Lėlių vežimo teatro dailininkai ukrainiečiai Oksana Rossel ir Aleksandras Serhijenko juokiasi, kad pirmasis artimųjų klausimas apie Lietuvą – ar jie jau ragavo cepelinų? P. Židonio nuotr.

Į Panevėžį kurti lėlių

Į Panevėžį kurti lėlių

Tik praėjusių metų pabaigoje į Lietuvą atvažiavę ir Panevėžio lėlių vežimo teatre pradėję dirbti ukrainiečiai Oksana Rossol ir Aleksandras Serhijenko vis dar pratinasi prie naujo gyvenimo skonio ir ritmo.

Cepelinų neragavo

Bendraamžiai, bendrakursiai ir bendraminčiai 33-ejų sutuoktiniai dailininkai dabar visas jėgas ir laiką atiduoda naujojoje darbovietėje gautai pirmajai užduočiai – kuria lėles ir scenografiją vasario pabaigoje įvyksiančio spektaklio „Figaro vedybos“ premjerai.

Darbo daug ir ištisas dienas nuo ryto iki vakaro jiedu leidžia teatro dirbtuvėse.

Gimtinėje likusiems artimiesiems pora dar negali daug papasakoti apie miestą, kuriame apsigyveno. Nors klausimų sulaukia daug. Visiems įdomu – skambina, klausia, kaip ten toje Lietuvoje?

„Kai mama paklausė, ar jau ragavau lietuviškų cepelinų, teko atsakyti jai neigiamai. Kol kas Panevėžyje mūsų netikėčiausia kulinarinė patirtis eglę primenantis didelis pyragas – šakotis“, – šypsosi Oksana.

Nuostabą, iš kur Ukrainos tolimojoje Nikolajevo apskrityje gyvenanti jos mama žino apie cepelinus, dukra išsklaidė paprastai: „Mano mama žino viską. Ji domisi pasaulio virtuve ir gali išvardinti daugelio šalių nacionalinius patiekalus.“

Žmonai pritaria ir vyras, savo uošvę apibūdindamas kaip daug kuo besidomintį, smalsų žmogų: „Jai įdomios ir kituose kraštuose augančios gėlės, daržovės. Ieško sėklų, sodinukų, sėja, sodina įvairiausius naujus augalus, net nežinodama nei kas užaugs, nei kaip paskui juos vartoti.“

Dailininkai planuoja, kad vasarą artimieji atvažiuos jų aplankyti į Panevėžį. Tada jiedu jau bus geriau susipažinę su čionykščio gyvenimo ypatybėmis ir turės ką papasakoti bei parodyti. Ir, žinoma, cepelinų bei kitų lietuviškų patiekalų jau bus ragavę ir savuosius nuves jais pasivaišinti.

Svarstyklės – Panevėžio pusėn

Profesionalūs lėlių teatro dailininkai O. Rossol ir A. Serhijenko iki atvažiuodami į Lietuvą dirbo Lvovo lėlių teatre – šiame didžiuliame mieste tokių teatrų veikia net du.

Lygindami abi – buvusią ir dabartinę darbovietes, ukrainiečiai svarstykles sveria Panevėžio lėlių teatro naudai. Anot jų, jau vien dėl čia esančiose dirbtuvėse turimos įrangos, instrumentų, padedančių kurti kokybiškas lėles bei scenografiją, vertėjo atvažiuoti.

„Kol kas Panevėžyje mūsų netikėčiausia kulinarinė patirtis eglę primenantis didelis pyragas – šakotis.“

O. Rossel

Pasidairę po dirbtuves ir nedrąsiai paprašę dar kai kurios įrangos, dailininkai liko maloniai nustebinti – staklės kaipmat buvo nupirktos. Lvovo teatre, pasakoja Oksana ir Aleksandras, dažnai tekdavo suktis kaip išmanai, o apie naujus pirkinius geriau nė neužsiminti.

Maloniai atvykėlius nuteikė ir kompaktiška, patogi Panevėžio aplinka. Lvove iki darbo vietos per didmiesčio spūstis jiems tekdavo kasdien važiuoti po pusantros, o žiemos metu net po dvi valandas.

Pasak A. Markuckio, sutuoktiniai Oksana ir Aleksandras – pirmieji profesionalūs lėlių kūrėjai šiame teatre.

O čia pėstute nuo Ramygalos gatvės iki Lėlių teatro atkulniuoja kaipmat – grynu oru kvėpuodami, mielais vaizdais pasigrožėdami.

Nors ir Panevėžyje lėlininkų atlyginimai nėra dideli, visgi jie gerokai viršija Ukrainoje gautuosius 6 tūkstančiai grivinų. Tokią algą – apie 220 eurų – Lvove uždirba teatro dailininkai. Kai kas ir dar mažiau gauna, o dažno ukrainiečio pensija nė šimto eurų nesiekia.

O maisto kainos, anot atvykusiųjų, labai panašios: ukrainietiškos sparčiai vejasi lietuviškąsias. Kiek Oksanai ir Aleksandrui teko palyginti, neretai kai kurių produktų kainos beveik nesiskyrė. Nebent, kaip pastebėjo Aleksandras, degtinė, cigaretės ir kai kurios kitos prekės Ukrainoje pigesnės.

Skirtumų tarp dviejų valstybių yra gana daug, bet pakanka ir bendrų bruožų – abi tautos itin brangina laisvę, ilgus metus siekė nepriklausomybės.

„Mums Lietuva – tai prezidentės Dalios Grybauskaitės, Ukrainoje labai gerbiamos politikės, šalis. Mes žinome, kad vadovaujant šiai prezidentei Lietuva palaikė, rėmė Ukrainą, buvo jos draugė“, – sako ukrainiečiai sutuoktiniai.

Paliko didingą Lvovą

Į Lietuvą pora išvyko ir sau patiems, ir artimiesiems gana netikėtai. Kol kas jiedu niekur keltis neketino. Tik kartais pakalbėdavo, kad būtų įdomu kurioje nors Europos Sąjungos šalyje save išbandyti, padirbėti, pamatyti. Bet nieko konkretaus nesiėmė.

Visai atsitiktinai iš pažįstamų pora sužinojo, kad Panevėžio lėlių vežimo teatras, kuris Ukrainos ir kitų šalių lėlininkams yra gerai žinomas, ieško dailininkų.

Kaip pasakoja teatro vadovas Antanas Markuckis, vienam darbuotojui netikėtai mirus, o kitam iš darbo išėjus, buvo ieškoma naujų žmonių, galinčių, gebančių, ir, žinoma, už palyginti nedidelį atlyginimą sutinkančių, dirbti sudėtingą ir ne kiekvienam įkandamą darbą.

Ir tuomet su juo susisiekė Lvovo lėlių teatro dailininkai.

Po neilgų derybų, užsitęsusio dokumentų tvarkymo Oksana ir Aleksandras išnuomojo savo butą Lvove, susikrovė lagaminus, pasiėmė jiems svarbius darbo įrankius ir atskrido į Panevėžį.

Prie kiekvienos iš šių lėlių, būsimų spektaklio veikėjų, praleistos ilgos darbo valandos.

Pirmiausia, kaip sako O. Rossol, šis Lietuvos miestas juos nustebino žmonių draugiškumu, nepaprastu nuoširdumu ir dosnumu.

Teatro direktorius, padedamas miesto Savivaldybės, surado jiems tarnybinį butą prisiglausti, bet šis buvo visiškai tuščias. Sužinoję apie naujakurius, neturinčios jokio baldelio, per kelias dienas panevėžiečiai jiems sunešė viską, ko reikia gyvenimo pradžiai – parūpino lovą, patalynę, kitus baldus, indus.

Tokio vietos gyventojų draugiškumo ir rūpestingumo apstulbinti Oksana ir Aleksandras tvirtina atvykę į svetimą miestą čia iš karto pasijutę kaip namuose.

„Viskas gerai“, – jau lietuviškai sako Oksana, išmokusi pirmuosius svetimos kalbos žodžius.

Bendrauti su panevėžiečiais kol kas jiems tenka mažai, susitinka tik su teatro žmonėmis. Šiuo metu teatro dailininkams nėra laiko nei išvykoms į miestą, nei susitikimams.

Net pietums įsideda namuose pasigaminto maisto, kad niekur nereikėtų iš dirbtuvių išeiti ir kuo mažiau laiko gaištų. Mat dabar svarbiausia – pasiruošti artėjančiai premjerai.

Preciziškas darbas

Visą pokalbio laiką dailininkai nepaleidžia iš rankų savųjų darbų – Oksana meistrauja plaštakas būsimo spektaklio veikėjams – lėlėms. Ant vielinio karkaso sluoksnis po sluoksnio vyniojama medžiaga, tepami klijai, daromi piršteliai.

Aleksandras tuo metu dirbina lėlėms galvas – drožia, šlifuoja, dažo, vėl tepa, šveičia…

Lėlių teatro dailininkų specialybė – ypatinga. Vargu ar kur kitur reikia tiek įvairiausių technologijų išmanymo, išradingumo, žinių.

Čia gali dirbti tik iš tikrųjų šį darbą mėgstantys, pasišventę žmonės – nuo sumanymo, eskizų, piešinių, brėžinių iki galutinio rezultato – judančių, kalbančių lėlių, rekvizito, dekoracijų. Ir viską dailininkai sukuria tik iš savo idėjų ir savomis rankomis.

Taip Oksanos rankose gimsta lėlių plaštakos.

Sutuoktiniai tvirtina, jog jiems patinka ir pats itin preciziško darbo procesas, ir galutinis rezultatas.

Oksanos ir Aleksadro rūpestis ne tik lėlės, jų drabužiai, scenografija, bet ir bendravimas bei sutarimas su kitomis kūrybingomis asmenybėmis – režisieriais, aktoriais. Tik suradus vieną kelią, bendrą mintį spektaklis pavyks.

Sėdint salėje ir žvelgiant į lėlių gyvenimą scenoje, viskas atrodo daug paprasčiau.

Dailininkai sako nesigailintys, kad lėlininkų profesija tarsi pati juos susirado, pakvietė ir įtraukė – jie dabar jaučiasi esantys savo vietoje.

Tapo lėlių kūrėjais

Lėlių vežimo teatro vadovas A. Markuckis mano, jog teatrui labai pasisekė sulaukus tokių specialistų – tai pirmieji profesionalūs lėlininkai šioje meno įstaigoje.

Savo profesijoje sutuoktiniai pasakoja atsidūrę tarsi atsitiktinai.

„Vaikystėje nė vienas net lėlių teatre nebuvome, mažuose miesteliuose, iš kokių mes kilę, tokių teatrų nėra. Ir nė vienas nesvajojome kada nors lėlių teatre dirbti“, – pasakoja Aleksandras.

Du dailei gabūs jaunuoliai baigę vidurines mokyklas, viena iš Nikolajevo, kitas iš Rovno srities, atvažiavo į Odesą studijuoti dailės.

Bet taip nutiko, kad patekti į jų pasirinktą kursą nebuvo galimybės, pasiūlyta tik gilintis į lėlių teatrų dailininkų studijas. Abu nesudvejojo, pradėjo mokytis. Pirmame kurse susipažino, o trečiame jau ir pora tapo, ir bendru keliu pasuko.

2007 metais baigė studijas ir pradėjo kūrybinę veiklą lėlių teatruose. Ilgiausiai dirbta Lvove – didžiausiame vakarų Ukrainos mieste.

Gyvenimas šiame mieste, palyginti su kitais šalies regionais, pasak sutuoktinių, ramus. Šalyje vykstančio karo čia nesijaučia. Žmonės gyvena įprastai, dirba savo darbus. Tačiau dažnas iš jų tos baisios negandos paliestas – vienų giminaičiai Rytų Ukrainoje gyvena, kitų sūnūs armijoje tarnauja ar tarnaus, treti patys iš ten kilę ir panašiai.

Ukraina dabar išgyvena nelengvą laikotarpį. Kiekviename didžiulės šalies regione – savos problemos ir bėdos. Tačiau sudėtingiausia, be abejo, Donbaso regione, kur nuo 2014 metų vyksta karinis konfliktas.

Galerija

Komentarai

  • Labai nuoširdūs linkėjimai nuostabiai lėlininkų ukrainiečių šeimai! 🙂 🙂 🙂

  • За нашу і вашу свободу!
    Слава Україні! Героям cлава!

    • Atsakyti
  • Labai įdomus straipsnis. Tikras džiaugsmas tokie imigrantai.

Rodyti visus komentarus (3)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų