-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Juk prasidėjus ledų sezonui, atsispirti šiam dieviškam desertui karštą dieną tampa sunkiau ne tik vaikams. Ir tai – tik vienas iš daugelio nuo vasaros neatsiejamų atributų. Šią savaitę „Panevėžio balsas“ paklausė panevėžiečių, be kokio patiekalo neįsivaizduojama jų vasara.
Vasara man yra ne patiekalų, o labiau valgymo pievose patirčių metas.
Per visus metus labiausiai pasiilgstu trešnių. Jas galėčiau valgyti nesustodama.
Vasariškas maistas, kurio ragavau jau labai seniai, yra putos nuo mamos verdamos braškių uogienės.
Negaliu be salotų su agurkais, pomidorais ir neadekvačiai daug krapų bei svogūnų laiškų! Nesvarbu, kad per daug, bet labai skanu. (Juokiasi.)
Kai nuvažiuodavome prie ežero, teta visada prie maisto tiesiog padėdavo didelį ryšulį stambių svogūnų laiškų. Visi kaip kiškiai čiupdavom po vieną ar kelis. Dabar ir aš taip darau. Man tai labai vasariška.
Šiltos dienos man yra turistavimo, kelionių dviračiu, žygių metas, o tuomet gardžiausias ir patogiausias maistas – sumuštiniai.
Manau, kad mūsų tradiciniai sumuštiniai be reikalo nustumiami į kulinarines paraštes. Jie labiausiai evoliucijoje prisitaikę prie ištaigingo valgytojo skonio: sumuštinis gali būti su kiaušiniu, virta dešra, majonezu, žuvimi, daržovėmis, o kartais tiesiog duonos riekė su storu sviesto sluoksniu, kai atsikandus matosi dantų žymės. Tokį skaniausia užsigerti pasaldinta juoda arbata.
Mano mėgstamiausias sumuštinis su dešra ir agurku, kai tarp dantų džeržgia smėlis, nes valgau kopose ir žiūriu į jūrą.
Vasariškas visas maistas, kuris yra tėvų sode: serbentai, rabarbarai, mėtos, ridisiukai, vyšnios, obuoliai, avietės, žirniai ir švieži aštrūs pipiriukai.
Tikroji laimė – kai gali nusiskint iš savo daržo ir dėti tiesiai į burną, o jei jau esi visai laukinis, toks kaip aš, smagiausia kąsti tiesiai nuo krūmo. (Juokiasi.)
Nors išskirtinio vasaros patiekalo neturiu, bet mūsų šeimos šaldytuve kiaurus metus galima rasti kiaušinių. Jie yra pagrindinis mūsų pusryčių ingredientas.
Dažnai gauname naminių kiaušinių iš žmonos močiutės, tad mūsų pusryčiai visada ypač gardūs.
Namuose maisto ruošimu užsiimame abu su žmona, bet kiekvienas turime savo firminius patiekalus.
Man dažniau tenka gaminti pusryčius, o žmonai – vakarienę, bet labai mėgstame virtuvėje sukiotis ir kartu.
Mano šeimos vasaros patiekalas vienareikšmiškai būtų šaltibarščiai.
Juos mėgsta tiek mūsų mažoji dukrelė, tiek mudu su vyru.
Taip pat vasarą valgome daug vaisių ir daržovių, kai kurias, beje, užsiauginame patys.
Pastaruoju metu dažnai valgome šviežių daržovių salotas su karamelizuotais burokėliais ir fetos sūriu.
Dažniausiai virtuvėje gaminu pati, tačiau sutuoktinis taip pat palepina ir turi keletą jam puikiai pavykstančių patiekalų.
Į šį klausimą galiu atsakyti spontaniškai: man vasara asocijuojasi su Benedikto kiaušiniais. Turbūt dėl to, kad kasdien juos ruošiame ir daug žmonių Panevėžyje šį patiekalą jau pamėgo – pagaminame net po keliasdešimt porcijų per dieną.
Tradicinių šaltibarščių, aišku, Benedikto kiaušiniai nenukonkuruos, bet vietos po saule jau randa. Didmiesčiai Benedikto kiaušinius išpopuliarino jau seniau. Labai smagu, kad ir Panevėžyje populiarėja.
Tai yra be lukšto, skystai virti kiaušiniai, patiekiami ant duonelės su olandišku (red. – hollandaise) tirštu padažu.
Šalia gali būti patiekiama lašiša, kumpis, šoninė – priklauso nuo kiekvieno skonio.
Valgant Benedikto kiaušinius, svarbiausias momentas, kai prapjovus skystas trynys išbėga tarsi lava.
Aš pats Benedikto kiaušinius atradau tik prieš keletą metų.
Tai daugiau pusrytinis patiekalas, bet gali būti tiekiamas vėlyviesiems pusryčiams – puikus pasistiprinimas, neapsunkina skrandžio, maistingas, suteikia energijos.
Ir labai tinkantis vasarai, kai per karščius visai nesinori persivalgyti.
Dabar, kai kalbamės, jau vėlyva popietė, o aš vos prieš pusvalandį suvalgiau Benedikto kiaušinių porciją.
Iš vaikystės atsimenu tėvų kaime gamintą „biguzą“ – šaltą sriubą. Ji puikiai atgaivindavo per karščius, o ir pagaminti itin lengva.
Į šaltą vandenį tėvai prilaužydavo duonos ir pridėdavo uogienės, įprastai aviečių.
Deja, tokios sriubos jau seniai nevalgiau. Kai nuvažiuosiu į kaimą, pjausiu žolę, bus labai karšta, gal reikės tokios pačiam pasidaryti. (Juokiasi.)
Vasarą labiausiai laukiu šaltibarščių. Būtinai su šviežiomis, dar karštomis bulvytėmis.
Jau po pirmojo šaukšto pajuntu, kad vasara.
Kiekvienas turi savąjį receptą. Mano tėvai šaltibarščiams net kefyro nenaudodavo. Pildavo vandens, dėdavo gausiai grietinės, skanindavo krapais, svogūnų laiškais. Nors tai buvo tik grietine balintas vanduo, karštos bulvės atpirkdavo viską – ypač pabarstytos šviežiais krapais.
Dabar mano šaltibarščiai daug tirštesni. Juos gaminam su kefyru, o prisimindamas vaikystę dar ir grietinės šaukštą kitą įverčiu.
Svarbiausia, kad šaltibarščiams kiaušiniai būtų padalyti į keturias dalis, ne smulkinti. Taip supjaustytus kiaušinius įdedu į sriubą tik pačioje gaminimo pabaigoje. O tuomet valgau ir traukiu tą kiaušinio gabalą – labai gardu.
Nors gaminu didžiulį dubenį šaltibarščių, man sąžinė neleidžia jų palikti kitai dienai. Pribaigiu tą dubenį kaipmat. (Juokiasi.)
Dar gaminu šaltibarščius su rūgštynėmis. Jos dedamos vietoj burokėlių. Tokie šaltibarščiai būna baltos spalvos. Juos taip pat pagardinu krapais, svogūnų laiškais, smulkintais agurkais.
Labai mėgstu tokią šaltą sriubą, ypač jeigu rūgštynės laukinės, turinčios daugiau rūgštelės.
Beje, pavirtos tokios rūgštynės labai tinka pyragams, tortams, garnyrui prie mėsos – praktiškai viskam. O ir skonis fantastiškas!
Dar yra toks mano tėvų labai mėgtas vasaros skanėstas – alaus sriuba su grietine. Tėvelis į alaus stiklinę įdėdavo grietinės – tirštos, netgi gabalais – paskanindavo druska, kartais krapais ir šaukštu kabliuodavo.
Galvoju, kad tai labai lietuviškas patiekalas, nes visi giminės aplinkui Kupiškį į alų dėdavo grietinės, valgydavo ją šaukštu, o likusią dalį tiesiog išgerdavo.
Ir dabar tokį patiekalą ruošiu, bet jam tinka ne bet koks alus.
O mano žmona į alų įmuša putpelės kiaušinuką. Stiklinės kraštą būtinai apibarsto druska ir išgeria.
