-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Eglių puošyba, specialių švenčių vaikams organizavimas Lietuvoje įsigalėjo dar visai neseniai – tarpukariu.
Nors kalėdinė eglė mūsų šalyje pirmą kartą paminėta 1853 metais, tačiau išpopuliarinta tik kaizerinės okupacijos metais vokiečių valdininkų ir karių.
Dabar atrodytų keista, bet klausimas, ar verta puošti eglutę, tarpukariu sukėlė nemažai diskusijų. „Vieni įtikinėjo, kad Kalėdų eglutė nieko bendro neturi nei su Kristaus gimimu, nei su krikščionių gimimo šventės apeigomis. Palestinoje, kur gimė Kristus, eglės neauga, o auga kedrai, iš kurių statyta Jeruzalės bažnyčia“, – „Sekundei“ pasakojo Panevėžio kraštotyros muziejaus muziejininkas Donatas Pilkauskas.
Nepaisant įvairių nuomonių, visgi ir Lietuvoje eglės tapo pagrindiniu Kalėdų ir Naujųjų atributu.
1925 metais priimtas švenčių įstatymas, pagal kurį šventinėmis dienomis pripažintos abi Kalėdų dienos ir Naujieji metai.
Kūčios tuo laiku buvo nešventinė diena, tačiau per ją valstybės ir savivaldybių įstaigose nedirbta. Kiek žinoma, kitose darbovietėse Kūčių dieną Lietuvoje buvo dirbama iki pietų.
Nepriklausomos Lietuvos metais, 1918–1940-aisiais, formavosi ir lietuviškos metų sandūros šventimo tradicijos.
Kalėdų eglės pradėtos daugiau puošti nepriklausomybės metais – ypač trečiajame dešimtmetyje. Pirmiausia jos atsirado mokyklose.
Švietimo ministerija netgi buvo pateikusi mokykloms rekomendacijas puošti kalėdines eglutes. Panevėžio mokyklose papuošta eglė privalomu žiemos švenčių atributu tapo 1928 metais.
Iš mokyklų kalėdinių eglučių tradicija iš pradžių nukeliavo į miestiečių namus, o vėliau ir į kaimo trobas.
Iš Vokietijos perimta ne tik ši tradicija, bet ir eglės žaisliukai. Tai buvo įvairios stiklinės figūros: angelai, seneliai, kareiviai, varpeliai, burbulai. Šventinius medelius dabindavo ir spalvotais, blizgančiais popieriukais, obuoliais, saldainiais.
„Paprotys puošti eglutes buvo kritikuojamas, vadinamas germanišku, bet jis vis labiau paplito“, – pasakojo D. Pilkauskas.
Ketvirtajame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje išplito Lietuvoje nauja tradicija keistis kalėdinėmis dovanomis. Inteligentai siūlydavo šia proga dovanoti knygas. Vėliau įvairios pramonės įmonės savo darbuotojų vaikams pradėjo organizuoti Kalėdų eglučių šventes. Mokyklose vykdavo vaikų vaidinimai, o svarbiausiu akcentu tapo dovanų dalijimas. Lėšos joms buvo surenkamos per labdarą. Puoštos eglės greitai tapo populiarios ir kariniuose daliniuose, tarp jų – ir Pajuostyje stovėjusiame 4 pėstininkų Karaliaus Mindaugo pulke, Skaistakalnyje dislokuotame artilerijos pulke.
Kaip ir šiais laikais, žmonės nebuvo abejingi ekologijai. Ir tarpukariu buvo besipiktinančiųjų kertamomis žaliomis eglėmis, o vėliau imtasi organizuoti jų sodinimo šventes.
1925 metais antroji Kalėdų diena Panevėžiui buvo ypatinga. Tądien Respublikos gatvėje atidarytas kino teatras „Pasaulis“. Ta proga buvo rodomas specialiai Kalėdoms skirtas filmas „Naktis pragare“, kuriame rodyti devyni kančių ratai.
Kartais Kalėdos sutapdavo su žydų Chanukos – žydų išsivadavimo iš vergijos ir karinės pergalės – švente. D. Pilkausko teigimu, kai kas šią šventę vadindavo žydų Kalėdomis. Tą dieną buvo uždegamos žvakės, vakarais einama į svečius, kepami blynai ir valgomi žąsų spirgučiai. Ketvirtajame dešimtmetyje ta šventė įgavo ir kiek kitokias formas. Jaunimas rengdavo balius ir įvairius pasilinksminimus.
Pasaulyje įsisukus ekonominei krizei, Lietuvoje irgi raginta sumažinti išlaidas kalėdinėms dovanoms ir linksmybėms, verčiau paremti neturtinguosius.
Pavyzdžiui, 1924 metais Kalinių globos draugija kreipėsi į panevėžiečius prašydama aukoti kaliniams ir kartu su mamomis kalinėmis kalėjimuose gyvenantiems vaikams.
Pamažu vietoje šventinio pasisėdėjimo atsirado tradicija aukoti.
1925 metais miesto laikraštyje „Panevėžio balsas“ rašyta, kad vietoje šventinių vizitų miesto burmistras Tadas Chodakauskas Panevėžio kalinių globos draugijai paaukojo 10 litų, tą patį darė ir kitais metais.
1927 metais vietoje šventinių vizitų pinigų kaliniams skyrė ir žymus visuomenės veikėjas Jonas Moigis, teisininkas Zigmas Rusteika skyrė pinigų našlaičių prieglaudai.
Visgi Panevėžyje netrūko kalėdinių bei naujamečių linksmybių.
„Senelis „Aidas“ ir jaunutė „Daina“ antrą Kalėdų dieną savo salėj linksminasi. Programoje: „Jaunikis“ Čechovo I veiksmo komedija. Koncertinė dalis ir „šokim, trypkim, linksmi būkim“ ir taip toliau. Pradžia pusę aštuonių vakaro“, – toks žaismingas dviejų miesto draugijų skelbimas pasirodė 1927 metais.
O 1930 metais Panevėžio miesto pavasarininkai skelbė apie antrąją Kalėdų dieną turėjusį vykti pasilinksminimą. Į jį patekti buvo galima tik su kvietimais.
„Programoje žaislai, šokiai, monologai, eilės ir kt. Miesto jaunimas linksminsis pavasarinkiškai be „džimi“, „fokstrotų“ ir kitų prašmatnių smagybių“, – rašyta skelbime.
Tuometėje Panevėžio spaudoje galima rasti ir užuominų, kaip panevėžiečiai sutikdavo Naujuosius. Pavyzdžiui, 1931 metais surengtas „Dainos“ draugijos „šeiminiškas vakaras kino „Sirenos“ salėje su „Pilzenuf“, „džimi“, „bublički“, fokstrotais… iki 4 valandos“.
Tačiau vyravo ir paprotys Naujuosius pasitikti bažnyčioje.
Į Kristaus Karaliaus katedrą susirinkę panevėžiečiai 1931-uosius sutiko „prie įstatyto švenčiausiojo Sakramento, giedant kunigams ir Katedros chorui padėkos himną „Te Deum“.
Net ir tarpukariu buvo apstu įkyrios kalėdinės ir naujametės reklamos.
Prekybininkai visais laikais įvairiai viliojo klientus.
„Jei nori gauti gerą svorį ir geras prekes, tai eik į kolonialių prekių parduotuvę „Milda“ Respublikos g. 61. Čia viskas pardavinėjama tvirtomis pigiausiomis kainomis ir maloniai patarnaujama. Nuolatiniams pirkėjams Kalėdoms bus išdalinta nuo įpirkimo gražios dovanos“, – skelbta 1924 metais.
Apie prieššventinį išpardavimą skelbė ir kitos parduotuvės.
„Skubėkite. Tiktai Kalėdų šventėms pigiai parsiduoda: džiovinti grybai, baravykai, karališkos silkės, tikras medus, aguonos ir viskas, kas tikrai yra reikalinga krautuvėje P. Rutkausko Vasario 16 g. 14“, – viliota 1925 metais.
Bendrovė „Audėja“ skelbė besilaikanti tradicijų ir prieš šventes manufaktūros prekėms suteikė 10–20 procentų nuolaidą. Karazijų vaisvynių dirbtuvės kvietė šventėms įsigyti vietinį vyną „Anykščių portveiną“.
„Rakauskaitės knygyne Panevėžyje gautas didžiausias transportas šventėms dovanų. Įvairių gėlių, dėžučių, karbelių, albumų, rėmelių, skambučių, blizgučių. Kainos pigiausios. Pasirinkimas didžiausias“, – rašyta 1930 metais.
O „Birutės“ bendrovė tarpukariu viliojo užsukti į saldainių ir šokolado fabriko skyrių Panevėžio Vasario 16-osios gatvėje, kur laukė didelis pasirinkimas „šokoladinių kalėdinių senelių, moderniškiausių bombonerkų, skaniausių, sveikiausių saldainių, gražiausių eglučių papuošalų“.
Siūlyta neatsilikti nuo pasaulio naujienų ir „Philips“ akcinės bendrovės parduotuvėje Panevėžyje už 465 litus įsigyti radijo imtuvą.
„Tai nuostabus trumpų bangų imtuvas, nes jisai švariai be jokio trukdymo priima ne tik Europos, bet ir viso pasaulio radio siųstuvus. Geriausia dovana“, – raginta prieškariu.
Ne vienas prekybininkas miesto laikraščio puslapiuose švenčių proga dėkojo klientams arba žmonės sveikino savo pažįstamus.
„Kalėdų švenčių proga širdingai sveikinu savo Gerb. Klijentus ir kartu reiškiu gilią padėką už uolų rėmimą manosios prekybos, ypatingai dabartiniu mano studijų užsieny laiku. Tegul šis pilnas pasitikėjimas ir uolumas bendrai gerovei bus ir 1932 metais, kurių čia Jums geriausių ir laimingiausių linkiu. J. Barisas Technikos kontora Respublikos g. 32“, – rašyta Panevėžio spaudoje. Vienos parduotuvės savininkas šitaip sveikino savo klientus su Naujaisiais metais ir linkėjo gerų metų: „Širdingai dėkoju tiems, kurie išreiškėte man padėką už geras prekes per „Panevėžio balsą“ ir toliau prašau neužmiršti mano krautuvės.“
O daktaras Antanas Didžiulis su žmona laikraščio puslapiuose sveikino pažįstamus.
„Negalėdami dėlei susidėjusių aplinkybių šiais metais asmeniškai pasveikinti, sveikiname visus pažystamus ir linkime linksmų ir laimingų Naujųjų metų“, – rašyta 1926 metais.
