Neklausk mirties vardo

(Tęsinys. Pradžia spalio 31 d.)

Išėjau iš ligoninės pastato. Užsirūkiau. Iš kažkur atsirado Aušrytė.

„Negalėjau laukti namie, išsikviečiau taksi“, – pažiūrėjusi į mane nutilo.

Mes labai stipriai apsikabinome. Taip stipriai ir ilgai, kad atrodė, jog sustojo laikas. Tas laikas nuo šiol tapo baigtiniu.

Vakare, kad negalvočiau apie vieną ir tą patį, paklausiau Aušrytės, ką parnešti iš parduotuvės, ir išėjau. Bevaikščiodamas su rašteliu po parduotuvę nežinau kaip atsidūriau gėrimų skyriuje. Spalvingos etiketės taip ir kvietė paragauti. Ilgai žiūrėjau į kainas, kol galop supratau, kad dar kelios sekundės ir griebsiu nuo lentynos gražiausią butelį. Labai norėjau prisigerti, tarsi taip išspręsčiau atsiradusią problemą. Angelas sargas buvo stipresnis už velniuką, sėdinti ant kairio peties, ir vos ne bėgte nudūmiau prie kasos.

Negaliu sakyti, kad nepasitikiu Panevėžio gydytojais, bet norėjau išgirsti dar vieną nuomonę, o gal veikiau – diagnozės paneigimą. Per pažįstamą kreipiausi į Santaros klinikas. Priėmęs vyresnis už mane gydytojas, kruopščiai peržiūrėjęs popierius, konstatavo: ruoškitės operacijai.

Tik vieną kartą gyvenime buvau operuotas, kai Klaipėdoje patamsyje man kažkas kastetu suskaldė skruostikaulį. Iki šiol nežinau kodėl, bet, matyt, buvo už ką, o gal apsipažino. Bet tada buvo linksma. Gulėjau „žandikaulių“ palatoje, kaip mes ją vadinom, su keliais girtose muštynėse nukentėjusiais vyrukais. Linksmi buvo, vis pasakodavo savo nuotykius, o vakare paslapčia traukdavo degtinę per šiaudelį ir vis bijodavo apsivemti, kad nenulėktų sutvirtinimo kabės.

Šį kartą nebuvo linksma, nes operacija nelengva, o dar kita liga – diabetas. Nepadėjo nei draugų istorijos apie savo pažįstamus, kurie išoperuoti gyvena ir vargo nemato. Klausantis tokių istorijų kažkodėl nė velnio negerėja, netgi atvirkščiai – pasidaro savęs labai labai gaila.

Dar reikėjo sugalvoti, ką pameluoti mamai. Nutarėm pasakyti, kad važiuoju į Vilnių skaldyti akmenų inkstuose. Tą procedūrą jau buvau patyręs prieš 15 metų, maniau, patikės, nors jaučiau, kad netiki. Gera žinia buvo tik ta, jog gydytojas žadėjo viską išpjauti, kad būčiau vėl sveikas. Su ta viltimi ir atsiguliau ant operacinio stalo.

Kai pabudau, Aušrytė jau sėdėjo prie lovos. Labai norėjau gerti, bet seselė leido vilgyti tik lūpas.

„Prigersi vandens ir apvemsi mums čia“, – šiurkštokai mestelėjusi išėjo iš palatos.

Norėjau ikandin mestelėti, kad net gerdamas degtinę nevemdavau, bet dėl lėtesnės reakcijos nespėjau. Aušrytė kažkur išėjo ir aš godžiai išgėriau visą stiklinę vandens. Iš principo nevemsiu.

Iš mano kūno driekėsi trys vamzdeliai. Dviem į maišelius tekėjo kraujas, o kitas maišelis pildėsi išgertu vandeniu. Atrodžiau kaip medūza. Ką čia atrodžiau, taip ir jaučiausi dvi dienas po operacijos. Kol atėjo aplankyti Aušrytė su abiem sūnumis. Paskelbiau ultimatumą, kad mane aprengtų, sudėtų į maišelį tris mano maišiukus ir palydėtų į lauką parūkyti. Nenorėjau mesti. Žinau, kad daugelis mane dėl to teis: vėžys, o jis dar rūko! Leiskit man pačiam spręsti – kai norėsiu, mesiu. Taigi išlydėjo mane keturlinką link lifto, paskui – į lauką. Čia susitikom seną bičiulį Egidijų, atvažiavusį manęs lankyti. Iš jo žvilgsnio supratau, kad atrodau visai nekaip, bet visi įrodinėjo, kad vis geriau ir geriau. Mandagūs šunsnukiai. Myliu.

Nepasakosiu, kiek buvo vargo po ligoninės su vienu iš maišiukų, į kurį ištekėdavo viskas, ką gerdavau. Po kiek laiko supratau, kad žmogus prie visko gali priprasti, netgi susigyvenau su tais nepatogumais. Tik prieš mamą reikėjo gerai slėpti. Įsigudrinau maišiuką pririšti prie kojos ir po kelnėmis beveik nebuvo matyti.

Po 20-ies dienų jo atsikračiau ir galėjau laimingai pradėti gyventi, tarsi būčiau jau įveikęs vėžį. Teliko tyrimą po mėnesio pakartoti.

Visų tyrimų laukdavau kaip karo. Sapnuodavau košmarus, bet galėdavau išmiegoti beveik visą parą. Mano organizmas į stresą reaguoja gan įdomiai, norisi susisukti į kamuoliuką kaip embrionui ir miegoti miegoti. Atsakymo nuėjau pasiimti nieko nebegalvodamas – juk viską išpjovė ir turi būti gerai! Todėl tai, ką pamačiau lapelyje, trinktelėjo per galvą. PSA vis dar viršijo normą 5 kartus. Puoliau skambinti gydytojui.

„Keista, kai pjovėm, aplink nieko nesimatė. Vadinasi, išplitęs kitur. Reiks ieškoti ir spręsti“, – pradėjo svarstyti gydytojas.

Grįžau namo kaip žemę pardavęs. Buvo baisu ir pikta. Pikta ant tų, kurie sakė, kad viskas bus gerai, kad čia tik prostatos vėžys – tokius dabar visiškai išgydo. Pikta, kad operacija nepadėjo, pikta, kad reikės pasakyti tiesą mamai, pikta ant visų sveikų ir besišypsančių. Pikta ant likimo ir net truputį ant Dievo, nes tai jis turėjo viską sutvarkyti kaip Holivudo filme su gražia pabaiga.