-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Tadui Kuodžiui 28-eri ir jis sunkiai vaikšto nuo gimimo. Panevėžietis jau dvejus metus vargsta ieškodamas papildomo pajamų šaltinio savo jaunai šeimai.
T. Kuodžio žmona sveika ir dirbanti. Pora augina vaikutį. Neįgaliojo pašalpos Tomui nepakanka padėti šeimai – jis priverstas kas mėnesį nemažai išleisti savo vaistams.
„Man cerebrinis paralyžius. Vaikystėje dėl to nestigo iššūkių, patyčios buvo vienas jų. Bet vaikai yra vaikai, jie gali šaipytis iš nesupratimo“, – pasakoja T. Kuodis.
Šeimoje iš trijų vaikų jis buvo vyriausias.
Pradinėse klasėse panevėžietis dar mokėsi kartu su sveikaisiais. Bet perlipus penktos klasės slenkstį, pasak Tado, suprastėjo sveikata ir porą metų teko mokytis namie. O paskui neįgalus vaikas vėl grįžo į klasę mokykloje.
„Tėvai visada norėjo ir skatino integruotis į visuomenę. Tai man padėjo – esu pakankamai komunikabilus, nors vaikystėje turėjau kompleksų dėl antsvorio, eisenos, neįgaliojo vežimo. Jei ne šeima ir ištikimiausi draugai, mano gyvenimas galėjo būti kitoks“, – prisipažįsta T. Kuodis.
Socialiniame tinkle įdėjęs skelbimą, jog ieško darbo, Tadas Kuodis pasakoja sulaukęs didžiulio darbdavių susidomėjimo. Asmeninio archyvo nuotr.
T. Kuodis baigęs kompiuterinės įrangos derintojo specialybę Panevėžio profesinio rengimo centre. Nors šią specialybę Užimtumo tarnyba įtraukusi į paklausiųjų sąrašą, Tadui gauti darbą nėra paprasta.
Jaunas specialistas jau išbandė įvairius darbus – nuo administratoriaus iki pardavėjo ir prekių fotografo.
„Visur buvo savitų išbandymų, bet turbūt didesnius iššūkius patiria darbdaviai, priimdami neįgalų žmogų. Jiems tenka galvoti, ar sugebės prisitaikyti prie kitokio darbuotojo, išspręsti kai kurias jo problemas, susijusias su negalia“, – svarsto.
Jis nekaltina darbdavių neįgaliųjų diskriminacija, tačiau valstybės sukurtą pagalbos tokiems žmonėms sistemą vadina labiau imitacija nei realiomis pastangomis spręsti jų įdarbinimo problemą.
„Valstybė tarsi ir sukuria galimybių įdarbinti neįgaliuosius, bet kartu verslą demonizuoja, palikdama teisinių kabliukų, kurie leidžia įtarti nesąžiningą pasinaudojimą tokiais darbuotojais. Todėl verslas net nenori su mumis užsiimti. Net socialinės įmonės ne visada nori siūlyti darbą žmonėms, turintiems judėjimo negalią“, – sako Tadas.
T. Kuodis jau dvejus metus oficialiai yra bedarbis, užregistruotas Užimtumo tarnyboje. Iš jos per karantiną kurį laiką gaudavo 200 eurų darbo paieškos išmoką, tačiau vėliau jam paskyrė nedarbo išmoką ir tos pirmosios mokėjimą nutraukė.
„Dabar gaunu 9 eurus bedarbio pašalpos – tiek, kiek lieka iš jos atskaičiavus mano neįgalumo pensiją“, – pasakoja panevėžietis.
Tokios menkos pajamos jauną vyrą verčia jausti nuolatinį nerimą. Šeimos galva nuolat turi rinktis: ar palepinti vaiką prašomu žaislu, ar remontuoti netikėtai sugedusį automobilį.
Dėl to Tadas, iki šiol įprastai ieškojęs darbo per Užimtumo tarnybą, nusprendė išbandyti socialinius tinklus. Išplatinęs savo skelbimą, jis sulaukė daug palaikymo bei dėmesio.
Žmonių reakcija internete neįgalųjį itin nustebino.
„Tikriausiai žmonės per karantiną suprato, kaip svarbu padėti vieni kitiems. O ir darbdaviai pamatė, kad galima dirbti iš namų. Sulaukiu nemažai dėmesio, bet, žinoma, ne į visas darbo vietas tinku: į vienas pretenduoti kliudo sveikata, į kitas gal ir žinių trūksta“, – pasakoja T. Kuodis.
Savo skelbime jis prašė nesiūlyti naktinio ir rinkodaros darbo. Darbdaviai, pasak Tado, siūlė įvairius variantus, o jų nurodyta alga siekė nuo minimalios iki 800 eurų.
Dėl labiausiai patikusių darbo vietų neįgalus T. Kuodis dar vis laukia galutinio darbdavių atsako.
„Šiuo metu man būtų svarbu darbas iš namų. Manau, galiu dirbti elektroninės parduotuvės administratoriumi. Mano lūkesčiai atlyginimo prasme nėra dideli: pradžia gali būti ir nuo minimalios algos, o paskui laikas parodytų“, – nesibrangina Tadas.
Jauno vyro skelbimas internete pro akis nepraslydo beveik trejus metus Panevėžyje veikiančiai viešosios įstaigos vadovei Ievai Grigaitei.
Jos įkurta įstaiga į darbo rinką už ES fondų lėšas stengiasi įtraukti labiausiai pažeidžiamų socialinių grupių asmenis Aukštaitijos sostinėje.
„Bandžiau susisiekti su šiuo vyru, bet nepavyko“ , – sako I. Grigaitė.
Ji planuoja per pusantrų metų darbo rinkai paruošti ir išmokyti 50 likimo nelepintų žmonių. Pirmieji dirbti su psichologais, įvairių profesijų lektoriais buvo surinkti 16 žmonių, o 9 jau įsidarbino.
Iš jų dvi neįgalios moterys.
„Tai buvo dvi šaunios apie 50-ies metų moterys, kurių darbingumas siekia 55 procentus. Abi anksčiau dirbo, bet daugiau nei prieš metus prarado darbus“, – pasakoja I. Grigaitė.
Viena jų, sunkiai vaikštanti, neseniai įdarbinta vienos Panevėžio kavinės virtuvėje.
Kitai panevėžietei buvo numatyta darbo vieta parduotuvėje, bet sutrukdė biurokratiniai reikalai: kilo rūpesčių dėl subsidijų, skiriamų įdarbinant neįgaliuosius.
„Galiu tik patikinti, kad tokie darbuotojai kažkam bus labai lojalūs ir geri“, – apie neįgaliuosius darbo rinkoje kalba I. Grigaitė.
I. Grigaitė pripažįsta: Panevėžyje netgi labai juntama darbdavių baimė užsikrauti vargą dėl neįgaliųjų. O į darbą dėl sveikatos nepriimti asmenys, daug kartų išgirdę „Ne“, galop nuleidžia rankas.
„Tenka pripažinti, kad niekur nedingo ir neįgaliųjų išnaudojimas. Juos įdarbindami darbdaviai dažniausiai galvoja tik apie subsidijas, o apie tokių žmonių darbui tinkamas sąlygas tarsi pamiršta. Buvo atvejis, kai viena įmonė nusprendė neįgalųjį įdarbinti šakočių kepykloje, bet kad tokios pareigos reikalauja tik stovėti, nepagalvojo”, – pasakojo I. Grigaitė.
Atkreipti dėmesį į neįgaliųjų padėtį darbo rinkoje, pasak panevėžietės, ją paskatino vienos neįgalios merginos istorija. Ji negalėjo studijuoti išsvajotos buhalterės profesijos, nes paskaitos vyko antrame aukšte.
„Man tai buvo smūgis – kaip tai įmanoma šiuolaikiniame pasaulyje?” – pasakoja I. Grigaitė.
Tačiau Panevėžio krašto žmonių su negalia sąjungos vadovas Jonas Dumša įsitikinęs: kai žmogus nori, jis viską gali, net jei ir turi negalią.
„Ne kartą esu sulaukęs įmonių, įstaigų skambučių, ar mūsų draugijoje nėra norinčių dirbti. Paplatinu tokį pranešimą savo sąjungos nariams, gal kuris ir susidomi“, – teigia organizacijos pirmininkas.
Jo nuomone, Panevėžio darbdavių požiūris į „vežimėlius“ irgi keičiasi. Labiausiai jų lygybė su sveikaisiais, pasak J. Dumšos, pasijuto per karantiną, kai visi suprato, kad galima dirbti ir iš namų.
Užimtumo tarnybos duomenimis, birželio 1-ąją joje buvo registruota 16,9 tūkst. negalią turinčių asmenų. Panevėžyje darbo ieško 700 neįgaliųjų, Panevėžio rajone – 200.
Tarnybos atstovės spaudai Mildos Jankauskienės teigimu, nuo metų pradžios neįgalių bedarbių Panevėžio mieste sumažėjo 8,5 proc., Panevėžio rajone – 17,9 proc. Į darbo rinką šįmet Aukštaitijos sostinėje įsiliejo 183 neįgalieji, dauguma jų – 82 proc. – įdarbinti neterminuotai.
„Negalią turinčius asmenis šiemet dažniausiai įdarbino administracinę ir aptarnavimo veiklą, apdirbamosios gamybos, didmeninės ir mažmeninės prekybos, variklinių transporto priemonių remonto veiklą vykdančios įmonės“, – vardijo M. Jankauskienė.
O patys neįgalieji daugiausia pageidavo dirbti krovėjais ir nekvalifikuotais darbininkais, valytojais, kambarinėmis, kiemsargiais, lengvųjų automobilių, taksi ir furgonų vairuotojais, pardavėjais, pakuotojais, apsaugos darbuotojais, nekvalifikuotais atsitiktinių darbų darbininkais, administravimo ir vykdomaisiais sekretoriais, apskaitos ir buhalterijos tarnautojais, reklamos ir rinkodaros specialistais, dažytojais ir giminiškų profesijų darbininkais.
„Darbdaviai, įdarbinantys negalią turinčius asmenis, vertina juos palankiai, bet kai kurie nenoriai priima judėjimo negalią turinčius žmones. Tokiems reikia įrengti darbo vietą ir tam reikalingos papildomos investicijos“ – priduria atstovė spaudai.
Šiuo metu šalyje veiklą vykdo 116 socialinių įmonių, jos per penkis šių metų mėnesius įdarbino 803 negalią turinčius asmenis.
Panevėžio mieste veikia 6 socialinės įmonės. Iš jų trys šiuo metu ieško 4 pakuotojų ir po vieną įrenginių operatoriaus, valytojo, atliekų rūšiuotojo.
Panevėžio rajone socialinių įmonių nėra įregistruota.
