-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Panevėžio profesinio rengimo mokytojos, 48-erių Jolantos Ščavinskienės nepastebėti neįmanoma. Plati, nuoširdi šypsena ir meile gyvenimui degančios akys – toks žmogus paperka iš pirmo žvilgsnio. Tačiau tam, kad atvira širdimi išmoktų džiaugtis tuo, ką turi, moteriai teko nueiti išties nelengvą kelią.
Šešeri metai emigracijoje, vietos po saule Londone paieškos ir, galiausiai, namo parginęs nesuvaldomas tėvynės ilgesys bei noras daryti tai, ką moka geriausiai – mokyti jaunimą bei perduoti jam savo per ilgus darbo metus sukauptą patirtį.
J. Ščavinskienė puikiai galėtų palyginti, kuo skiriasi ši mokinių karta nuo tos, kurią jai teko pažinti ir ugdyti prieš kiek daugiau nei dvidešimt metų. Tuomet dar pati jaunutė, vos 21-erių pedagogė nesunkiai atrado raktą į mokinių, panorusių siekti kirpėjų amato, širdis. Tačiau pradžia, kaip pati mena, nebuvo tokia ir lengva.
„Keista, lyg ir neturėjau jokių baimių, tačiau puikiai prisimenu, kaip pirmąją teorijos pamoką aš tiesiog negalėjau pakelti nuo žemės akių, stovėjau kaip įbesta. Tik vėliau tarsi atsitokėjau ir viskas, regis, pradėjo eitis savaime. Įsivaizdavau, jog šį darbą dirbu jau daugybę metų“, – juokiasi J. Ščavinskienė prisiminusi pirmąją savo pedagoginę patirtį.
Pati užauginusi du vaikus, sėkmingai gyvenimą kuriančius svetur, Jolanta ir tuomet, ir dabar norėdama užmegzti ryšį su mokinėmis vadovaujasi viena esmine taisykle – gebėti išklausyti.
„Jaunimas labai mėgsta kalbėti. Ir dabar, ir prieš dvidešimt metų jie lygiai taip pat nori bendrauti, išsipasakoti. Mano darbas yra išklausyti. Ir aš su malonumu tai darau“, – sėkmingo mokymo receptu dalijasi J. Ščavinskienė.
Pedagogei dar ir dabar suvirpa širdis kalbai pakrypus apie per daugiau nei dvidešimt metų į gyvenimą palydėtas kartas.
„Sykį grožio parodoje prie manęs priėjo buvusi mokinė. Ji tiesiog priėjo ir padėkojo: „Mokytoja, ačiū, kad išmokėte laikyti žirkles.“ Tuomet suvokiau, jog einu teisingu keliu“, – šypsosi Jolanta.
Dėstytoja truputėlį apgailestauja, jog ne visada su mokslus baigusiomis studentėmis pavyksta išlaikyti grįžtamąjį ryšį.
Pasak J. Ščavinskienės, net ir po šitiek metų būtų malonu žinoti, kaip susiklostė merginų likimas, ar pavyko gyvenime pritaikyti įgytas žinias.
J. Ščavinskienė net ir po pamokų stengiasi perduoti savo sukauptą patirtį mokinėms, kartu su jomis rengiasi įvairiausiems grožio specialistų konkursams.
„Negaliu sakyti, jog visai nebendraujame. Yra merginų, kurios ir baigusios mokslus žirklių nepadeda, siekia daugiau. Girtis nemėgstu, bet tikrai turiu kuo didžiuotis“, – juokiasi Jolanta.
Pedagogė įsitikinusi, jog gabaus moksleivio nereikia stumti pirmyn ar jam diktuoti savas taisykles – geram mokytojui pakanka būti šalia ir parodyti, kuriuo keliu tikslinga eiti.
„Jei vaikas gabus, mokytojo pastangų reikia tikrai mažai. Negalima sakyti, kad mokytojas išmokė gerai arba blogai. Jeigu mokinys nori kažko siekti, jis netgi neklausia, ką jam daryti, kaip daryti, o pats imasi ir daro, tiesiog bando. Tu privalai jam duoti pasireikšti. Juk visko geriausiai ir išmokstama per darbą“, – neabejoja pedagogė.
Visgi Jolanta pripažįsta, jog jos profesiniame kelyje vis dar atsiranda tokių merginų, kurios nežino, ko nori iš gyvenimo. Tad labai dažnai jai, kaip pedagogei, tenka imtis misijos padėti jaunam žmogui susigaudyti mintyse ir susidėlioti norus į lentynėles.
„Aš pačią pirmą pamoką susirinkusių mokinių paklausiu: „Ko jūs tikitės iš šios mokyklos?“ Man tiesiog įdomu žinoti, kokių lūkesčių mokinės turi, ką joms galėčiau duoti. Yra nusiteikusių rimtai dirbti, tačiau vis dar atsiranda ir besimokančiųjų tiesiog dėl diplomo“, – sako dėstytoja.
Visgi didžiausias įvertinimas jai, kaip dėstytojai, jog per mokslo metus net ir iš tų, besimokančių tik dėl popierėlio, atsiranda viena ar net kelios, toliau gyvenimą siejančios su pasirinkta kirpėjo profesija.
Nors pastaraisiais metais vis garsiau kalbama apie mažėjantį mokytojo profesijos prestižą bei sumenkusį pedagogo autoritetą, pati J. Ščavinskienė tokių kalbų per daug nesureikšmina. Atvirkščiai, dėstytoja džiaugiasi, jog pastaruoju metu sistemingai kilo profesinių mokyklų vertinimas, o ir motyvuoti jaunuoliai noriai renkasi jiems siūlomas kryptingas mokymo programas.
Ir savo, kaip mokytojos, autoritetu J. Ščavinskienė sako neabejojanti.
„Jaunimas ir tuomet, ir dabar mandagus, gerbia mokytoją ir jo darbą. O gal tik man tenka su tokiu susidurti?“ – juokiasi pedagogė.
Ji įsitikinusi, jog mokytojo profesija negali prarasti prestižo. Juk būtent šie žmonės augina jaunąja kartą, suteikia jai žinių pagrindą.
J. Ščavinskienė pripažįsta mintyse, kaip ir vaikystėje, vis dar piešianti savo svajonių mokyklą – atvirą, vienijančią ir pripildytą gyvybės.
„Mokykloje suolai gali būti dengti auksu ar sidabru, tačiau jei nebus nuoširdaus tarpusavio bendravimo, supratimo, mokykla nebus ta vieta, į kurią norėtųsi kasdien sugrįžti“, – įsitikinusi pedagogė.
Po daugiau nei dvidešimt pedagogikai atiduotų metų Jolanta ryžosi leistis į savęs paieškas svetur. Kartu su vaikais susikrovusi lagaminus veikli moteris patraukė Londono link. Ir nors emigracijoje praleistus metus J. Ščavinskienė laiko puikia patirtimi, prisipažįsta net ir būdama toli kvėpavusi gimtosios Lietuvos oru.
„Aš jau važiavau su ta mintimi, jog grįšiu į Lietuvą. Jau kitą dieną beprotiškai norėjau namo. Esu per didelė patriotė, kad galėčiau gyventi svetur“, – sako Jolanta.
Pedagogė tikina Anglijoje neieškojusi skalsesnio duonos kąsnio ir darbo užmokestis tikrai nebuvo tai, kas ją laikė svetur.
Moteris dar Lietuvoje buvo susikūrusi sau pagrindą po kojomis, neblogai uždirbo, tačiau juto nevaldomą norą tobulėti. O Anglija tuo metu tam pasirodė ypač tinkama.
Nuvykusi į Londoną, Jolanta susirado darbą kirpykloje. Nors pati buvo vedama didžiulio noro įgyti žinių, kurias grįžusi galėtų pritaikyti Lietuvoje, pripažįsta turėjusi perlipti per save.
„Nuvykusi ten jaučiau, jog į mane žiūrima kaip į neišmanančią savo darbo. Tiesiog kirpėjo darbo specifika Lietuvoje ir svetur labai skiriasi. O tai mane vertė jaustis nevisaverte, dariausi paviršutiniška. Nors Lietuvoje klientai iš kirpėjo reikalauja tikrai daug ir meistrui keliama labai aukšta kartelė, Anglijoje klientui turi atiduoti kur kas daugiau“, – tikina Jolanta.
J. Ščavinskienė prisipažįsta, jog svetur ją varžė ir laisvės bei vietos kūrybai nebuvimas.
„Kirpėjui duodama valanda ar keturiasdešimt penkios minutės darbui atlikti. Greitai ir labai gerai. Nėra jokios galimybės užsiimti kūryba, ko aš labiausiai troškau ir ieškojau“, – apgailestauja kirpimo meistrė.
Gyvenimo iššūkius drąsiai pasitinkanti pedagogė nemėgsta sėdėti sudėjusi rankų. Viena iš jos aistrų – kelionės.
Dideliu barjeru tapo ir svetima kalba, nors, pasak Jolantos, laikui bėgant ji su šiuo uždaviniu gana neblogai susitvarkė.
Ir savo mokinėms, siejančioms ateitį su grožio paslaugomis, dėstytoja visuomet pabrėžia, jog užsienis galėtų tapti tik tarpine stotele, kurioje būtų galima stabtelėti, save išbandyti bei šio to pasisemti.
Tiek profesiniame kelyje, tiek gyvenime Jolanta stengiasi pasiimti viską, ką šis duoda. Laisvomis nuo darbo dienomis moteris leisdavosi į keliones po Angliją.
J. Ščavinskienė stengėsi kuo artimiau pažinti svečios šalies kultūrą, architektūrą, gamtą. Nepraleido progos apsilankyti įvairiausiuose koncertuose ar parodose.
Pajutusi, jog emigracijoje gavo tai, ko norėjo ir kiek pervargusi ir nuo didmiesčio diktuojamo gyvenimo ritmo, po šešerių emigracijoje praleistų metų J. Ščavinskienė sėdo į lėktuvą ir patraukė namo.
„Jaučiau, jog užsienyje savęs nerealizavau, man neužteko vien kirpėjos darbo. Trūko to, jog savo žiniomis galėčiau dalytis su kitais“, – atvira pedagogė.
Tiesa, Londone moteris rado galimybę mokytojauti ir jau buvo susiradusi darbą koledže, tačiau įvertinusi visus už ir prieš, galiausiai pakluso širdies balsui, atkakliai kartojančiam, jog metas grįžti į gimtinę.
„Čia, Panevėžyje, net oras kitoks. Eini sau ramiai, nėra nei didžiulių spūsčių, nei minios žmonių. Čia gali kvėpuoti atvirais plaučiais. Šiuo metu mano gyvenime toks momentas, kai esu labai laiminga būdama būtent čia ir dirbdama darbą, kurį labai myliu“, – sako J. Ščavinskienė.
Gyvenimo iššūkius drąsiai pasitinkanti pedagogė ir dabar neketina sėdėti sudėjusi rankų. Net ir pasibaigus darbo dienai, Jolanta neskuba užverti klasės durų ir, kaip įprasta, netraukia namo.
Nors į Londoną J. Ščavinskienė vyko vedama didžiulio noro įgyti žinių, kurias grįžusi galėtų pritaikyti Lietuvoje, pripažįsta turėjusi perlipti per save.
Meistrė net ir po pamokų stengiasi perduoti savo sukauptą patirtį mokinėms, kartu su jomis rengiasi įvairiausiems grožio specialistų konkursams. Pedagogės galvoje nuolat kunkuliuoja drąsiausios idėjos ir užmojai.
Dar gyvendama Londone, J. Ščavinskienė išleido savo knygą, kuri, kaip pati sako, skirta tokiems kaip ji – Didžiojoje Britanijoje žinių, patirties ir išbandymų ieškantiems atvykėliams kirpėjams.
Pedagogės mintyse jau sukasi dar viena būsimoji knyga. Į ją moteris žada sudėti savo, kaip profesionalios kirpimo meistrės, įžvalgas.
Pedagogė neatmeta galimybės, jog kiek vėliau ir pati dar ryšis dalyvauti bent viename profesionalų plaukų stilistų konkurse, ne tik padės pasirengti studentėms.
„Kūryba yra mano gyvenimo variklis. Man gyvenime reikia iššūkių. Jie tarsi maistas mano sielai“, – sako J. Ščavinskienė.
O ir dalyvavimas kirpėjų meistriškumo konkursuose jai yra tas pats, kaip sportininkui dalyvauti olimpiadoje – tai augina pasitikėjimą savimi, norą tobulėti ir būti geriausiam.
Komentarai
-
- Unikumas
- 20:02 2018.03.17
-
- nu gal ir gerai
- 08:10 2018.03.18
Rodyti visus komentarus (2)Mokytoja, nesiskundžianti dėl atlyginimo, darbo sąlygų, nerėkianti ir nepiketuojanti, o dar net iš emigracijos grįžusi ir viskuo čia patenkinta – visiškas unikumas. Fainuolių fainuolė! Gera, kad ne tik apie žviegiančius mokytojus rašo.
tu unikume, zviegia kiaules, o mokytojai demokratinemis priemonemis kovoja uz savo teises tuo paciu ir uz mokiniu geresne mokymo kokybe, o jum labai patinka matyt zmones dirbantys uz minimuma ir tyliai sedintys namie pakise galvas po matrasu,