Panevėžyje į Nepriklausomybės aikštę penktadienį susirinkusieji paminėti Gedulo ir vilties dienos daugelis patys arba jų artimieji iškentėję kraupų tautos istorijos tarpsnį. M. Garucko nuotr.

Neužsitraukusi „juodojo birželio“ žaizda

Neužsitraukusi „juodojo birželio“ žaizda

 

Prieš 78-erius metus, birželio 14-osios rytą į giliai įmigusių žmonių namus apie antrą trečią valandą nakties pasibeldė tragedijos šaukliai. Sovietų Sąjunga pradėjo dešimtmečius užtrukusį lietuvių tautos genocidą.

Visą sovietų okupacijos laikotarpį lietuviai slapta paminėdavo represijų aukų atminimą. Juodojo birželio tragedija pirmą kartą viešai paminėta 1988-ųjų gegužę Vilniuje, Lietuvos Laisvės Lygos surengtame mitinge. Po metų birželio 14-ąją minios jau rinkosi ne tik sostinėje.

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus muziejininko Donato Juzėno teigimu, 1941 metų birželio 14–16 dienomis iš Panevėžio išvežti 603 žmonės – ne tik lietuviai. Tarp ištremtųjų buvo žydų, kitų tautybių asmenų. Iš visos Lietuvos į gyvulinius vagonus vien tomis dienomis sugrūsta ir į Sibirą ištremta apie 17 800. Vagonai, pilni iš savo namų išplėštų žmonių, Panevėžyje dvi paras stovėjo prie Cukraus fabriko. Tik po to sąstatas pajudėjo Vilniaus link. Naujojoje Vilnioje buvo formuojami ešelonai. Vyrai išvežti į lagerius, moterys – į tremties vietas.

„Pirmoji tremtis ypatinga tuo, kad pirmiausia užsimota prieš mokytojus, įvairių visuomeninių organizacijų – šaulių, įvairių politinių partijų, veikusių nepriklausomoje Lietuvoje, atstovus. Tarp išvežtųjų buvo ir turtingesnių ūkininkų. Kitaip tariant, užsimota pirmiausia pašalinti išsilavinusių žmonių sluoksnį, kad būtų galima lengviau valdyti likusius“, – pasakojo D. Juzėnas.

Pradžioje daugiausia vagonų riedėjo į Krasnojarsko kraštą, Altajaus sritį. Deja, prasidėjus Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karui, 1942 metais tie žmonės buvo dar kartą ištremti – dar toliau į Šiaurę. Nemaža dalis išgabenti prie Laptevų jūros į Trofimovsko salą. Tremtiniams reikėjo išgyventi itin atšiauriomis sąlygomis, kur amžino įšalo žemėje neauga net medžiai. Daugelis – negrįžo.

Ilgi nežinios metai

Panevėžyje į Nepriklausomybės aikštę penktadienį susirinkusieji paminėti Gedulo ir vilties dienos daugelis patys arba jų artimieji iškentėję kraupų tautos istorijos tarpsnį. Panevėžietės Gražinos Juzėnienės tėtis, sovietų suimtas 1945-aisiais, nukankintas Vorkutos lageriuose. Moters teigimu, tėtis buvo girininkas ir įtartas ryšiais su partizanais. Sužinojusi apie gresiančią tremtį, mama su vaikais pabėgo. Tuo metu šeima gyveno Saldutiškyje. Apie brangaus žmogaus likimą nežinota iki pat Nepriklausomybės atkūrimo.

„Norėjau parsivežti jo kaulus, bet Tremtinių sąjungoje pasakė, kad jie ten buvo palaidoti bendruose kapuose – jeigu ir parsigabensi palaikus, nežinosi kieno“, – skaudžia šeimos istorija dalijosi G. Juzėnienė.

Nors likusieji šeimos nariai nebuvo ištremti, visų jų likimas sunkus.

„Mama mirė, kai man buvo 12 metų. Likau benamė. Tais laikais nebuvo nei internatų, nieko – kur nori, ten eik“, – pasakoja panevėžietė.

1941 metų birželio 14-ąją ištremta panevėžiečio Viliaus Dieckaus teta – mamos sesuo. Jis kasmet ateina paminėti šios dienos.

„Nežinau, kodėl tetą ištrėmė. Tais 1941 metais neturėjau net metų“, – sako V. Dieckus.

Jis tik spėja, kad veikiausiai lemiama priežastimi tapo tai, kad teta buvo gydytoja stomatologė – išsilavinęs, šviesus žmogus. Gyvenusi Pakruojo rajone, suimta ji atvežta į Panevėžį, o iš geležinkelio stoties vagonai pajudėjo tolyn.

„Neturime jokių žinių apie ją. Matyt, mirė pakeliui“, – V. Dieckus nuspėja giminaitės likimą.

Tremčių simbolis

„1941-ųjų birželį Sovietų Sąjunga pradėjo kraupią lietuvių tautos naikinimo puotą. Lietuvos kūrėjai, jos šviesuomenė, seneliai ar kūdikiai – niekas nebuvo apsaugotas nuo brutalios prievartos ir siekio sugniuždyti Lietuvą, sugniuždyti lietuvį ir jo dvasią. Tada sovietams pavyko okupuoti mūsų šalį, bet nepavyko pavergti mūsų žmonių. Tegu šis istorijos tarpsnis būna tvirtybės simboliu ir pavyzdžiu mums ir mūsų palikuoniams“, – Gedulo ir vilties dienos minėjime kalbėjo Panevėžio meras Rytis Mykolas Račkauskas.

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Panevėžio filialo pirmininkui, garsiojo partizano, Laisvės premijos laureato Jono Čeponio sūnui Algiui Čeponiui grįžus į Lietuvą buvo treji – gimė Buriatijoje tėvams esant tremtyje. Pasak jo, Gedulo ir vilties diena yra simbolinė data – kiekvienam tremtiniui jo tremties diena skirtinga. Vieniems – 1941 metų birželio 14-oji, kitiems 1948 metų gegužės 22-oji, 1949 metų kovo 25-oji, 1951 metų spalio 2-oji.

„Iki pat 1953 metų vežė mažus ir senus, vyrus ir moteris. Lietuvos gyventojus vežė ir trėmė į badą, šaltį be teisės sugrįžti į Lietuvą. Baisiausiomis valandomis jie svajojo apie Lietuvą, tikėjo, kad grįš. Mūsų tėvai, seneliai, mes patys nepraradome vilties sugrįžti į Tėvynę, į gimtus namus, apkabinti artimuosius, pajusti gimtosios žemės skonį“, – sako A. Čeponis.

2018 metų „Misija Sibiras“ dalyviui Lukui Klusiui teko bendrauti su tremtine Genute, ištremta vienuolikos. Anot jo, susitikimo metu jai uždavė sunkų klausimą – kaip jautėsi vežami į visišką nežinią.

„Į šį klausimą Genutė mums atsakė: juokėmės ir dainavome. Ar verksime, ar juoksimės – kitaip nebus. Šie žodžiai man iki šiol skamba galvoje“, – pasakojo „Misija Sibiras“ dalyvis.

Sugrąžino negrįžusiuosius

Minint Gedulo ir vilties dieną jau antrą kartą Panevėžyje ir ketvirtą – Lietuvoje vyko akcija „Ištark, išgirsk, išsaugok“. Panevėžyje nuo penktadienio 13 valandos iki vidurnakčio Nepriklausomybės aikštės žmonės vienas po kito skaitė tremtinių, politinių kalinių pavardes ir likimus – iš viso 10 000 vardų.

Visoje šalyje perskaityta daugiau nei šimtas tūkstančių vardų. Skaičiuojama, jog sovietų vykdytų represijų metais Lietuvoje nukentėjo daugiau nei 300 000 žmonių, kurie buvo pasiųsti į kalėjimus ar tremties vietas. Pirmojoje akcijoje, vykusioje 2016 metais sostinėje, buvo perskaityta 22 000 vardų ir likimų. Nuo tada iki šių metų jau perskaityta 187 000 vardų. Šiais milžiniškais skaičiais išsaugoma istorija, pagarba, atminimas.

Projekto „Misija Sibiras“ vadovės Aistės Eidukaitytės teigimu, represuotųjų likimai labai įvairūs.

„Labai skaudu skaityti, kad dauguma žmonių negrįžo, tačiau kai likimas nežinomas, dar skaudžiau. Tai reiškia, kad artimieji, ko gero, net nežino, kur ilsisi jų šeimos nariai. Gal net nežino, kur buvo ištremti“, – sako projekto vadovė.

Skaityti pavardžių stoja įvairaus amžiaus ir patirčių žmonės, tiek tremtiniai, tiek vaikai, dar sunkiai pasiekiantys tribūną, kartais ir vos pramokę skaityti. Ir atėjusiųjų į tokius skaitymus emocijos taip pat labai skirtingos.

„Kai skaitai, kiekvienas vardas ir pavardė tampa labai savas, nors net nepažįsti to žmogaus. Tada supranti, kad gal kelios dešimtys tavo perskaitytų vardų savotiškai sugrąžina tuos žmones į mūsų istoriją“, – sako A. Eidukaitytė.

 

 

Faktai

1941 metų birželį suimti, atskirti nuo šeimos ir išvežti į kalėjimus, lagerius buvęs Lietuvos Respublikos Prezidentas Aleksandras Stulginskis, buvęs Seimo pirmininkas ir švietimo ministras Konstantinas Šakenis, ministrai Petras Aravičius, Antanas Endziulaitis, Zigmas Starkus, Juozas Papečkys, Stasys Šilingas, Aleksandras Žilinskas, Voldemaras Černeckis, Kazimieras Jokantas, Juozas Tonkūnas, Jonas Sutkus, Jonas Masiliūnas, Jokūbas Stanišauskas, Benediktas Tomaševičius. Buvo suimti ir į lagerius išsiųsti keli šimtai buvusių Lietuvos kariuomenės karininkų, tarp jų divizijos generolas Zenonas Gerulaitis, brigados generolai Jonas Juodišius, Kazys Sprangauskas, Stasys Žilius.

Galerija

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų