-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Nepriklausomybės aušroje išvažiuodama į Vokietiją panevėžietė Lina Jakubonytė nė negalvojo, koks lemtingas jai bus laikas emigracijoje. Gavusi galimybę mokytis iš italo drabužių kūrėjo Lina į gimtinę sugrįžo praturtėjusi žiniomis ir įkvėpta kūrybai. Iš naujo prisijaukinusi gimtinę, kūrėja dabar su panevėžiečiais dalinasi atradimo džiaugsmu.Originalaus stiliaus ieškantiems panevėžiečiams Linos Jakubonytės vardas gerai žinomas.
Daugiau nei metus Pragiedrulių kūrybiškumo centre jos vedamose dizaino studijos edukacijose ne vienas mokėsi susikurti vienetinį drabužį ar aksesuarą.
Vis dažniau Linos mintys krypsta į savąją tekstilės studiją, kurią pastaruoju metu buvo kiek apleidusi.
Anksčiau joje daugiausiai gimdavo namų tekstilės gaminiai. Dabar Lina nori pereiti prie drabužių kūrimo.
Panevėžietė jau dėlioja būsimosios kolekcijos štrichus. Joje su lietuviškuoju linu darniai susijungtų gamtos fotografija.
„Pradeda ryškėti vaizdas, ką norėčiau sukurti. Kad tai nebūtų apdarai, kuriuos moteris nusiperka ir galvoja, ką toliau su jais daryti“, – sako modeliuotoja.
Lina – kūrėja eksperimentatorė. Vadyba ir reklama nėra jos stiprioji pusė. Tačiau jos kurtos patalynės, pledai sėkmingai keliauja po Europą ir pasaulį.
Lina Jakubonytė. P. Židonio nuotr.
Gamtos fotografija – dar viena didžiulė L. Jakubonytės aistra.
Linai fotografija niekada nebuvo svetima. Dar vaikystėje kartu su tėčiu naktį sėdėdavo ir ryškindavo tuomet dar juostiniu fotoaparatu darytas nuotraukas.
Buvo laikas, kai su tokiu pripleškindavo visas keturias juosteles.
Kartais L. Jakubonytė pasvarsto, kodėl nesirinko fotografės kelio, o pasuko į visai kitą meno sritį.
„Nugalėjo noras gražiau atrodyti“, – juokiasi drabužių modeliuotoja.
Visgi, anot Linos, ji kaip tas batsiuvys be batų. Anksčiau viską sau pasisiūdavo.
Bet rinką užkariavus greitajai madai tapo paprasčiau nusipirkti nei pasisiūti.
„Dabar vėl noriu grįžti į pradinį tašką, bet su kitokia kokybe. Kai augini vaiką, bėgi, bėgi, o grįžusi namo nebelabai nori dar kažką sau siūti. Geriau kokią knygą paskaityti, filmą pažiūrėti ar į gamtą išvažiuoti – tikrai ne apie drabužius galvoti. O dabar vėl jaučiu norą kurti savo ir sau. Gal jau subrendau“, – svarsto Lina.
Kartu su pakitusia filosofija keitėsi ir L. Jakubonytės požiūris į greitąją madą. Panevėžietei tapo artimos tvarumo idėjos.
„Norisi atsigręžti į tvarumą. Mūsų žemė jau išsekinta, o tekstilė viena labiausiai teršiančių pramonės šakų. Norisi drabužį sukurti tvaresnį, kad jis visą laiką būtų madingas, išskirtinis, galbūt tik keičiant kažkokias detales“, – sako Lina.
Anot modeliuotojos, taip kiekvieną kartą galėtume atrodyti kitaip, bet kartu pagrindas liktų tas pats.
L. Jakubonytę ypač žavi Japonija, šios kontrastų šalies filosofija ir minimalizmas.
Todėl ir savąjį naujosios kolekcijos drabužį jį įsivaizduoja visiškai minimalistinį, labiau architektūrišką, su viena kita išskirtine detale.
Japoniškoji kultūra Liną užvaldžiusi jau seniai. Juokiasi, kad kurį laiką gyvendama Vokietijoje bandė labiau prie Japonijos priartėti augindama bonso medį.
„Laisčiau, prižiūrėjau jį. Šalia namų buvo įsikūręs bonsų centras. Ten įprasta, kad kai išvažiuoji atostogų kokioms dviem savaitėms, atiduodi tą medelį centrui kaip šuniuką – kad jį prižiūrėtų. Bet paskui bonsas vis tiek neišgyveno“, – pasakoja L. Jakubonytė.
Būdama toli nuo Lietuvos ir augindama savąjį bonsą, modeliuotoja vis pasvarstydavo, ar noras turėti namuose žalumos gali būti aukščiau už ją.
„Pagalvojau, kad tie bonso medžiai, įsprausti į vazoną, gal kankinasi. Ir atsirado gailestis – gal geriau grožėtis gamtoje, nei turėti namuose. Nors mane iki šiol bonsai žavi, gražu pažiūrėti, bet kur kas gražiau ąžuolas, augantis natūralioje aplinkoje – didingas, stovintis tūkstančius metų“, – kalba Lina.
Lina Jakubonytė. P. Židonio nuotr.
L. Jakubonytei gamta yra neatsiejama jos pačios dalis. Pats geriausias rytas Linai toks, kai atsikelia auštant, trečią valandą, paskubomis susikrauna fotografavimo įrangą ir važiuoja prie bundančios pelkės.
Pirmieji paukščių garsai, viską apglėbęs rūkas ir kylanti saulė L. Jakubonytei – magiškiausia gyvenimo akimirka.
„Susilieji su gamta ir visiškai pamiršti chaoso pilną pasaulį. Ypač šiuo neramiu laikmečiu, kai šalia vyksta karas. Gamtos grožis ramina“, – ne kartą įsitikino pašnekovė.
Savo užfiksuotomis gamtos fotografijomis L. Jakubonytė dalijasi socialiniame tinkle. O fotografijos išties gniaužia kvapą.
Ar įsivaizduotumėte Liną su maskuojamąja apranga gulinčią kažkur pelkėje ir laukiančią pasirodančio gamtos stebuklo?
Anksčiau ji savaitgalio neįsivaizduodavo ne gamtoje – įamžindavo saulėtekius, saulėlydžius, jų didybę, miško gyvūnus, augalus – visa, kas gyva.
Vieni L. Jakubonytės gamtos nuotraukas tapatina su M. K. Čiurlionio kūriniais, kiti jose randa ramybę, treti – visą paletę kitų jausmų.
Anot L. Jakubonytės, smagu dalintis, kai gauni grįžtamąjį ryšį – juk niekam nesinori šaukti į tyrus laukus.
„Galbūt mano amžius jau toks, kad tuo, ką esu sukaupusi, po truputį norisi dalintis. Perduoti tai, ką turiu“, – svarsto Lina.
O ši kūrybinga panevėžietė tikrai turi kuo dalytis.
Pradėjusi stebėti kitus gamtos fotografus, susipažino su Egle Lugauskiene. Parodoje užsimezgusi dviejų moterų pažintis greitai peraugo į draugystę.
O draugystė – ir į bendrą jungtinę gamtos fotografijos parodą Panevėžio turizmo ir informacijos centre. Vėliau paroda keliavo po visą Lietuvą, puošė gydymo įstaigų sienas.
Lina ir pati įsitikino, jog toks menas gydo.
Daugybę gamtos stebuklų L. Jakubonytei parodė ir kitas gamtos fotografas Romualdas Barauskas.
„Kai pamatai į raudonąją knygą įrašytą lietuvišką orchidėją, žinai, kad šios yra vos du žiedeliai ir kažkada jie sunyks, kyla dar didesnis azartas tą augalėlį įamžinti. O kartu atsiranda ir noras saugoti gamtą“, – sako Lina.
Lina Jakubonytė. P. Židonio nuotr.
Tokie patys grįžtamieji mainai vyksta ir Pragiedrulių kūrybiškumo centre rengiamuose batikos, cianotipijos, augalinio marginimo, ekospaudos kūrybinėse dirbtuvėse, kurias L. Jakubonytė veda kartu su kolege Inga Jurkevičiūte.
Anot Linos, tokiose susibūrimuose visiškai nėra svarbus rezultatas. Kur kas svarbiau bendrystė, buvimas kartu. Tai ir poilsis, ir savotiška meditacija.
„Tas laikotarpis vedant užsiėmimus man buvo labai svarbus. Būdama ten ir pati save išgryninau, supratau, kaip faina dalintis žiniomis“, – sako Lina.
Dar L. Jakubonytė labai domisi psichologija. Kartais pasvarsto, kad jei nebūtų pasukusi konstruktorės modeliuotojos keliu, rinktųsi meno terapiją.
„Ir dabar norėtųsi tą meną sujungti su terapija, su moterų pabuvimu kartu, su kūryba. Tikiu, kad garsiai pasakyta mintis gali išsipildyti ir virsti kūnu“, – šypsosi Lina.
L. Jakubonytė baigė Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą, dabartinę Kauno kolegiją.
Tuo metu juto poreikį atrodyti kitaip ir gražiai rengtis. Visgi tokių galimybių nebuvo daug.
Ji ir dabar pamena, kaip su seserimi išsitraukusios senučiukę mamos kojinę siuvimo mašiną valandų valandas eksperimentuodavo, siūdavo, persiūdavo.
Tas per kraštus besiliejęs kūrybiškumas ir eksperimentų troškimas turbūt ir atvedė į drabužių konstravimą – modeliavimą.
Prieš tai piešimo paslapčių Lina mokėsi iš šviesaus atminimo dailininko Kazimiero Naruševičiaus. Šis išmokęs visai kitaip matyti spalvas ir aplinkinį pasaulį.
Lina Jakubonytė. P. Židonio nuotr.
Nuo mokyklos suolo Linai rūpėjo išsiskirti iš kitų. Ir dabar pamena mokykloje vykusius karnavalus, kurių metu visos mergaitės trokšdavo tapti princesėmis. Tik ne ji.
„Na, galvoju, aš princese tai tikrai nebūsiu. Savo bendraklasei ir sakau: ogi būkim piratės! Ir tikrai, buvome dvi piratės princesių būryje“, – juokiasi prisiminusi pašnekovė.
Dar vienas Linai išlikęs ryškus atsiminimas, kai įvairiausių prekių deficito laikais Lietuvoje buvo labai sunku gauti džinsus. Kažkaip juos vargais negalais visgi įsigijus, šešiolikmetei Linai į akis krito tai, kad šie visų vienodi.
Kadangi kūrybiškoji siela nerimo, teko ir šiuos patobulinti. Chlorkalkėmis.
„Išbalinau tuos džinsus kringeliais, o sportbačius išdažiau kažkokiais smirdančiais dažais. O kai šie išdžiūvo, su drauge labai kietos išvažiavome į Palangą“, – kvatoja L. Jakubonytė.
Kai Lina baigė studijas, ėjo 90-ieji metai. Laikmetis buvęs labai sudėtingas. Po iškovotos nepriklausomybės vyko virsmas, su darbais buvo labai striuka.
Tad panevėžietė patraukė sotesnio gyvenimo ieškoti į Vokietiją.
O ten likimas panevėžietei pamėtėjo galimybę.
L. Jakubonytė susipažino su italu drabužių meistru, gebėjusiu rankomis pasiūti nepriekaištingą vyrišką kostiumą.
„Man teko darbuotis pas jį drabužių ateljė, ten jis siūdavo, taisydavo rūbus elitui. Tai buvo tikras meistras. Būdama šalia išmokau labai daug visokiausių siuvimo paslapčių“, – pasakoja Lina.
Vėliau L. Jakubonytė nusprendė grįžti į Lietuvą. Išsiskyrusi su vyru viena augino sūnų.
Pasinėrus į motinystę, kūrybą teko atidėti į šoną.
Vėliau dirbo įmonėje „Linas“, pavyzdžių laboratorijoje, vėliau – dizainere.
Tada pasuko į teatrą – Panevėžio lėlių vežimo teatre darbavosi kostiumų dailininke.
Gyvendama Vokietijos mieste Diuseldorfe, L. Jakubonytė daug keliavo. Tad prieš daugiau nei du dešimtmečius grįžus į Panevėžį, šis pasirodęs gana ribotų galimybių. O ir požiūris tais laikais vyravo toks, kad iš kūrybos neišgyvensi. Esą reikėtų turėti tvirtesnį pagrindą po kojomis, rimtesnę specialybę. Tad kūrybai teko kiek pasitraukti į šoną.
Nors iš daugiausia gyventojų turinčio Vokietijos miesto grįžus į nediduką Panevėžį Lina jautė kultūrinį šoką ir izoliaciją, pamažu gimtinę vėl prisijaukino.
O dabar Panevėžys jai atrodo itin patogus ir kompaktiškas miestas, pasižymintis plačiu kultūriniu lauku.
„Labai smagu, kad miestas keičiasi, atsiranda daugiau erdvių, kur galima save kūrybiškai išreikšti, dalyvauti, save realizuoti. O ir apeiti miestą galima tiesiog pėstute“, – pliusus vardija Lina.
Anot L. Jakubonytės, dar vienas Aukštaitijos sostinės privalumas – netoli dunksanti Žalioji giria, į kurią automobiliu per keliolika minučių gali nukakti tiesiai po darbo, pasivaikščioti po mišką, įkvėpti gamtos.
Didmiesčio ritmas Linos nevilioja.
„Kai pabandau save įdėti į tuos didmiesčio rėmus, greitai suprantu, kad nusiėmus rožinius akinius grįšiu į tą pačią kasdienybę. Taip, į Vilnių ar Kauną gali nuvykti pasisemti kitokios energijos, bet gyventi ten nenorėčiau“, – teigia pašnekovė.
Kūrybiškoji L. Jakubonytė šeimoje nėra vienintelė, apdovanota meno mūzų. Tėtis labai gražiai piešdavo.
„Kai ėjau į pirmą klasę, gamtos pažinimo sąsiuviniuose pildydavome kalendorius – reikėdavo stebėti oro temperatūrą, saulę, debesis. O vienas lapas būdavo skirtas kažką nupiešti. Mano tėtis visada piešdavo tuose puslapiuose įvairiausius paveiksliukus. Labiausiai įstrigęs jo piešinys – namas žiemą“, – į prisiminimus panyra Lina.
Jos tėtis buvęs išties auksinių rankų. Kolekcionavo senus sieninius laikrodžius ir pats juos restauruodavo.
„Manau, kažkiek gavau iš tėčio, kažkiek iš aukščiau“, – svarsto L. Jakubonytė.
Nors dabar sako esanti kiek aprimusi, L. Jakubonytė visuomet jautėsi maištautoja.
Puikiai mena laiką, kai mokykloje mergaitės privalėdavo pinti plaukus į kasas. Ji užsispyrusi eidavo palaidais plaukais.
„Lietuvių kalbos mokytoja visą laiką man priekaištaudavo, kad plaukai atrodo netinkamai. Net pastabą esu gavusi už tuos nesurištus plaukus“, – prisimena L. Jakubonytė.
Su griežtąja mokytoja Lina netgi žaidė katės ir pelės žaidimą. Visą laiką mokykloje vaikščiodavo nesurištais plaukais, o ateidama į šios pamoką juos demonstratyviai, kad tik konservatyvių pažiūrų pedagogė pamatytų, susipindavo į kasą. Eidama iš klasės, tiesiai pro mokytojos stalą, vėl pasileisdavo kasas.
Visgi svarsto, kad tos maištautojos dvasia liko kažkur praeityje.
„Atsirado atsakomybė už vaiką, reikėjo dirbti, pasirūpinti būstu. Kadangi išsiskyriau gana anksti, viskas krito ant mano vienos pečių. O kūrybą užgožė buitis“, – prisimena Lina.
Sūnaus gimimas L. Jakubonytei – didžiulė dovana. O ir ryšys tarp mamos ir atžalos labai stiprus.
Kokia Lina mama?
„Kaip ir visos mamos – kartais griežta, kartais burbanti, kartais viską leidžianti. Kažkada man Paulius yra sakęs: mano draugai man pavydi, kad turiu tokią mamą“, – šypsosi Lina.
Tokie žodžiai glosto širdį, nes išties nuo mažų dienų mezgusi ryšį su sūnumi.
„Daug šnekėdavome, daug kartu keliaudavome, kur tik aš – ten ir jis. Visą laiką kartu“, – mena Lina.
Sūnui augant mama niekada netikrino jo namų darbų ar mokyklos elektroninio dienyno. Ne todėl, kad neturėdavo laiko, o dėl to, jog visiškai pasitikėjo vaiku.
„Kažkada jis man yra sakęs: mama, tu nors kartą prisijunk prie dienyno, nes auklėtoja jau klausė, kodėl neprisijungi. Sakau, o gal tu gali vietoj manęs prisijungti ir tas varnytes uždėti, nes tiek, kiek tu papasakojai, man užtenka“, – šypsosi L. Jakubonytė.
Toks pasitikėjimas atsipirko: sūnus puikiais įvertinimais baigė mokyklą ir netgi galėjo džiaugtis šimtuku brandos atestate.
Šiuo metu Linos sūnus Paulius pagal „Erasmus“ studentų mainų programą Prahoje studijuoja programavimą. Tačiau jis – netipiškas tiksliukas.
Nuo mažų dienų matęs mamą su fotoaparatu rankose, pats pradėjo fotografuoti. Kauno technologijos universitete, kur dabar studijuoja, lanko fotografijos būrelį. Mokėsi ir Panevėžio dailės mokykloje, turi menininko gyslelę.
„Labai džiaugiuosi, kad jis tą meniškumą išlaikė. Ir norą atrodyti kitaip turbūt iš manęs perėmė, kuo irgi labai džiaugiuosi. Jam, kaip ir man, artima Japonija. Prieš metus paprašė, kad pasiūčiau kimono tipo švarką ir kelnes“, – sūnaus stiliaus pojūčiu patenkinta mama.
Lina Jakubonytė. P. Židonio nuotr.
Ištikima L. Jakubonytės gyvenimo kompanionė – borderkolių veislės kalytė Aria. Visai netikėtai į namus atkeliavusi keturkojė ir geriausias Linos žadintuvas, ir draugė, ir palydovė darbe.
„Man draugė sako: Lina, gal tau reikia šuns? Žinai, sakau, man jo tikrai nereikia. O ji man toliau aiškina: tu pagalvok, sūnus iškeliaus studijuoti, tu gi viena liksi. Ką tu darysi?“ – situaciją, kaip Aria atsidūrė jos namuose, dabar su šypsena prisimena L. Jakubonytė
Draugės įkalbėta ji jau žvelgė į trijų keturkojų nuotrauką. Joje trys borderkoliai – du nulėpusiomis ausimis ir vienas stačiomis. Ta stačiaausė nenuorama ir patraukė Linos dėmesį.
Taip panevėžietės namuose atsirado Aria.
„Kadangi ji yra mano pirmasis šuo, tikrai nežinojau, nei kaip elgtis, nei ką daryti. Tad abi išėjome dresuotis“, – juokiasi Lina.
Borderkolis – itin aktyvus, protingas šuo, tad šeimininkei iš karto buvo pasiūlyta su Aria lankyti šunų vikrumo (agility) užsiėmimus. Kitaip tariant, aktyviai sportuoti su šunimi.
„Sportuoti? Galvoju, o Dieve! Aš nenoriu sportuoti, kam man to reikia!“,– juokiasi prisiminusi L. Jakubonytė.
Taip jųdviejų keliai susikirto su trenere Aušra Volosenkiniene. O Linai neliko nieko kito, kaip tik pačiai pradėti sportuoti su augintine.
Per tą sportinę karjerą duetui ne kartą teko lipti ant agility nugalėtojų pakylos.
Laimės formulė, anot L. Jakubonytės, labai paprasta. Lina džiaugiasi, kad Lietuvoje nėra karo, kad nauja diena atneša žinojimą, jog yra sveika, gali kurti, dirbti, kad artimieji taip pat sveiki.
Saugumo suteikia ir jausmas, kad yra saugoma iš aukščiau.
Dar gamtos vaiku save vadinančiai Linai labai svarbu perdegimo momentais atsidurti arčiau gamtos ir paspausti perkrovimo mygtuką.
„Nuvažiuoju į gamtą ir viskas tarsi nukrenta nuo pečių. Vidinė ramybė, supantys mylimi žmonės, jų palaikymas man ir yra laimė“, – svarsto Lina.
Savosios laimės L. Jakubonytė neįsivaizduoja ir be kūrybos.
„Man vis labiau norisi visa galva pasinerti į tą kūrybą. Norisi kurti grožį ir dalintis juo su kitais. Būti daugiau gamtoje, ji mane įkvepia. Esu atvira pokyčiams ir jų nebijau“, – šypsosi menininkė.
