-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Austėja Dūdaitė (8 kl.)
„Jei kas nors paklaustų, kokia mano mėgstamiausia spalva, atsakyčiau – kūryba. Kartais rašau šviesiais ir šiltais atspalviais, kartais įmaišau tamsesnių. Bet kokiu atveju, visi atspalviai yra gražūs, tik reikia juos tinkamai suderinti. Arba tiesiog išlieti žodžius ant popieriaus ir pažiūrėti, kas bus.“
***
Ant stalo knyga,
O už lango smilgos.
Kada bus aušra?
Rudens naktys ilgos.
Ant smilgų lapas
Jaukiai nudažytas.
O arbatos kvapas
Sako, kad jau rytas.
Mažas tobulas pasaulis
Kolibris ramiai prabudo
Ant žemės grumstelio rudo.
Nuo praskrendančio vėjo
Gėlytės sumirksėjo.
Saulės spinduliai snaudžia,
Voras iš jų tinklą audžia.
Kai paparčiai lapeliais pamojo
Akimirka iš laimės sustojo.
Šypsena virš klevų
Antrasis pavasaris atėjo.
Kai lapai rausta lyg gėlės.
Šiandien lietus ir sauja vėjo
Kartu su ryto saule kėlės.
Tarp pilkšvokų debesų
Tuoj vaivorykštė prabus.
Jei neužtenka klevų –
Šyptels spalvotai dangus.
***
Sustingo šviesus žiemos rytas.
Arbatos nori net sniegas.
Šerkšnas languose išraitytas.
Sustingo šviesus žiemos rytas.
Didėja šalčio apetitas.
Vėjo dar neima miegas.
Sustingo šviesus žiemos rytas.
Arbatos nori net sniegas.
***
Svajonės ir mintys pabiro
Kaip lapų nuo medžio lietus.
Kaip stiklo šukės pažiro.
Kaip bangos sutiko krantus.
Dar dužo į uolas.
Kriokliu nugarmėjo.
Bet niekas nesupras,
Nes net nepastebėjo.
Draugei
Mes atradome, kas mus sietų.
Kartu mes galime pamėgti lietų.
Kartu mes galime žiūrėti,
Kaip skęsta saulė, ir tylėti.
Kartu mes galime suskaičiuoti žvaigždes –
Ir atrasti tas, kurias dangus pames.
Mums vėją sugauti nesunku
Susikibus už rankų kartu.
Medžių širdys
Kai vėjas pakutena,
Nuo juoko šakos lūžta.
Kai genys stuksena,
Medžių širdys dūžta.
Bet jie vis dar stovi,
Pametę gelsvus lapus.
Net kai juos nupjovė,
Kelmai liko pas mus.
***
Rudaakiai nori mėlynų akių,
Kurios iš jūros grožį semia.
Tobulų, kaip deimantai tokių.
Juk rudos tik kaip purvas, žemė.
Bet mes dažnai pamirštame, deja,
Kad deimantus ir randa žemėje…
Stalinė lempa
Darbus, kurių nebaigiau,
Stalinė lempa žino.
Aš juos pamiršau,
O ji man nepriminė.
Kai išjungiau, tai supyko,
Nuvirtus sienon atsirėmė.
O šiek tiek vėliau, iš ryto,
Žadintuvas bliauti ėmė.
Tarsi to dar neužtenka –
Testą rašyti reikėjo.
O ta stalinė lempa
Ir vėl man nepadėjo.
Stovi sau, bjaurybė,
Mirksi ten viena.
O tai kur teisybė?
Likau juk aš kalta…
***
Aguonos akis dangun iškėlė,
O aš geriu aviečių arbatą.
Žiūri žemuoginė boružėlė
Ir aplinkui tingiai suka ratą.
Kol blėso nesustabdomai dangus,
Vakaro saulė ryškiai išraudo.
O traškantis žarijų lietus
Paskutinį oro gūsį gaudo.
***
Verkia debesys.
Lašai pro langą žiūri
Į tavo akis.
***
Prabudo saulė,
Paraudo braškių skruostai.
Vasaros žvilgsnis.
***
Skverbiasi saulė.
Pasirąžė drugelis.
Rytmečio laimė.
***
Skubantys medžiai
Pametė rudus lapus.
Rytoj jau neras.
***
Rasos lašeliai
Sulaukė drovių žingsnių
Ir šuns nosytės.
***
Išbalo dienos.
Sniegas – Kalėdų rasa,
Nusprendė kiškis.
***
Lapai kaip kava
Ir kaštonas apskrudęs.
Ruduoja ruduo.
***
Sulinkę medžiai
Žiūri žemyn. Ten eina
Sulinkę žmonės.
***
Vanduo vis krinta.
To krioklio užuolaidos
Kaip mano mintys.
***
Rytinis vėjas
Sugarbanojo jūrą.
Sūrios sruogelės.
