-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Greitai praskrieję metai apgludino netekties skausmą. V. Lapėną pažinojusieji jį prisimena kaip puikų, daug ištvėrusį draugą, talentingą lakūną ir mokytoją.
Ilgametis aviatoriaus draugas, po jo žūties parašęs knygą, Edmundas Ganusauskas su V. Lapėnu susipažino apie 1980-uosius.
„Jis atsirado Kyviškių aerodrome – jaunas vaikinukas, bet jau tarnavęs kariuomenėje desantininku. Iš karto atkreipė dėmesį ir jo lakūno ranka, ir išmintis“, – pamena E. Ganusauskas.
Pasak jo, Vytautas buvo labai santūrus, labai mandagus, kaip liaudyje sakoma, „savo vietoje“. Netrukus visi pastebėjo, kad V. Lapėnas – talentingas lakūnas, jis sparčiai skynė laurus aviacijoje. Viską sustabdė 1989 metais Kyviškių aerodrome įvykusi avarija – Vytauto pilotuojamas lėktuvas rėžėsi į medžius ir užsiliepsnojo.
„Jokios aimanos nebuvo. Jis buvo ramiu veidu, bet atrodė žiauriai. Viena koja buvo lyg apdegęs medis. Vytautas pajudino, palankstė pėdas, pakėlė rankas ir sako: pasakykite Astai (žmonai), kad viskas veikia, gal šiek tiek apdegę“. O tas šiek tiek buvo beveik 50 procentų“, – draugo dvasios stiprybę pamena E. Ganusauskas.
E. Ganusauskas sako, kad jo bičiulis buvo labai ramus, išmintingas žmogus, talentingas lakūnas. Alfa nuotr.
Anot jo, greitosios automobilyje V. Lapėnas kartais paprašydavo patrinti tašką virš nosies – tokiu būdu bandė gintis nuo skausmo. Jis domėjosi Rytų medicina, filosofija ir žinojo, kad ten yra skausmo malšinimo taškas.
Aviatorius iš Vilniaus buvo pergabentas į Kauną. Pasak jo bičiulio, išraiška buvo tokia rami, kad net minties nebuvo, jog gali būti blogai. Kadangi lankyti nebuvo leidžiama, žinias sužinodavo per medikus. Pastarieji kalbėdami prikaišiodavo lotyniškų žodžių, sakydavo, kad pacientas stiprus, tačiau bus krizė, ir tai jam nepasirodė kaip grėsminga žinia.
E. Ganusauskas kalbėjosi ir su Maskvos lakūnais. Vienas jų pribloškė pasakydamas, kad sprendžiant pagal turimą informaciją – veikiausiai neišgyvens. V. Lapėną nuspręsta gabenti į Maskvą, nes ten buvo tinkama įranga, – viskas vyko paskutiniais sovietiniais metais. Prieš kelionę aplankęs Vytautą, E. Ganusauskas sako buvęs sukrėstas.
„Po avarijos buvo praėjusios dvi dienos. Įėjau į palatą ir pamačiau baisų vaizdą. Pamačiau jo veidą, o ten aiškiausiai parašyta – mirtis. Buvo visiškai iškeliaujantis“, – pamena jis.
Maskvoje aviatorius neteko kojos ir kairės rankos pirštų. Dešinė koja, pasak E. Ganusausko, taip pat buvo prastos būklės. Ją norėta vėliau nupjauti, tačiau kitas medikas patarė nesutikti ir bandyti išsaugoti. Kova dėl galimybės sugrįžti ne tik į gyvenimą, bet ir vėl vaikščioti buvo sunki.
„Paskui pats pradėjo važinėti automobiliu, keldamas mums šiurpą, nes jo tos vienos nesveikos kojos turėjo užtekti visiems pedalams. O vėliau pradėjo ir skraidyti“, – „Sekundei“ pasakojo E. Ganusauskas.
„Jau dvidešimties metų buvo išminčius, o paskui pasidarė dar išmintingesnis, – apibūdina draugą E. Ganusauskas. – Jis yra pasakęs, jog negali būti, kad atsitrenkęs į žemę netaptų protingesnis, išmintingesnis. Taip ir atsitiko“.
Po avarijos praėjus kuriam laikui V. Lapėnui lakūnai nupirko rankinio valdymo lėktuvą, tačiau skraidyti tokiu palyginti nesudėtingu lėktuvu jam pasidarė neįdomu – per daug paprasta. Pilotui reikėjo sugrįžti į didžiąją akrobatiką.
Tą ir padarė. V. Lapėnas įsigijo Įstros aerodromą. Tuo metu aviacijos sportas išgyveno nuosmukį, tad ėmėsi jį gaivinti, rengti aviacijos šventes. 2002 metais Įstroje surengtame Europos akrobatinio skraidymo čempionate V. Lapėnas pats daug pasiekė.
„Sudėtingiausioje programoje, neturėdamas kojos, laisvojoje programoje laimėjo sidabro medalį“, – pabrėžė E. Ganusauskas.
E. Ganusausko teigimu, Vytautas pradžioje baisėjosi jo pražūtimi tapusiu vadinamuoju autožyru (ultralengvuoju orlaiviu-malūnsparniu). Vėliau susidomėjo, pabandė skraidyti. Galiausiai pats jį įsigijo ir po kelių dienų žuvo Rojūnuose. Pasak E. Ganusausko, dešimt metų po draugo žūties atrodo tarsi būtų skriete praskrieję.
Buvęs ilgametis Panevėžio aeroklubo vadovas Bronius Zaronskis sako, kad su V. Lapėnu kilę iš to paties krašto – nuo Pasvalio, mokėsi vienoje mokykloje, tačiau dėl amžiaus skirtumo tuo metu jo nepažinojęs. Nepažinojo, ir kai V. Lapėnas pradėjo skraidyti, kopti į aukštumas.
„Žinojau, kad toks V. Lapėnas yra Vilniuje, bet pažįstami nebuvome. O po avarijos jis dirbo Panevėžio aeroklube“, – sakė B. Zaronskis.
Panevėžio aeroklubo nariai pagelbėjo perdirbti lakūno automobilį, kad būtų galima važiuoti ir patyrus tokius sužalojimus. Po kurio laiko aviatorius pradėjo ieškoti, kur būtų galima įsigyti aerodromą – kokį buvusį žemės ūkio aerodromų taką, buvo nusižiūrėjęs Gustonių.
B. Zaronskis pasakoja, kad sužinojęs apie parduodamą Įstros taką pasakęs apie tai Vytautui. Jį ir įsigijo.
Talentingas lakūnas sėkmingai mokė skraidyti kitus – buvo puikus mokytojas.
E. Ganusauskas sako, kad jo bičiulis buvo labai ramus, išmintingas žmogus, talentingas lakūnas. Alfa nuotr.
„Labai gebėjo mokyti, gerai išaiškinti, nurodymus duoti. Kaip instruktorius, kaip mokytojas, jis buvo nepakeičiamas. Pas jį visi veržėsi ne vien dėl to, kad buvo garsus ir gerai skraidė, bet dėl to, kad labai gerai mokė“, – tvirtino B.Zaronskis.
Deja, nauja technika – autožyras – praėjus vos trims dienoms po penkiasdešimtmečio pražudė aviatorių.
„Kadangi technika buvo nauja, nežinojo jos savybių. Niekas rimtai nemokėjo ja skraidyti. Vytautas autožyru nebuvo daug skraidęs“, – sako apie nelaimę vienas pirmųjų sužinojęs B. Zaronskis.
Po V. Lapėno žūties aviatoriai sumanė jo atminimą įamžinti – pastatyti paminklą Pasvalio krašte.
„Patys iniciatyvą parodėme pastatyti paminklą, dabar jaučiame pareigą pagerbti ir vėl. Nelinksmą jubiliejų paminėti…“ – sakė B. Zaronskis.
Prisiminimai apie V. Lapėną neišblėsta ir aviatoriaus Aurimo Bezaro atmintyje. Tai buvo jo mokytojas. A. Bezaras prisipažįsta iki šiol pasigendantis mokytojo patarimų, visą laiką pagalvojantis, ką jis pasakytų, ką patartų.
„Manau, jeigu būtų gyvas, džiaugtųsi, kad tęsiame darbus, darome viską taip, tarsi jis būtų kartu su mumis“, – viliasi jis.
A. Bezaras pasakoja, kad su V. Lapėnu bendrauti pradėjo gal apie 1996-uosius.
„Mes vienas apie kitą žinojome seniai. Jis apie mane, matyt, žinojo daugiau nei aš apie jį, – su šypsena pamena A. Bezaras. – Kartą susitikus sako: gana tau automobiliais važinėti, reikia vėl grįžti į skraidymą. Buvau pradėjęs skraidyti, paskui automobilių sporte buvau, o Vyto dėka aš sugrįžau į skraidymą. Jis pasėjo tą akrobatinio skraidymo sėklą ir kantriai laukė, kol aš prisirpsiu, o tada jau ėmėsi mokyti.“
Anot jo, V. Lapėnas turėjo daug išminties, mokėdavo tiksliai pasakyti.
„Niekada neįkyrėdavo su savo patarimais, tačiau sugebėdavo taip pasakyti, įteigti, kad turi būti“, – sako A.Bezaras.
Pasak jo, visi bėgame, skubame šiame gyvenime, kažkur lekiame. Vienas atsitikimas stipriai įsirėžė į atmintį, pakeitė supratimą apie skubėjimą ir jo ryšį su skraidymu, ir dabar tai pasakoja pats mokydamas kitus.
A. Bezarui įsirėžė į atmintį taikliai V. Lapėno duota pamoka, kad skraidant, ypač aviacijos sporte būtina susikoncentruoti, tinkamai pasirengti. „Sekundės“ archyvo nuotr.
Tuomet A. Bezaras eilinį kartą atlėkė po darbų į aerodromą, į akrobatinio skraidymo treniruotę, per ją kartu kaip instruktorius skrido ir V. Lapėnas.
„Vienu metu jis sako: paimk kilometro aukštį, padaryk pusę statinės – apversk lėktuvą. Apverčiau. Atidaryk gaubtą. Galvoju, paprastai taip išvalomas lėktuvas, jeigu kažkas skraido, kokios šiukšlės. Atidariau gaubtą. O dabar, sako, atsisek diržus ir dink iš čia. Aš galvoju, čia juokas. Ne, ne, dink, ką tu čia veiki? Tu nepasiruošęs tam skrydžiui, dink, nusileisiu vienas. Nuo to karto važiuodavau į aerodromą lėtai, prieš dvi valandas būnu pasirengęs skrydžiui. Ne taip, kad iš darbo, įšokai, paskridai“, – A.Bezaras sako, kad nuo to karto nereikėjo kartoti apie tinkamą pasirengimą skrydžiui.
