-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Rusijos agresoriams šaudymais, žudymais, prievartavimais įsiveržus į ukrainiečių gyvenimą, nemažai šios šalies vyrų išėjo kovoti su užpuolikais, o ne viena ukrainietė suskubo su vaikais evakuotis iš savo šalies.
Tarp jaunų moterų, kurios bėgdamos nuo karo siaubo pasiekė Panevėžį, – Julija Kalenda, Irina Voitenko ir Ana Hrodska.
Visų jų gyvenimai skirtingi, skirtingais keliais jos pasiekė Panevėžį. Tačiau šias ukrainietes vienija tai, kad čia atvykusios suskubo imtis verslo ir siūlyti panevėžiečiams tai, ką geriausiai moka: pasiūti, iškepti, sukurti meninių nuotraukų.
Julija Kalenda – 31 metų ukrainietė, dviejų berniukų mama. Prieš pustrečios savaitės iš Ukrainos miestuko Opostolovo, esančio Dnepropetrovsko srityje, Julija su sūnumis atvyko į Panevėžį.
Nuo šių metų pradžios, sausio, statybininku Panevėžyje dirba jos vyras.
Laukdamas, kol žmona su vaikais prasibraus pro karo siaubiamą Ukrainą, Julijos vyras Panevėžyje pasirūpino šeimai išnuomoti butą.
„Atvykau kaip stoviu, pasiėmiau tik keletą vaikams būtinų daiktų. Tačiau atvykę gavome ir indų, ir drabužių, ir maisto. Kai pasisakiau, kad norėčiau užsiimti tuo, kuo Ukrainoje – siūti, mums panevėžiečiai parūpino ir siuvimo mašiną. Viena moteris padovanojo puikią „Overlock“ firmos siuvimo mašiną, dargi atsiuntė meistrą, kuris ją suderino“, – pasakojo J. Kalenda.
Tad nepraėjus nė trims savaitėms nuo atvykimo, Julija socialiniame tinkle veikiančioje Panevėžio ukrainiečių paskyroje pasiskelbė teikianti siuvimo paslaugas.
„Prisistatau kaip plataus profilio siuvėja, siuvanti sukneles, kostiumus, sijonus, kelnes. Taip pat galiu taisyti drabužius. Siuvu patalynę, pagalves, žaislus“, – vardijo jauna ukrainietė.
Jos siuvamos pagalvės – dekoratyvinės, o žaislų irgi tekę siūti įvairių, vaikai juos puikiai įvertino.
J. Kalenda neslepia, kad siuvimas jai niekada nebuvo būtinybė, o labiau pomėgis. Puiki siuvėja buvo jos promočiutė, kuri ją, dar mergaitę, mokė siūti.
„Nemaniau, kad gyvenime man šio amato prisireiks“, – prisipažįsta Julija.
J. Kalenda pasakoja jauna ištekėjusi, šeimai gimė sūnelis, po poros metų ir antras.
„O kai berniukai kiek paaugo, panorau veiklos. Šeimai vyro uždirbamų pinigų užteko, tad labiau nei užsidirbti man norėjosi ką nors naudingo veikti“, – sako Julija.
Iš pradžių ji ėmėsi mezgimo. Tačiau mezgimas pasirodė pernelyg lėta veikla, norėjosi greitesnio rezultato.
„Tuomet prisiminiau, kad aš – siuvėjos provaikaitė. Tad sumaniau apsiūti savo šeimą“, – pradžią mena J. Kalenda.
Julija sako, kad siūti sekėsi iš karto, neteko nei ardyti siūlių, nei taisyti.
Pamačiusios, kokius madingus drabužius ji siuva, į jauną moterį kreipėsi draugės, kaimynės, tad greitai užsakymų atsirado sočiai.
„Ukrainoje moterys mėgsta puoštis, tad turbūt daugiausia siūdavau sukneles, jos tikrai puošnios“, – pasakoja J. Kalenda.
Kai drabužių užsakymų banga atslūgdavo, J. Kalenda siūdavo žaislus, pardavinėdavo juos internetu.
Kai iš namų iškeliaudavo mamos pasiūti žaislai, pačios sūneliai nuliūsdavo.
Dabar jie, mamos atvežti į Panevėžį, mokosi „Vyturio“ progimnazijoje.
„Vaikams patinka eiti į tą mokyklą. Grįžę pasakoja apie draugiškus bendraamžius. Visiems mums džiugu, kad panevėžiečiai vaikus aprūpino viskuo, kas reikalinga mokykloje, ten jie gauna ir nemokamą maitinimą“, – sako J. Kalenda.
Nuolat sekdama informaciją apie rusų armijos puolamą Ukrainą, Julija guodžiasi, kad bent jos miestas Opostolovas dar nesugriautas, tačiau mūšiai verda visai netoli – vos už dešimties kilometrų.
„Kažin, ar išliks mūsų namai, ar turėsime kur grįžti“, – atsidūsta Julija.
Paklausta, ar jau nusistatė savo paslaugų kainas, ukrainietė siuvėja sako, kad sius už tiek, kiek žmonės norės jai sumokėti.
„Labiausiai noriu būti naudinga, kuo nors pasitarnauti panevėžiečiams, kurie tokie draugiški ir tokie geri mums“, – patikino J. Kalenda.
Irina Voitenko su 14-mete dukra ir dvyniais 8-mečiais sūnumis į Panevėžį atvyko iš Charkovo. Ten jų šeima bandė slėptis nuo karo. Iki rusų armijai užpuolant Ukrainą, Voitenko šeima gyveno Luhansko srityje.
Karas išskyrė šeimą: Irina su vaikais evakavosi, o vyras liko Ukrainoje.
„Labai nesinorėjo išvykti iš savo šalies. Atrodė, negali tas karas ilgai tęstis. Bet kai supratome, kad sprogdinimams ir šaudymams galo nematyti, nenorom pakėlėme sparnus“, – kalbėjo Irina.
Dar slapstydamasi nuo karo baisumų ji susirinko informaciją apie tai, kad vienas Lietuvos miestų, kuriame nemažai žmonių kalba ar bent supranta rusiškai, yra Klaipėda. Tad su vaikais ryžosi vykti į jį.
„Ir atvykome. O apgyvendino mus tokiuose vasarnamiuose. Vėliau iš pabėgėlių registracijos centro gavome pasiūlymą važiuoti į Lietuvos vidurį, Panevėžį, čia mums pasiūlė butą Ramygalos gatvėje“, – pasakoja I. Voitenko.
Atvykus į Panevėžį, visi trys jos vaikai pradėjo lankyti V. Žemkalnio gimnaziją.
„Neblogai vaikams mokykloje, bet jie labai ilgsi namų Ukrainoje, ilgisi savo mokyklos, draugų“, – jaudinasi Irina.
Ukrainoje 37-erių I. Voitenko dirbo gamykloje.
„Panevėžyje aš iškart pradėjau rūpintis, kur gauti darbą. Netrukus pradėsiu dirbi linininkystės įmonėje“, – džiaugiasi ukrainietė.
Tačiau ir neturėdama darbo ji nesėdėjo sudėjusi rankų.
Jau pačioje gyvenimo Panevėžyje pradžioje, vos tik įsikūrusi, Irina nutarė į miesto bendruomenę įsilieti sumaniusi paslaugą: pasiūlė pirkti jos iškeptų lietinių su pačiais įvairiausiais įdarais.
„Yra mums, ukrainiečiams, padėti sukurta paskyra feisbuke. Jame ir pasiskelbiau kepanti tuos blynus. Žmonės susidomėjo mano lietiniais, atsiliepė nemažai, veiklos turėjau. Labiausiai gyrė lietinius su grybų bei vištienos įdaru“, – paskatinimo sulaukė I. Voitenko.
Ji pasidžiaugė, kad sykį pirkę, skanavę jos blynų, panevėžiečiai jų ir vėl užsiprašydavo.
„Dabar blynus kepu tik namiškiams. Nebeturiu kada kepti daugiau, nes netrukus pradėsiu eiti į darbą“, – sako I. Voitenko.
Ėmusis kepti ir panevėžiečiams pardavinėti ukrainietiškus blynus, I. Voitenko sako sulaukusi blynų mėgėjų. Asmeninio archyvo nuotr.
21-erių dizainerė Ana Hrodska su mama, teta ir šios devynerių metų sūnumi nuo karo pabėgo iš Chmelnickio.
Ana prisipažįsta, kad jos didžioji aistra – fotografija. Mergina fotografuoja nuo paauglystės.
„Fotoalbumų nesu išleidusi, kokių nors didelių parodų dar nesurengiau, tačiau viliuosi tai padaryti“, – šypsosi A. Hrodska.
Jos tėvynėje vykstantis karas menui nelabai įkvepia, tačiau fotografuoti Anai vis tiek norisi.
Tad atvykusi į Panevėžį ji pasiskelbė galinti fotografuoti asmenines šventes, rengti fotosesijas.
„Susidomėjusiųjų sulaukiau. O birželį fotografuosiu krikštynas“, – džiaugiasi fotografė.
A. Hrodska sako puikiai suprantanti, jog vien iš fotografijos bent kol kas neišgyvens, tad ieško darbo.
„Norėčiau dirbti dizainere, tam ir esu pasirengusi“, – nusiteikusi karo pabėgėlė.
