Pagrįstos kūrybinės ambicijos

Ugnė Petraitytė pateikia skaitytojams ištrauką iš stambios formos kūrinio. Skaitydami pajusite, kad jaunoji kūrėja pagrįstai turi didelių kūrybinių ambicijų. Džiaugiamės būsimuoju tęstinumu! Gaila, kad Ugnė jau išauga mūsų projekto dalyvių amžių… Klausimas mokytojams: kur tokie kūrėjai slepiasi iki mokyklos baigimo?

Ugnė Petraitytė (12 kl.)

JEIGU RAŠYČIAU ROMANĄ… XVI SKYRIUS

Spalvos

Eidama tolyn pramintu baltu taku, Monika negalėjo atsigrožėti kvapą gniaužiančiu tyliu grožiu. Atrodė, kad visa tai mato pirmą kartą. Balti kamienai su juodomis juostelėmis ir dailiomis šakomis, balta puri masė po kojomis, tokia trapi, kad nuo dedamo žingsnio tarsi pūkai nuo atdaro lango skersvėjo išsibarsto į šonus. O viršuje vasaros miražas… Žydra šiltų kraštų jūros spalva ir spiginanti į akis balta pulsuojanti liepsna, nuo kurios degina ne tik akis. Monika giliai įkvepia ir iškvepia… O po to tik dar labiau nusišypso. Tačiau gal tai ne tik nuo matomo vaizdo, bet ir kažko daugiau…

***

Tą dieną Monika buvo ne viena… O gal tiksliau, viena… Taip, ji buvo viena ne vienumoje. Jautėsi savimi, nes buvo išvykusi į kitą miestą – jis buvo tolokai nuo namų… Nors su šiuo Lietuvos kampeliu neturėjo nieko bendro, tačiau įsimylėjo jo gamtą ir pačius žmones. Monikos tikslas buvo atvažiuoti pas savo draugę Dianą jai palaikyti kompanijos ir atšvęsti gimtadienį. Diana – draugė, su kuria Monika susipažino vienoje ypatingoje vietoje… Tiksliau, Diana ir buvo ta, kuri parodė, jog viskas yra kitaip, nei atrodo… Tačiau viena buvo tikrai kitaip. Monika tikėjosi visai kitokios viešnagės. Diana ją supažindino su savo tėčiu, mama, močiute, dėde, teta, sesute, broliu, dviem pusbroliais ir dar trimis draugais. Visi buvo stebinančiai malonūs, šmaikštūs, pilni optimizmo, elgėsi ir šnekėjo visai kitaip.

Monika net nepagalvojo, jog gimtadienis jai prisiminimų paliks mažiausiai. Maudynės karjere, naujų patiekalų ragavimas, miške degantis laužas, keturių siaubo filmų maratonas per vieną naktį, žaidimai mokyklos stadione, pirmas bandymas važiuojant motociklu, šokiai ir gitaros melodija, tvartas, pilnas karvių, vėjo malūnai iš arti, pasivaikščiojimas naktinėmis gatvėmis (nes pritrūko dienos), lenktynės… ir taip pat gimtadienis… Štai kas jos galvoje įsiminė visam laikui. Atrodė, jog ji irgi yra jie. Monikai net pasidarė nemalonu – jai atrodė, jog ji yra godi, nes galėjo susikurti tiek daug prisiminimų. Nors kitiems atrodė, kad jie turi mažai, Monika negalėjo patikėti, kad pateko į tokius beprotiškai turtingus Katyčių miestelio namus…

***

Eidama vis tolyn ir būdama vienui viena Monika šį kartą mato pušų žalią spalvą, kartu su kamieno tamsia ruda spalva. Protarpiais visai netikėtai ir rusvai auksine spalva, tarsi pats Palangos gintaras. Šį kartą girdisi medžių ir undinių džiaugsmas. Taip pat aplink šokinėja vis kiti ryškios, budinančios šviesos zuikučiai. O svarbiausia, kad čia pagrindas, ant kurio stovi Monika, yra visai kitoks. Tai labai mažos granulytės. Ant vienos tokios smiltelės Monika negalėtų pastovėti, tačiau kartu jos sudaro visumą, kuri atlaiko kalnus su ugnikalniais. Tą dieną Monika dar nesuprato, kur ji atvyko.

***

Sanatorija – ta ypatinga vieta, kuri padės apsispręsti ir suprasti. Ji čia jautėsi svetima… O gal tiksliau, kaip namuose… Taip, užmirštuose namuose. Pasirodo, ji čia jau buvo – daug kartų. Pirmą kartą dvejų su puse metukų, tada gyveno kartu su močiute. Tačiau dabar viskas buvo kitaip: turėjo gyventi su svetimu žmogumi. Pirmąsias dienas Monikai buvo išties sunku: ji bijojo kažkur eiti, nes atrodė, jog pasiklys šituose dideliuose rūmuose. Taip pat buvo sunku užmegzti pažintis – bendrauti Monika labai nemėgo. Tačiau po truputį viskas keitėsi. Kambariokės Dianos dėka. Ji pakeitė Monikos mąstymą. Diana čia buvo jau nebe pirmą kartą ir puikiai suprato, ką darė ir kaip reikia elgtis prie naujokės. Ji tiesiog pradėjo šnekėti ir dalintis savo prisiminimais. Buvo neįprasta. Tačiau po kiek laiko Monika nebeatlaikė džiaugsmo, pasidalintų istorijų, naujų draugų ir prisiminimų spaudimo. Ji pradėjo bendrauti, dalyvauti renginiuose ir žaidimuose, prireikus kovojo ne tik už save, bet ir už kitus. Dideli labirintai tapo jaukiais namais. Ji net nesuprato, kokias džiaugsmo ir pozityvo bangas surado.

***

Monika šį kartą stovėjo. Aplinkui juodi medžių siluetai. Monika bando atsimerkti ir pamatyti spalvas, tačiau jai reikia šviesos. Kartais būna, kad spalvos išnyksta realiame gyvenime. Tačiau kas priverčia žmogų pajusti gyvenimo džiaugsmą ir visą margumyną? Ar tai draugai? Kelionės? Prisiminimai? Naujovės? Atsakymas – taip ir ne. Juk vienos kelionės yra varginančios ir reikalingos tik dėl buitinių reikalų tvarkymo, prisiminimai gali būti blogi, draugai – apgavikai, o naujovės neatitikti naujai išsikeltų reikalavimų. Ar viskas slypi paprastume? Gal ir tiesa. Paprastumas yra aiškumas, tai tarsi nusistatymas ribų, kurios gali keistis. Jeigu žmogaus požiūrį pakeistume į paprastesnį, neturintį daug kriterijų, žmogui pasidarytų lengviau. Jis stengtųsi gyventi dėl paprasto dalyko – buvimo laimingam, juk tai ir yra nepaprastumas, slypintis paprastume. Su šiuo suvokimu gali racionaliai ir apgalvotai kurti idėjas, negalvoti, ką apie tave kiti pamanys. Tada pradedama mąstyti apie išlikimą laimingam, pradedi pažinti save, pradedi būti savimi. Va tada galima sakyti, kad draugai, kelionės, prisiminimai ir neišbandytos naujovės atneš spalvų į tavo gyvenimą. Tada žmogus pradeda atsirinkti draugus, keliauti ten, kur nevargina, prisiminti tik gerus įvykius, o naujoves išmoksta priimti. Viską lemia žmogaus požiūris ir nusiteikimas.

Jis pats renkasi, kokiu miško taku eis.