-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Visus pasaulio skonius išragavęs keliautojas sau yra pažadėjęs rinktis kiek sėslesnį gyvenimą, tačiau pats suprantantis, kad numalšinti kelionių troškulio gal net neįmanoma.
Visą pasaulį apkeliavusiam D. Pankevičiui rekordas nebuvo tikslas ar svajonė.
Jis visuomet leisdavosi į vis kitą kelionę, kad pamatytų naujas vietas, žmones, patirtų kažką naujo ir dar neišbandyto.
Tačiau prieš dvejus metus specialioje programėlėje susivedęs savo aplankytas šalis ir pats nustebo, kad liko vos kelios, kuriose dar nepabūta.
Tuomet ir šovė mintis: o kodėl neapkeliauti jų visų – 195 Jungtinių Tautų Organizacijos pripažįstamų valstybių.
„Pagalvojau, o kodėl gi neaplankius viso pasaulio ir nepakeitus gyvenimo būdo – pradėti gyventi sėsliau. Toks buvo planas, bet jau matau, kad jis neišsipildys. Supratau, kad nieko geriau nei kelionės savo gyvenime neturiu. Keliavau ir tikiuosi keliauti toliau“, – šypsosi Danas.
D. Pankevičiaus aistra kelionėms gimė visiškai atsitiktai.
Prieš 25-erius metus jam į rankas pateko laikraštis su straipsniu apie vaikiną, kuris vienas traukiniu per rusiją nukeliavo iki Pekino.
Tuo metu Danas nė neįsivaizdavo, kad apskritai tas įmanoma – juk tai taip toli, kone kaip iki Mėnulio.
Visgi įkalbinęs savo bičiulį, taip pat panevėžietį, nusprendė šią kelionę pakartoti – į priekį nuskristi lėktuvu, o atgal rinktis kitas keliavimo priemones.
Kadangi lėktuvo bilietai į Singapūrą buvo pigesni, ten ir iškeliavo, o į Lietuvą sugrįžo autobusiukais, tuktukais, traukiniais, laivais.
Simboliška, kad grįždami namo aplankė ir Sibiro, kuriame gimęs Dano tėtis, buvęs Panevėžio miesto savivaldybės Tarybos narys Raimondas Pankevičius, platybes.
„Iki tol aš praktiškai niekur nekeliavau, tik iki Latvijos buvau nuvažiavęs. Bet atsitiktinai į rankas patekęs straipsnis viską apvertė aukštyn kojom, pakeitė visą mano gyvenimą. Kai pamačiau, koks gražus ir margas pasaulis, kiek jame daug nuostabių dalykų, mane taip sužavėjo, kad supratau, jog tai ir yra mano kelias. Iki šiol negaliu sustoti“, – pasakojo D. Pankevičius.
Per 25 metus D. Pankevičius aplankė visas pasaulio valstybes, kai kurias jų ir ne po kartą.
Anot Dano, šiais laikais keliauti po pasaulį, kai nemažai darbų galima atlikti internetu, nėra kliūčių. Žinoma, labai svarbus ir režimas bei planavimas. Tiesa, dirbant į labai atokias vietoves keliauti nepavyks, nes tikrai ne visur veikia interneto ryšys ar yra elektra.
„Dėl šios priežasties negalėjau dirbti apie septynerius metus. Turėjau rinktis – keliauti po atokius pasaulio kampelius ar dirbti ir nepamatyti tų vietų. Tai patys žinote, ką pasirinkau“, – šypsosi keliautojas.
Aplankęs visas pasaulio valstybes, kai kurias ir ne po kartą, D. Pankevičius prisipažįsta, kad jį nustebinti kaskart vis sunkiau.
Kaip pastebi Danas, visas pasaulis vienodėja – ar nuvyksime į Šanchajų, ar į Niujorką, ar bet kurį pasaulio megapolį, bus galima pamatyti labai daug panašių dalykų: tos pačios parduotuvės, panašūs automobiliai, net žmonių gyvenimo būdas panašus. O Afrikoje vis dar kitaip – kaip žmonės gyveno prieš tūkstantį metų, taip gyvena ir iki šiol. Išlaikė savo kultūrinius dalykus, rengiasi savo tautiniais itin spalvingais drabužiais arba visai nesirengia, nešioja tik menkus drabužėlius, pridengiančius intymias vietas.
„Suprantu, kad visa tai gali labai greitai pasikeisti, nes civilizacija skverbiasi net į pačias atokiausias vietas ir tie žmonės kada nors gyvens panašiai kaip mes, vaikščios su sportiniais marškinėliais ir džinsais. Labai stengiausi pamatyti tas civilizacijos dar nepaliestas vietas, kuo daugiau laiko praleisti vietinėse gentyse, užfiksuoti jų gyvenimo būdą“, – pasakoja D. Pankevičius.
Daną nustebino, kad kai kuriose gentyse naudojamas ne tik galvijų pienas, bet ir šlapimas: juo prasideda rytinė švarinimosi procedūra. Be to, vietiniai vaikinai įsitikinę, kad merginoms jie labiau patiks būdami ne juodais, o oranžiniais plaukais, kurie nusidažo būtent nuo galvijų šlapimo.
Keliautojui teko matyti karus ir didžiulį skurdą, kaip ir ypatingą prabangą. Bet visur Danas jautėsi saugus.
Saugumas, anot jo, pirmiausia yra jausmas, kuriam reikia pasiruošti psichologiškai.
„Suprantu, kad kai kurie regionai yra daug pavojingesni, bet aš priimu tą riziką, leisdamas sau daugiau pamatyti pasaulio. Pirmiausia esu tam gerai pasiruošęs psichologiškai, nes žinau, kur važiuoju ir kas manęs gali laukti. Turiu ne tik planą A, bet ir B, ir net C. Kaip matote, dar vis keliauju, nieko blogo nenutiko“, – šypsosi D. Pankevičius.
Jis laisvai kalba anglų ir rusų kalbomis, taip pat universitete dvejus metus mokėsi ispanų, tačiau kelionėse dažniausiai naudojama – rankų gestų kalba.
„Tai vienintelė kalba, kuria galima susikalbėti atokiose vietose, ten niekas nei anglų, nei prancūzų ar kitų mums žinomų kalbų nemoka“, – pastebi keliautojas.
Dar viena kalba, kuri atveria daugelį kelių, – dovanų kalba.
Dažniausiai lauktuvių į atokius, nuo civilizacijos nutolusius kampelius vežama druskos, muilo, aliejaus ar tabako, kuris kai kuriose gentyse sumaišomas su karvių mėšlu – tokią suktinę Afrikoje traukia net paaugliai. O vaikams didžiausias džiaugsmas dovanų gauti plastikinį vandens buteliuką, kuris atstoja ir žaislą, ir indą pienui gerti.
„Dar tikrai yra kur keliauti ir žinau, jog man neužteks viso gyvenimo pamatyti tai, ką norėčiau“, – sako D. Pankevičius.
D. Pankevičius pasakojo, kad dovanos vietos gentims labai padeda susidraugauti. O įvykus pirmajam kontaktui jau galima paprašyti ir leisti pasistatyti palapinę.
Džiunglėse ar kitose atokiose vietose nėra jokių parduotuvių, keliautojai visiškai priklausomi nuo vietinių svetingumo. Tačiau jam neteko atsidurti tokioje situacijoje, kad tenykštės gentys atvykėlius paliktų alkti. Tiesa, valgiaraščio su patiekalų įvairove nėra: gyvenantieji džiunglėse paprastai minta tuo, ką sugauna, iš medžių lapų gamina salotas, jeigu yra upė – žvejoja. Tos gentys, kurios gyvena ne džiunglėse, augina ožkas. Bet jų nevalgo, mat gyvulys – statuso ir turto ženklas. Kuo daugiau žmogus turi gyvulių, tuo jo statusas aukštesnis. Jie neleidžia sau valgyti auginamų gyvūnų, bet naudoja jų pieną – dažniausiai verda kukurūzų miltų ir sorgų kruopų košę.
Daną nustebino, kad kai kuriose gentyse naudojamas ne tik galvijų pienas, bet ir šlapimas: juo prasideda rytinė švarinimosi procedūra. Be to, vietiniai vaikinai įsitikinę, kad merginoms jie labiau patiks būdami ne juodais, o oranžiniais plaukais, kurie nusidažo būtent nuo galvijų šlapimo.
„Gentyse žmonės valgo tik vieną kartą per dieną – gavai ryte valgyti ir žinai, kad tai tavo visos dienos racionas, dėl tavęs tikrai niekas tris kartus per dieną maisto negamins. Stengiausi fiksuoti, kaip gyvena pirmykštės gentys, nes suprantu, kad dar po dešimties metų tai gali išnykti “, – pastebi D. Pankevičius.
Paskutinė šalis, kurią Danui teko aplankyti siekiant rekordo, – Turkmėnistanas. Į šią šalį jis norėjo nuvykti jau labai seniai, bet tai viena uždariausių pasaulio valstybių, taip paprastai nesįsileidžianti turistų.
„Pagal uždarumą tai būtų tikriausiai pirmoji šalis pasaulyje. Man vis nesisekė gauti vizos, bet nenuleidau rankų ir atkakliai bandžiau, kol šių metų kovą gavau patvirtinimą, jog visgi galiu atvykti, ką ir padariau“, – pasakoja keliautojas.
Prie uždariausių ir nesaugių šalių dažnai priskiriama ir Šiaurės Korėja, tačiau, anot pašnekovo, tai tėra mitas. Jis pats Šiaurės Korėjoje lankėsi šešis kartus, vieną kartą keliavęs net su penkių mėnesių dukra.
„Prieš 10–15 metų Šiaurės Korėja gal ir buvo labai uždara, dabar tokia tikrai nebėra, tiesa, šiandien patekti į ją būtų neįmanoma, nes nuo pandemijos laikų užvėrė sienas ir iki šiol neatidarė. Kiek žinau, buvo įleistos tik dvi rusų turistų grupės“, – kalbėjo D. Pankevičius.
Pasak keliautojo, yra įvairių būdų patekti net ir į uždariausias šalis – jeigu neišduoda turistinių vizų, yra verslo vizos ar kitos gudrybės. Kaip patekti į vieną ar kitą itin uždarą šalį, mintimis įvairiuose forumuose dalinasi keliautojai iš viso pasaulio.
„Tikrai nekalbame apie nelegalius būdus. Pavyzdžiui, tam yra verslo vizos, kai tampi kokiu naftos kompanijos konsultantu. Tuomet į oro uostą atvyksta pasitikti kompanijos atstovai, kuriems sumokėjus už šią paslaugą keliai išsiskiria. Bet čia ne mano vieno sugalvotos tokios gudrybės – taip daro keliautojai iš viso pasaulio, norintys patekti į uždaras valstybes“, – šypsosi D. Pankevičius.
Pasak Dano, išties smagu, kad teko tiek daug pakeliauti ir pamatyti pasaulio, bet pats rekordo faktas nieko nekeičia. Iš pradžių jis manė, kad apkeliavus visas pasaulio valstybes bent kiek pakeis savo gyvenimo būdą, taps sėslesnis, bet dabar jau mato, kad iš tiesų niekas nepasikeis – jau metams į priekį suplanuotos naujos kelionės.
„Taip, aplankiau visas valstybes, bet dar laukia tūkstančiai neaplankytų salų. Pavyzdžiui, niekuomet nebuvau Sicilijoje, nors Italijoje lankiausi gal net septynis kartus. Bet už savaitės ten išvykstu. Dar tikrai yra kur keliauti ir žinau, jog man neužteks viso gyvenimo pamatyti tai, ką norėčiau“, – sako kelionių entuziastas.
Tiesa, kaip pastebi pašnekovas, kai tiek metų praleista kelyje, kopiant kalnais, plaukiant vandenynais, svilinant didžiausiems karščiams klampojant per dykumas, nardant po nuskendusius laivus ar miegant džiunglėse su pirmykštėmis gentimis ir laukiniais gyvūnais, lieka vis mažiau momentų, kurie jį patį gali nustebinti.
„Prisimenu savo pirmąsias keliones, kai pirmą kartą pamačiau augantį apelsiną. Tą užburiantį kvapą, kai tarp rankų patryniau ką tik nusiskintą lapelį, prisimenu iki šiol. Atrodytų, tokie paprasti dalykai, bet taip giliai įsirėžė į atmintį. Bet kai 25-erius metus kaip kokiame kaleidoskope keičiasi žmonės, vaizdai, gamta, mane kažkuo nustebinti tampa vis sunkiau. Nes tai tapo kasdienybe. Šiame gyvenime taip jau yra, kad darant kažką daug kartų tokio malonumo nebejaučiame. Žmogus, galintis sau leisti pavalgyti restorane kartą per mėnesį, ta vakariene džiaugsis ir mėgausis, skirtingai nei tas, kuris restoranuose valgo tris kartus per dieną. Panašiai ir su kelionėmis“, – palygino D. Pankevičius.
Ginklai Etiopijoje – įprastas dalykas. Genčių žmonės ginkluojasi norėdami atremti priešiškų genčių atakas ar atbaidyti gyvulių vagis.
Danas manė, kad jeigu nekeliaus metus ar dvejus, pasiilgs šių patirčių ir nauji pojūčiai bus tokie stiprūs kaip ir pirmųjų kelionių metu. Bet niekuomet taip ir nesustojo keliavęs.
Patyręs keliautojas pataria neturėti nepagrįstų lūkesčių, tuomet neteks nusivilti kelione. Reikia tiesiog mėgautis šalimi, jos žmonėmis, architektūra, maistu, tradicijomis.
Anot jo, dažnai žmonės vengia savarankiškai keliauti baimindamiesi, kad prastai moka ar visai nemoka vietinės kalbos, bet tereikia išdrįsti. Pirmai pradžiai jis patartų rinktis saugias šalis, kad ta keliavimo patirtis labai neišgąsdintų.
„Europa – nuostabi, o po jos galima rinktis ir kitus, tolimesnius kraštus, pavyzdžiui, pietryčių Aziją – tai nebrangus regionas su puikiu maistu, gamta ir nuostabiais žmonėmis“, – patarė D. Pankevičius.
„Pasaulis yra be galo gražus, o tą grožį galima pamatyti tik keliaujant. Man pačiam sunku patikėti, kad jau ketvirtis amžiaus praleista kelyje. Bet gyvenimas mano ir noriu jį nugyventi maksimaliai“, – sako D. Pankevičius, pats organizuojantis keliones ten, kur kiti neveža: į Antarktidą, Venesuelą, Iraką, Pakistaną, Pietų Sudaną, Bangladešą bei kitas įdomias šalis.
