-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Iš Panevėžio kilęs, pusiaukelėje tarp Panevėžio ir Pasvalio gyvenantis šešių vaikų tėtis Kęstutis Krasauskas Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu.Jo nuopelnai šaliai – puikūs, pasak paties tėčio, patys geriausi bei nuostabiausi vaikai: penkios dukterys ir sūnus.
Kęstutis – ne tik šalies vadovo dėmesio bei pagarbos sulaukęs tėtis, bet ir žinomas menininkas, skulptorius. Jo darbai ne kartą eksponuoti parodose ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje – Italijoje, Austrijoje, Danijoje bei kitur.
Meno kūrėjas, išgirdęs apie Tėvo dienos išvakarėse jo laukiantį apdovanojimą šalies prezidentūroje, suglumo: negi tikrai to vertas?
„Vaikams reikia tėčio, kuris nuolat būtų šalia, išklausytų, paremtų, duotų patarimų, suteiktų įspūdžių. O aš juk nuolat paskendęs arba darbuose, ar kūrybiniuose sumanymuose. Laiko vaikams tikrai stokoju, taigi, esu netobulas tėvas“, – sako K. Krasauskas.
Prezidento apdovanojimą pelniusio K. Krasausko ir pedagogės jo žmonos Virginijos turtas – penkios dukros ir sūnus. E. Kinaičio nuotrauka
Menininko Kęstučio ir pedagogės jo žmonos Virginijos turtas – gražus būrys vaikų: menininkė Kamilė, gydytoja Ramutė, psichologė Asta, studentė chemikė Silvija bei moksleiviai Augustė ir Saulius. Tėtis sako, jog vieną prie kitos pridėjus vaikų pirmąsias raides, išeina kone jų visų pavardė – Krasaus.
„Augustės reikia pridėti ne pirmąją vardo raidę, o visą skiemenį“, – patikslina tėtis.
Anot Kęstučio, besilaukdami, vėliau ir augindami vaikus, jiedu su Virginija nėra svarstę, kokias jų savybes ugdyti. Ugdė vaikus savo pavyzdžiu. Tačiau, anot tėčio, jam labai norėjosi, kad vaikai užaugę būtų tokie, kuriems nebūtų neįdomių dalykų.
Visi puikiai žinome, kad veiklų ar darbų, kurie nėra įdomūs ir kuriuos nuveikti tikrai sunku, gyvenime apstu. Tad Kęstutis vaikams skiepijo ir tebeskiepija gebėjimą kiekviename darbe įžvelgti bent truputėlį įdomumo. To jį mokė ir paties tėtis.
„Atsimenu, būdamas vaikas dažnokai zirzdavau, kaip man neįdomu ir kaip sunku ruošti mokytojų užduotus namų darbus. Tėtis nepuldavo įrodinėti, kad tai ir nesunku, ir įdomu, tačiau mokė mane kiekvienoje užduotyje pamatyti įdomumą. Aiškino, kad jį įžvelgus darbas nebebus kančia. Po tokių pamokų pajutau, kad darbas, kuris nebėra neįdomus, ima teikti pasitenkinimą“, – tėčio pamokas mena K. Krasauskas.
Paprašytas apibūdinti savo tėvą, K. Krasauskas vardija: labai kuklus, paprastas žmogus, nemėgstantis dėmesio. Kęstutis pasidžiaugė, kad ir dabar, būdamas 55-erių, tėtį turi. O štai mamą jau teko palydėti į Amžinybę.
K. Krasausko tėtis – prisiekęs žvejys. Kęstutis, prisimindamas, kaip jiedu vaikystėje kartu žvejodavo, sako labai norintis bent kelioms šios vasaros dienoms ir vėl drauge nuvažiuoti prie ežero ir pasinerti į žvejybą.
„Tėtis žvejys visą gyvenimą, o aš suaugęs žvejybą iškeičiau į skulptūrą. Žvejoti neberandu laiko“, – atsidūsta menininkas.
Didžiausias Kęstučio ir Virginijos Krasauskų turtas – penkios dukros ir sūnus. Asmeninio archyvo nuotrauka
Lygindamas save su tėčiu, K. Krasauskas prisipažįsta esantis gerokai ūmesnis ir ne toks kuklus. Anot skulptoriaus, būti kukliam jam būtų didelis džiaugsmas, bet yra nepriklausomas menininkas, kuriam reikia užsidirbti, kad pasirūpintų nemaža šeima, tad tenka imtis savotiškos savigyros pristatinėjant savo kūrybą.
O užsakymų šis menininkas nestokoja. Kaip tik šiuo metu K. Kraskauskas baigia keraminę Gerojo Ganytojo skulptūrą, kuri stovės Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios šventoriuje. Kūrėjo galvoje sukasi dar ne vienas sumanymas.
Kaip Kęstučio tėtis nemėgo pompastikos ir šaipėsi iš jos, taip pakylėtų kalbų, išskirtinio dėmesio nemėgsta ir jis.
Tad ir Tėvo dieną Krasauskų gausi šeima švenčia kasdieniškai – susirenka išsikepti šašlykų, pabūti kartu, dažnokai susiruošiama ir į Latvijos pajūrį.
Mat šis Krasauskams, gyvenantiems tarp Panevėžio ir Pasvalio, gerokai arčiau nei Lietuvos kurortai.
Bučinių iš savo vaikų K. Krasauskas sako gaunantis anaiptol ne tik Tėvo dieną, o nuolat. Ypač artimas ryšys jį sieja su pagranduku, dabar jau paaugliu Sauliuku.
Berniukas turi Dauno sindromą. Tėvams tai neatrodo kas nors ypatinga, tačiau aplinkiniai, anot Kęstučio, tam skiria nemažai dėmesio.
„Aš nuolat paskendęs arba darbuose, ar kūrybiniuose sumanymuose. Laiko vaikams tikrai stokoju, taigi esu netobulas tėvas.“
K. Krasauskas
„Iki Sauliuko gimimo jaučiau, kad į mus žiūrima ne tik kaip į laimingą, bet ir kaip į sėkmingą šeimą. Gimus sūnui požiūris pasikeitė“, – sako K. Krasauskas.
Tačiau Sauliukas ypač vienija šeimą ir teikia daug džiaugsmo. Tai jis, anot tėvo, ir dalija gausiausius bučinius bei šiltus apkabinimus.
Kęstutis tvirtina, kad tėvystė išmokė jį dalintis, negyventi vien sau, rūpintis kitu, tapti šeimos dalimi ir taip kurti bendrystę.
Padėjo suvokti ir tai, koks svarbus yra žmogus, įtikino, kad vaiko auginimas svarbiau už patį meną.
„Juk tai, ką atiduosi savo vaikams, vėliau jie perduos saviesiems. Taigi tavasis indėlis dauginsis“, – sako šešių vaikų tėvas.
Savo pavyzdžiu jis sako mokantis vaikus, kad imantis bet kokio darbo reikia padaryti bent truputį daugiau, nei norisi ir netgi nei gali.
„Sakykim, jei imiesi plauti virtuvės grindis, išplauk jei ne visą, tai bent dalį koridoriaus“, – sako Kęstutis.
Tokią pamoką jis sako gavęs iš mamos tremtinės. Kiekvienam tremtiniui, kad išgyventų, reikėjo padaryti daugiau nei gali.
„Tokį požiūrį vadinu ėjimu į priekį. Nedarydamas daugiau nei gali, žmogus ne tik užsistovi vietoje, bet ir degraduoja“, – įsitikinęs K. Krasauskas.
■ Pasak K. Krasausko, tėvystė įtikino, kad vaiko auginimas svarbiau už patį meną. P. Židonio nuotrauka
Augo K. Krasauskas Panevėžyje, iš pradžių Ramygalos, vėliau Statybininkų gatvių daugiabučiuose ir kaskart – šeštame aukšte. Matydama, kad sūnus dienų dienas leidžia su kiemo vaikais, mama paskatino jį lankyti Dailės mokyklą. Ir taip gimė menininkas.
Su būsimą pedagoge žmona Virginija Kęstutis susipažino Vilniuje, ten į pasaulį pasibeldė ir dvi jųdviejų dukros. Trokšdami daugiau erdvės, ieškodami vietos kūrybos studijai, o vaikams – kiemo, jauni sutuoktiniai nusipirko senutėlę sodybą šalia dabartinio Baltijos kelio, pusiaukelėje tarp Panevėžio ir Pasvalio.
Kęstutis mena, kad tuomet, kai ją pirko, tai būta gana ramaus į Biržus ir Rygą vedusio kelio, apie kurį niekas ir negalvojo, kad virs jis tarptautine magistrale, per kurią kasdien važiuoja dešimtys tūkstančių automobilių.
Namą, o ir kitus sodybos statinius Kęstutis perstatė savomis rankomis.
Nuo judraus kelio gerai matoma Krasauskų sodyba išgarsėjo, kai, ruošiantis Lietuvai stoti į Europos Sąjungą, Kęstutis namo mėlyną stogą apklijavo dvylika geltonų žvaigždžių – tiek, kiek jų yra mėlynoje ES vėliavoje. Toks stogas darė didžiulį įspūdį važiuojantiesiems pro šalį į kitas Europos šalis.
Į kaimą gyventi atsikėlę Krasauskai užveisė naminių paukščių, gyvulių, įsigijo ir bičių, pavasariais prisisodindavo daržų. Tačiau toks natūralus ūkis ėmė trukdyti kūrybiniam Kęstučio darbui, tad dabar jų namuose, be šunelių ir kačių, telikę tik paukščiai ir bitutės.
K. Krasauskas pabrėžia, kad jų šeima tikinti. Sėdantis prie stalo jiems įprasta sukalbėti palaiminimo maldą, padėkos malda sukalbama ir prieš miegą.
Kęstutis Dievo dovana vadina tai, kad yra žinomas menininkas, turi mylimą ir mylinčią žmoną, šešetą vaikų, ir už ją nuolat dėkoja Aukščiausiajam.
„Kažkaip net nustembu, kai kas nors pasako, kad vaikų turime daug. Jų mūsų šeimoje tiek, kiek reikia. O turbūt svarbiausia, kad mums visiems gera“, – sako tėtis.
