dubenėlių Panevėžiui pavaizdavau jo autobusų stotį, kurioje kiekvienas atostogas pradėdavau su linksma nuotaika, nes keliaudavau į Antalgę, pas senelius į sodybą“, – prisimena Giedrius.

Dabar toje sodyboje jis šeimininkas. Dirbdamas Utenos meno mokykloje direktoriaus pavaduotoju, G. Mazūras daug dėmesio skiria vaikystės sodžiui. Jame įkūrė netradicinį metalo ir molio skulptūrų parką. Menininko kūrybą netradicinėse erdvėse, tarp įspūdingų instaliacijų vien šįmet jau panoro apžiūrėti daugiau kaip pusantro tūkstančio lankytojų. Nemaža dalis jų – iš Panevėžio.

„Kad ir keista, vis dažniau mane atranda ir panevėžiečiai. Labai džiaugiuosi jų draugija, visada pavaišinu ledais, pakalbam, kaip sekasi mano miestui, pasidžiaugiame jo pasiekimais. Gal jau senstu, bet labai pasiilgstu Panevėžio“, – teigia skulptorius.

Į senelių sodyboje G. Mazūro įkurtą netradicinį skulptūrų parką atranda kelią turistai, tarp jų – nemažai panevėžiečių. G. Mazūro asmeninio archyvo nuotr.

Įdomus meno gimimas

Didžiuliame menininko ūkyje, kur kultūra persipina su kaimo dvasia, G. Mazūro laukia labai daug darbų. Čia jis augina būrį vištų, ožkų, net arklių, kuriuos švelniai pravardžiuoja „komunalininkėmis“.

„Jos man ir pievas gerai nušienauja, ir svečius pasitinka, užima“, – juokauja skulptorius.

Užklydusius turistus Antalgėje pasitinka ir Giedriaus sūnūs. Devynmetis Mykolas netgi ir ekskursijas veda, papasakoja apie tėčio kūrybą, nuveda į jo dirbtuves, kur galima iš arti pamatyti, kaip gimsta menas.

„Paprastai žmonės praeina pro skulptūrą kur nors aikštėje ir net nepastebi jos. Ir mano lankytojai kartais prisipažįsta nesuprantantys meno, bet iš parko išeina su šiokiu tokiu žinių bagažu. Man pačiam menas ir yra įdomiausiais, kai jis gimsta: kaip tada bendrauja autorius, ką jis sako, ką veikia, kaip taiso ir slepia darbo klaidas“, – teigia G. Mazūras.

Būtent tokios akimirkos įsirėžė ir prakalbus apie jo šią vasarą restauruotą liūdnai išgarsėjusią skulptūrą „Koralas“. Ji buvo apgadinta statybininkams pradėjus Panevėžio Laisvės aikštės rekonstrukciją.

O prieš porą dešimtmečių Giedrius pats prisidėjo prie Audriaus Tamošaičio sukurtos skulptūros atsiradimo.
„Tada man buvo aštuoniolika, prieš kelias dienas buvau baigęs Dailės mokyklą, prasidėjo egzaminai. Dar laukė stojamieji į Dailės akademiją. Eidamas iš mokyklos užsukau į rūkomąjį (tokie laiptai į rūsį šalia Dailės mokyklos, kur pieštuku ant sienos rašydavau raštelius draugams). Šalia pamačiau didelę smėlio krūvą ir skulptorių, ruošiantį betoną, pasisiūliau padėti, leido. Kitą rytą atėjau su darbiniais drabužiais“, – „Koralo“ gimimą 1999-aisiais mena G. Mazūras.

Kurs Panevėžio ambasadą

Giedrius dabar net džiaugiasi, kad penkiapirštė Panevėžio aikštės skulptūra buvo aplaužyta. Po naujo prisilietimo ji į savo vietą grįš nušveista ir gerokai atnaujinta.

Iš ilgesio ir meilės Aukštaitijos sostinei buvęs jos vaikas kurpia naują mintį. Pavasariop uteniškis savo sodyboje ketina statyti netradicinį pastatą, o jame įrengti Panevėžio ambasadą.

„Kol kas toks projektas statomas virtualiai – mintyse, bet ilgai nelauksiu ir toks objektas tikrai bus. Čia būtų rengiamos parodos apie Panevėžio miestą ir jo istoriją, ekspoziciją lankytų tiek menininkai, tiek turistai“, – apie naujausią sumanymą pasakojo būsimasis Panevėžio ambasadorius, pridurdamas, kad šį statusą dar reikėtų pagrįsti ir dokumentais.

„Su Panevėžio miesto meru apie tai dar nekalbėjau, bet ieškosiu galimybės Panevėžio ambasadą Antalgėje įforminti ir dokumentais, kad viskas būtų tvarkinga ir rimta“, – patikino menininkas.

Anot jo, įgyvendinti tokį projektą neturėtų būti sudėtinga. Būdamas pedagogas Giedrius tvirtina išmokęs net ir sudėtingas idėjas sukurti iš nieko – svarbiausia kūrybingas požiūris.

O štai prie žmonos skulptorius stengiasi nutylėti apie savo grandiozinius planus. Taip pat iš Panevėžio kilusi sutuoktinė yra architektė, o tokie žmonės, anot Giedrius, į pasaulį žiūri pernelyg pragmatiškai.

„Žinote, kas yra architektas? Tai svajonių daužytojas. Jis įvertins, paskaičiuos, numatys ir viską nubrauks vienu mostu“, – juokiasi menininkas, bet nenusimena, jei ir jo ambasadą žmona sugalvotų nugriauti dar nė nepradėjus statyti.

Giedrius džiaugiasi, kad Panevėžys pasiryžo vietoje kino centro „Garsas“ įrengti modernų S. Eidrigevičiaus menų centrą. Jame išeivis iš Aukštaitijos sostinės svajoja vietos rasti ir savo kūrybai. O kol kas įamžinti nūdienos kovai tarp kultūrininkų dėl sovietinio pastato likimo G. Mazūras nulipdė spalvingą dubenėlį.

Galerija

Komentarai

  • Noriu dubenėlio su Garsu. Labai juokingos tos kultūrininkų kovos.

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų