Ilgametis Panevėžio bažnyčios vargonininkas A. Aleksandravičius nuo vaikystės gieda laidotuvėse ir neslepia apmaudo, jog ši sena tradicija miršta. M. Garucko nuotr.

Miršta ir laidotuvių giesmės

Miršta ir laidotuvių giesmės

 

Beveik septynis dešimtmečius laidotuvėse giedantis panevėžietis Antanas Aleksandravičius svarsto, kad jo į anapilį jau nebeliks kam palydėti su gedulinga melodija ir malda. Tikrų giedotojų Panevėžyje telikusi saujelė, o naujoji karta nenoriai prisileidžia senąsias tradicijas.

82-ejų A. Aleksandravičius visą gyvenimą nugyveno su muzika. O jo jaunystės laikais dainuoti nemokančio žmogaus visi gailėdavo. Nedraugauti su daina atrodydavo dar blogiau, nei nemokėti šokti. Daina lietuvį lydėjo visur – natas aukštu balsu traukdavo kiekvienas piemenukas.

Tad natūralu, kad muzika palydėdavo ir į paskutinę kelionę. Kiekvienas kaimas turėdavo savo giedotojas, kurios po dvi paras savo balsais jautrindavo velionį išlydinčiųjų širdis ir per ašaras paleisdavo susikaupusį skausmą.

Šiandien man labai keista, kai matau paplepėti tarpusavyje susirinkusius laidotuvių dalyvius. Čia karstas, čia velionis, o gyviesiems rūpi su kaimynu pakalbėti apie šiųmetį derlių. Viskas mainosi…“ – sako panevėžietis, kuris laidotuvių papročius stebi nuo pat šešiolikos metų.

Gimęs Pasvalio krašte, už Žaliosios girios, A. Aleksandravičius nuo mažens mato, kuo baigiasi kiekvieno gyvenimas. Laidotuvių giedotojais buvo jo dėdė ir mama, ši kartu į šermenis pasiimdavo ir sūnų, itin linkusį prie muzikos.

Mano svajonė buvo tapti muziku, bet augau pokario metais ir ją pasiekti nebuvo lengva“, – pasakoja A. Aleksandravičius.

Vis dėlto jam pasisekė. Jaunystėje Antanas lankė chorą, o vėliau visiškai pasinėrė į bažnytinę muziką. Penkiasdešimt savo metų jis atidavė vargonaudamas Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje. Pastaruoju metu šias pareigas turėjo Karsakiškio parapijoje, į kurią aštuntą dešimtį perkopęs vyras iš miesto sekmadieniais atmindavo dviračiu.

Galima sakyti, jau trečią kartą išėjau į pensiją. Pirmiausia palikau Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią, paskui suėjo pensinis amžius, o prieš kelias savaites karjerą baigiau ir Karsakiškyje“, – skaičiavo A. Aleksandravičius.

Šimtai giesmių

Panevėžietis sako baigiantis ir ilgą laidotuvių giesmininko karjerą. Dabar jis giedos jose tik retkarčiais.

Ir nors ši tradicija baigia pasiduoti laikui, panevėžietis vis dar stengiasi paskutinę pareigą mirusiajam atlikti taip, kaip privalu. Pasiėmęs dar vyskupo Motiejaus Valančiaus surinktas giesmes, A. Aleksandravičius tris valandas gieda paskutinį vakarą prieš išlydint žmogų į kapus ir dar porą valandų prieš pat išnešant karstą.

Jau nebesuskaičiuosiu, kiek giesmių moku. Tikriausiai jų šimtai. Giedoti iš tiesų nėra taip ir paprasta, reikia kiekvienos giesmės melodiją žinoti. Per ilgus metus ir pačios giesmės po truputį keitėsi – dabar jos daugiau sukultūrintos, keičiasi senoviniai žodžiai“, – aiškina keletą giesmių žurnalistams sugiedojęs pašnekovas.

Anot jo, giedojimo tradicijos skiriasi ir pagal gyvenamąją vietą – panevėžiečiai iš vakaro gieda rožinį, o kitą dieną gedulingas giesmes. Tik pastarųjų užtenka Antano gimtajame krašte, Pasvalyje, o štai Žemaitijoje giedojimas laidotuvėse trunka daug ilgiau ir čia ši tradicija dar labai svarbi.

Žemaičiai, be visų giesmių, dar gieda savo vadinamuosius kryžiaus kalnus, jų yra 24-i“, – pasakojo panevėžietis.

Dvigubai meldžiasi

Svarbiausia, A. Aleksandravičius nuomone, ne giedojimo trukmė, o jo tikslas.

Kas gieda – dvigubai meldžiasi. Poteriaujant mintys kartais nuklysta į šoną, o giesmėje turi susikaupti. Gal jos kam nuobodžios, kai kam sunku išklausyti kelias valandas, bet būna žmonės ir padėkoja už gražiai įprasmintą šermenų vakarą su malda“, – sako A. Aleksandravičius.

Tikintysis visada supras, kam mirusiajam reikia giesmės pakeliui pas Dievą. Be to, giesmės priverčia susimąstyti apie gyvenimo laikinumą ir trapumą.

Mes vis labiau norime kuo lengvesnio gyvenimo. Žinote anekdotą apie čigoną, kuris prašė bažnyčioje mišių? Užpirkęs galvojo, kad visas darbas jau atliktas. O kas turi melstis už artimąjį, jei ne jo šeima, giminės?“ – nuogąstauja kartais vos ne laidotuvių dekoracija besijaučiantis Antanas.

Dabar, anot jo, giedotojais daugiau samdomi pačių laidojimo namų muzikantai, prie karsto įsitaisantys su elektroniniais vargonėliais. A. Aleksandravičius tvirtina visada giedantis be muzikos, nes taip daryta ir senovėje.

Šiais laikais jis pasigenda jaunų giedotojų. Panevėžiečio nuomone, tai yra dabartinio auklėjimo spraga, kai vaikai atskiriami nuo laidotuvių ceremonijos.

Mano laikais mamos vesdavosi vaikus į laidotuves. Mirtis – natūralus gyvenimo reiškinys ir nė vienas tokių dalykų nebijodavo. Dabar saugoma, kad tik mažylis nepatirtų jokios psichologinės traumos, nematytų mirusiojo, neitų su juo atsisveikinti, taip mirties laukti darosi tik baisiau“, – mano giedotojas.

Neliks, kam pagiedoti

A. Aleksandravičius nei mirties, nei laidotuvių nebijo ir giedodamas jose blogomis emocijomis nepersismelkia. Tikintis vyras tvirtina žinantis, kur keliaus po mirties. Anot jo, baisu gali būti tik nereligingam žmogui.

Dar mokslininkas Enšteinas neprieštaravo, kad tokioje gaspadorystėje, kaip pasaulis, turi būti kažkoks gaspadorius. Jaučiu tik gailestį mirusiajam, ypač jei pažįstamas“ , – sako giedotojas.

Jis sako vis dažniau pagalvojantis apie mirtį. Anot Antano, tuoj nebebus, kam jį patį giesmėmis palydėti į paskutinę kelionę. Tikrų giedotojų, pasak pašnekovo, Panevėžyje liko labai nedaug.

Keičiasi žmonių skonis, laidotuvėse vis dažniau ima skambėti gedulinga muzika iš aparato. O tai jau ne tas pats, kaip giesmės – trūksta gyvybės“, – mano A. Aleksandravičius.

Prašo net roko dainų

Kad laidotuvių papročiai keičiasi, pripažįsta ir laidotuvių organizatoriai. Įmonės „Paskutinis sudiev“ vadovė Irena Skorupskienė pažymi, kad pastaraisiais metais tik pusė klientų beprašo giedotojų.

Esu sena panevėžietė ir mūsų mieste visada buvo reikalingi giedotojai, jie netekties metu suteikia užuojautą, palengvina skausmą“, – nykstančia tradicija stebisi I. Skorupskienė.

Ir net ne giedojimo kaina, verslininkės nuomone, tokią pagalbą paliko nuošalyje. Nusisamdyti giedotoją laidotuvėms kainuoja apie 150–170 eurų, bet žmonės paprasčiausiai nori kuo paprasčiau ir greičiau atsisveikinti su mirusiuoju.

Anot I. Skorupskienės, jau retenybe tampa ir laidotuvių metinės. Anksčiau tai būdavo didelės iškilmės, o dabar net šv. Mišias užprašyti ne visi pasirūpina.

Verslininkės teigimu, akivaizdžiai keičiasi laidojimo tradicijos. Lietuvoje jau yra laidotuvių muzikinių grupių, kurias galima rasti Vilniuje, Šiauliuose. Dažnai artimieji paprašo šermenyse paleisti mirusiojo mėgtą muziką.

Vėlai vakare, kai nelieka svečių, mes leidžiame ir tokias melodijas, pasitaiko net roko dainų“, – pasakojo laidojimo firmos vadovė.

O Savivaldybės įmonės „Grauduva“ direktorė Aušra Bertulienė tvirtina, kad 70 proc. klientų vis dar laidotuves organizuoja su giedotojais. Ši tradicija prigeso tik prieš dvejus metus. Giesmių daugiausia dabar nori tik vyresnio amžiaus žmonės. Jei miršta jaunas žmogus, dažniau skamba smuiku ar saksofonu atliekama klasikinė muzika.

A. Bertulienės pastebėjimu, sutrumpėjo ir paties giedojimo laikas. Šią paslaugą daugiau atstoja gedulingos muzikos transliavimas iš aparatų, o para tokių melodijų kainuoja 18 eurų.

Komentarai

  • O šiais laikais tokius į Rokiškį veza

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų