Už tūkstančių kilometrų nuo tėvynės, Afrikoje gyvenantys lietuviai čia sukūrė tikrą lietuvybės oazę: pasak Jurgitos Stasiukaitytės (viduryje), ne tik švenčia nacionalines šventes, bet netgi atidarė lietuvišką mokyklėlę mažiesiems. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Panevėžietiškas prieskonis Afrikoje

Panevėžietiškas prieskonis Afrikoje

Vienoje didžiausių politinės ir karinės gynybinės organizacijos NATO būstinėje Briuselyje dirbusi panevėžietė Jurgita Stasiukaitytė nėrė į verslo vandenis.

Ir ne bet kur, o pasauliu vienoje šalyje vadinamoje Pietų Afrikoje.

Išmaišė pasaulį

Pačiame spalvingiausiame Pietų Afrikos mieste Johanesburge gyvenimą kurianti Jurgita Stasiukaitytė žino, kad visi iki tol skaityti pasakojimai apie šią egzotišką šalį tebuvo tik maža dalis realybės. PAR – kraštas, kuriame yra visko tiek daug, kad bent kol kas panevėžietės netraukia grįžti į saugią ir užtikrintą Europą.

Baigusi mokyklą Panevėžyje, Jurgita išvažiavo studijuoti ekonomikos į Vilniaus universitetą. Keliauti, pažinti naujas vietas, kultūras ir žmones troškusi mergina studijų metais dalyvavo įvairiuose tarptautiniuose projektuose, mainų programose Vokietijoje, Pietų Korėjoje, Danijoje, atliko stažuotę Indonezijoje.

O siekdama magistro laipsnio, dirbo tarptautinėje konsultacinėje įmonėje mokslo, technologijų ir inovacijų srityje. Tuo metu ir kilo idėja dalyvauti atrankoje į NATO būstinės Belgijoje, Briuselyje, stažuočių programą.

Po stažuotės panevėžietė kaipmat sulaukė pasiūlymo padirbėti ten ilgiau. Briuselyje J. Stasiukaitytė įsitraukė į jo veiklią bendruomenę, kur sutikta moteris pakvietė dalyvauti lyderystės vystymo programoje vienoje tarptautinėje verslo įmonėje.

„Susigundžiau, sėkmingai perėjau atranką ir ateinančius trejus metus praleidau dirbdama Airijoje, Pietų Afrikoje ir Čekijoje“, – apie įspūdingą patirtį pasakoja J. Stasiukaitytė.

Pačiame spalvingiausiame Pietų Afrikos mieste Johanesburge gyvenimą kurianti panevėžietė Jurgita Stasiukaitytė žino, kad visi iki tol skaityti pasakojimai apie šią egzotišką šalį tebuvo tik maža dalis realybės. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Pačiame spalvingiausiame Pietų Afrikos mieste Johanesburge gyvenimą kurianti panevėžietė Jurgita Stasiukaitytė žino, kad visi iki tol skaityti pasakojimai apie šią egzotišką šalį tebuvo tik maža dalis realybės. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Nepagražinta tikrovė

Atvykusi į Pietų Afriką, J. Stasiukaitytė ieškojo būdų, kaip įmonei patekti į neformalią, tradicinę rinką. O šioji Pietų Afrikoje susideda iš apytikriai 200 000 mažų parduotuvėlių. Pasak Jurgitos, tokių parduotuvėlių praeitis susijusi su vienu tamsiausių puslapių Pietų Afrikos istorijoje – apartheidu, kai juodaodžiai buvo priverstinai iškeldinami iš baltaodžių gyvenamųjų rajonų į gyvenvietes, vadinamas „townships“. Kadangi šiuos rajonus sumodeliavo apartheido vyriausybė, jiems būdinga prasta infrastruktūra, antisanitarinės sąlygos, žemas švietimo lygis, didelis gyventojų tankumas. Taip pradėjo rastis neformalios parduotuvėlės, kuriose būdavo galima nusipirkti pagrindinių maisto produktų, higienos reikmenų.

„Tokių parduotuvių poreikis išlieka didelis iki šių dienų. Dirbant su šiuo projektu teko susipažinti su milijonų vietinių realybe, su kuria ne tik turistai, bet ir daug baltaodžių pietų afrikiečių nesusiduria akis į akį“, – sako Jurgita.

Garsieji PAR vynuogynai. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Garsieji PAR vynuogynai. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Šoko į verslininkės roges

Pabaigusi programą J. Stasiukaitytė ilgai svarstė, ar tęsti karjerą korporacijoje Europoje, ar likti širdį užkariavusioje Pietų Afrikoje ir pradėti savo verslą. Darbas korporacijoje jai išties patiko. Be to, joje Jurgita matė daug žadančių karjeros perspektyvų.

Bet panevėžietė nuėjo sudėtingesniu keliu.

„Mane visuomet traukė ir žavėjo nuosavas verslas, tad pagalvojau: kada, jeigu ne dabar? Juolab kad Afrika vis dar išsiskiria plačiomis verslo galimybėmis“, – daugeliui nuostabą keliantį žingsnį paaiškina J. Stasiukaitytė. Ir jau dvejus metus nuosavas verslas Pietų Afrikoje užima Jurgitos didžiausią dalį minčių, laiko ir jėgų. Kartu su partneriais Azijoje ji tiekia į PAR specializuotą techninę ir programinę įrangą verslo įmonėms saugumo, angliakasybos, patalpų valdymo sektoriuose.

Neigiamą COVID-19 ir karantino poveikį šiais metais patyrė daug verslų – J. Stasiukaitytės ne išimtis. Vis dėlto šis laikotarpis suteikė erdvės naujoms idėjoms.

„Turiu daug užsibrėžtų tikslų, tad sieksiu juos įgyvendinti ir toliau auginti verslą. Mano tikslas, kad po gero penkmečio ne tik sukurtume kur kas daugiau naujų darbo vietų jauniems pietų afrikiečiams, bet ir bent kruopelyte prisidėtume prie šito žemyno ekonominės pažangos“, – ambicijų neslepia Jurgita.

Drambliai Pilanesbergo nacionaliniame parke. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Drambliai Pilanesbergo nacionaliniame parke. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Kontrastai kultūrų margumyne

Dabar panevėžietė gyvenimą kuria Johanesburge, pačiame spalvingiausiame Pietų Afrikos mieste. Apytiksliais duomenimis, Gautengo provincijoje, kurioje yra įsikūręs Johanesburgas – viena iš trijų PAR sostinių, gyvena apie 16 milijonų gyventojų. Anot J. Stasiukaitytės, nuo pat aukso karštinės laikų mieste vyrauja greitas gyvenimo ritmas ir kultūrų įvairovė. Čia gyveno tokie istoriniai veikėjai kaip Nelsonas Mandela – pirmasis demokratiškai išrinktas Pietų Afrikos Respublikos prezidentas, apdovanotas Nobelio premija, taip pat net 21-erius metus ten praleidęs Indijos moralinis autoritetas, kovotojas už šios šalies laisvę Mohandas Gandis.

Jurgita pastebėjo, jog žmonės čia vis dažniau atvyksta ieškodami darbo galimybių ir geresnio gyvenimo ne tik iš įvairių PAR kampelių, bet ir kitų Afrikos šalių.

O Pietų Afrika – didelė ir kontrastinga šalis. Anot J. Stasiukaitytės, jos tikrasis paveikslas labiausiai atsiskleidžia kultūrų margumyne ir gamtos grožyje. Šalyje yra devynios provincijos ir kiekviena iš jų skiriasi savo kraštovaizdžiu, kultūra, ekonominiu išsivystymo lygiu ir klimatu. Iš rytų Pietų Afrikos krantus skalauja šiltas Indijos vandenynas, iš vakarų – vėsus Atlanto vandenynas. Šios dvi geografinės aplinkybės sukūrė didžiulį kraštovaizdžio, augalijos ir gyvūnijos lobyną.

Harkerville pakrantė. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Harkerville pakrantė. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Pašiūrės be langų

Prieš atvykdama į egzotiškąją Pietų Afriką, J. Stasiukaitytė labai daug apie ją domėjosi, skaitė, atidžiai nagrinėjo gyvenimo tolimame krašte ypatumus. Anot jos, jau tuomet susidarė iškreiptą šios nuostabios šalies paveikslą.

„Liūdna, bet tiek vietinių, tiek užsienio naujienų portaluose dėmesys akcentuojamas į neigiamus dalykus PAR: skurdą, nusikaltimus, skandalus, korupciją ir pan. Neneigsiu, šie dalykai egzistuoja, tačiau labai dažnai tai išpūstas burbulas“, – įsitikino panevėžietė.

Jurgita neslepia, jog yra vietų ar gyvenamųjų rajonų, į kuriuos sutemus, juolab naktį, geriau nevažiuoti. Taip pat yra tokių, kuriose geriau nevaikščioti rankoje laikant fotoaparatą, kompiuterį ar brangų telefoną. Tai, anot J. Stasiukaitytės, yra didžiulės pajamų nelygybės pasekmė.

„Laikui bėgant mano požiūris į Pietų Afriką stipriai keitėsi ir tapo kur kas pozityvesnis“, – šypteli panevėžietė.

Pasiturinčiųjų ir vargšų gyvenimas Pietų Afrikoje, pasak J. Stasiukaitytės, toks pat kontrastingas, kaip ir pati šalis.

Turtingųjų ir vidurinės klasės rajonai išpuoselėti, tvarkingi, traukiantys akį. Žmonės turi prieigą prie aukštos kokybės privataus švietimo, sveikatos apsaugos sistemos, pramogų. Tačiau neturtingųjų gyvenimo sąlygos išties prastos, dažnai – netgi baisios. Jie naudojasi prastai išvystytų valstybinių švietimo, sveikatos ir transporto sistemų paslaugomis. Visiški varguoliai  gyvena trobelėse iš skardų, be tualeto, be vandens, kartais net ir be langų.

Vos pradėjusi dirbti Pietų Afrikoje, J. Stasiukaitytė sako pastebėjusi, jog įvairių kultūrų atstovų laiko samprata labai skiriasi.

„Pietų afrikiečiai turi posakį „now-now“ (liet. dabar dabar), kuris jų kontekste nereiškia, jog tai įvyks tuoj pat, bet galbūt šiandien, galbūt kitą savaitę, o galbūt ir niekada. Nebuvo lengva, bet laikui bėgant prie to prisitaikiau“, – juokiasi Jurgita.

Laukiniai šunys prieš safari mašiną Pilanesbergo nacionaliniame parke. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Laukiniai šunys prieš safari mašiną Pilanesbergo nacionaliniame parke. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Kaimyniški ir draugiški

Nepaisant sudėtingų gyvenimo sąlygų, pietų afrikiečiai, J. Stasiukaitytės pastebėjimu, daug šypsosi, yra šilti, draugiški ir svetingi. Dažnai išgirdę neatpažįstamą akcentą, klausia, iš kur Jurgita atvykusi, kokia jos gimtoji kalba, koks Lietuvoje klimatas ir žmonės. Ir būtinai bando mokytis tarti jos sunkiai perprantamą pavardę. Tuomet, anot Jurgitos, būna labai labai daug juoko.

Nors Pietų Afrikoje yra 11 oficialių kalbų: anglų, afrikansų, zulų, kosų, svazių, ndebelių, bapedžių, sesuto, tsongų, čuanų, vendų ir visa galybė neoficialių, labiausiai paplitusi anglų. Tad atvykėlei iš Europos rasti bendrą kalbą su vietiniais nėra sunku.

Užmegzti draugystę su pietų afrikiečiais labai lengva. Jurgitą labai nustebino tai, koks svarbus čia bendruomenės vaidmuo – nors gyvena name, visi pažįsta ne tik savo kaimynus, bet ir gerokai toliau toje pačioje gatvėje gyvenančius žmones.

„Išėjus pasivaikščioti ar pabėgioti, visi susimojuoja, pasisveikina, kai kurie net sustoja paplepėti. Bendruomeniškumas labai pasireiškė COVID-19 pandemijos metu, kai kaimynai vieni kitiems padėjo susitvarkyti asmeninius reikalus, kažkam susirgus – nupirkdavo ir atveždavo maisto produktų“, – pasakoja J. Stasiukaitytė.

Kadangi PAR yra tokia didžiulė kultūrinė įvairovė ir šilta visus metus, ką nuveikti laisvalaikiu, pasirinkimas labai platus. Vietiniai mėgsta savaitgaliais susitikti su šeima ar draugais ir ant grotelių kepti mėsą, stebėti futbolo varžybas, žaisti regbį, kriketą. Daug žmonių bėgioja, žygiuoja, važinėja dviračiais, laipioja uolomis, užsiima vandens sportu arba šiaip leidžia laiką gamtoje.

Begemotas viename iš nacionalinių parkų. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Begemotas viename iš nacionalinių parkų. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Aštrus nuotykių skonis

Jurgitos manymu, lietuviai galėtų pasimokyti iš Pietų Afrikos gyventojų bendruomeniškumo, geranoriškumo vieni kitų atžvilgiu. Anot jos, Lietuvoje vyksta daugybė gražių iniciatyvų, pilna protingų ir talentingų žmonių, nuostabi gamta, tačiau dažnai daugiabučiuose kaimynas kaimyno nė nepažįsta.

„Mane žavi Pietų Afrikos žmonių nuoširdumas, draugiškumas, paprastumas ir šypsenos. Taip pat gamta – stulbinantys raudoni saulėlydžiai, grynas oras, gyvūnų, paukščių ir augalų įvairovė. Gyvendama čia kiekvieną dieną juntu nuotykių skonį“, – šypteli J. Stasiukaitytė.

Pietų Afrikoje, anot Jurgitos, žavi ne tik nuotykių, bet ir nuostabios šalies virtuvės skonis, kutenantis gomurį. Vietinė virtuvė, kaip ir pati šalis, labai spalvinga. Nuo Keiptaune gyvenančios Cape Malay etninės grupės pamėgto aštraus kario, vietinių indų mėgstamo mėsos ir daržovių kario duonos kubilėlyje iki afrikanų dievinamo sluoksniuoto troškinio ir ant ugnies keptos mėsos. Tradicinėse kultūrose, pasak Jurgitos, vyrauja mėsa, pupos ir kukurūzų košė.

„Man skaniausia švieži vaisiai, daržovės ir raudonoji arbata. PAR yra stipri kavos kultūra. Pilna jaukių, skanią kavą verdančių kavinukių. Verta paminėti ir vyną – jis laikomas vienu geriausių pasaulyje. Keisčiausia vietos virtuvės dalis – vištos arba kiaulės kojų troškinys, virtos galvijų galvos, virti arba kepti vištų viduriai ir mopanų kirminai. Kol kas taip ir neprisiverčiau pastarųjų paragauti“, – šypsosi J. Stasiukaitytė.

Camps Bay paplūdimys Keiptaune. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Camps Bay paplūdimys Keiptaune. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Lietuvybės oazė Afrikoje

Gamta, kalnais, vandenynais, klimatu atvykėlius viliojanti Pietų Afrika, anot J. Stasiukaitytės, patraukli ir lietuviams. Kiekvienas čia atvykstantis turi savo istoriją. Vienus į Afriką atveda darbo reikalai, kiti persikrausto dėl antros pusės, treti – dėl visiško atsitiktinumo.

„Vieni Pietų Afriką dievina, kiti – negali pakęsti. Tačiau tie, kurie pasilieka čia ilgam laikui ar netgi visam gyvenimui, pajunta tikrąją Afrikos dvasią. Pamilsta gamtą, žmones, kultūrų mišinį, klimatą, kiek kitokį gyvenimo ritmą ir kokybę“, – tvirtina pašnekovė.

Pietų Afrikos lietuvių bendruomenė oficialiai buvo įkurta vos prieš dvejus metus. Nors ji nedidelė, tačiau turi savo internetinę pokalbių grupę programėlėje, kurioje dažnai susirašo, pasidalija naujienomis ar kvietimais į renginius. Prieš socialinį gyvenimą visiškai paralyžiuojant COVID-19 pandemijai, Pietų Afrikoje garsiai skambėjo ir lietuvių kalba – buvo organizuojami šurmulingi lietuviški vakarai.

Pietų Afrikos lietuviai susitikdavo giedoti „Tautiškos giesmės“ liepos 6-ąją, Mindaugo karūnavimo dieną,  minimos Vasario 16-oji, Kovo 11-oji.

O 2019 metų pradžioje už tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos netgi buvo įkurta lietuviška mokyklėlė mažiesiems.

Į ją tuomet užsiregistravo daugiau nei dešimt 1,5–11 metų vaikučių. Tiesa, pasak Jurgitos, kur kas daugiau nei lietuvių ten sutinkama litvakų. Net 80–90 proc. čia gyvenančių žydų yra kilę iš Lietuvos. Daugelis jų – aktyvūs visuomenės veikėjai, verslininkai, menininkai, gydytojai.

„Jų ryšys su Lietuva yra savotiškas – dauguma yra antros ar trečios imigrantų kartos palikuoniai, kurie labai mažai žino apie Lietuvą. Jiems istorinė tėvynė yra Izraelis. Visgi kai kurie džiaugiasi sutikę kelyje lietuvių ir nori daugiau sužinoti apie Lietuvą“, – sako panevėžietė.

Pilanesbergo nacionalinis parkas. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Pilanesbergo nacionalinis parkas. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Ilgisi duonos ir žiemos

J. Stasiukaitytė didžiuojasi savo kilme ir nors jau daug metų negyvena Lietuvoje, ryšį su gimtąja šalimi jai palaikyti padeda šeima ir draugai. Dažnai susiskambina ir stengiasi sugrįžti namo bent du kartus per metus.

„Jei nuspręsiu likti gyventi Pietų Afrikoje, norėčiau, kad ir mano vaikai kalbėtų lietuviškai, susipažintų su Lietuvos kultūra, istorija, papročiais ir tradicijomis. Tikiu, kad tai be galo svarbu išlaikant tautinį identitetą iš kartos į kartą“, – tvirtina Jurgita.

Palaikyti ryšį su Lietuva padeda brolis. Jis pats keletą metų gyveno Olandijoje, Prancūzijoje ir Didžiojoje Britanijoje, bet prieš kurį laiką grįžo į Lietuvą. Brolis ir sesuo kasdien susirašinėja ir smagiai aptaria politines, ekonomikos ir verslo aktualijas. Saulėtoje Pietų Afrikoje Jurgita labiausiai ilgisi juodos ruginės duonos su sėklomis ir glaistytų varškės sūrelių, kurie ten yra deficitas. Taip pat kartkartėmis pagauna save galvojant, jog labai pasiilgo sniegingos žiemos ir teatro.

Vienuolio kapišono kalnas Drakensberge. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Vienuolio kapišono kalnas Drakensberge. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Suformavo Panevėžys

Panevėžyje J. Stasiukaitytė praleido devyniolika metų. Nuo pat gimimo turėjo labai daug energijos, idėjų, lankė Muzikos mokyklą, liaudies ir pramoginius šokius, užsiėmė orientavimosi sportu, kartkartėmis dalyvaudavau ir lengvosios atletikos varžybose, keletą metų buvo įsitraukusi į skautų draugovės veiklą.

„Labai daug laiko praleisdavau gamtoje bėgiodama po miškus, stovyklaudama, dirbdama ūkinius darbus kaime. Panevėžyje praleisti metai neabejotinai turėjo įtakos formuojantis charakteriui ir asmenybei“, – sako Jurgita.

Ir dabar ji išlaikiusi itin artimą santykį su gamta. Nors gyvena didmiestyje,  sąmoningai pasirinko rajoną, kuriame daug parkų ir žalumos gatvėse.

„Kiekvieną savaitgalį stengiuosi bent pusdieniui ištrūkti iš Johanesburgo į gamtos draustinius, nacionalinius parkus. Daug keliauju ir po šalį, po aplinkines valstybes“, – sako Jurgita.

Galerija

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų