-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
„Esu vulkanėlis“, – paklausta, kaip vienu sakiniu ją pristatyti, atsako Jurga Žilytė, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Komunikacijos ir kultūros vadybos skyriaus vadovė bei elegantiškų desertų kepėja.Ugniniu temperamentu ir energija išsiskirianti Jurga per gyvenimą eina su moto, kad laimė yra veiksmažodis.
J. Žilytė svarsto, kad tikriausiai gyvenimo meilė ir užsidegimas mėgautis visomis jo spalvomis atėjusi iš šeimos – visi jie neramūs, skubantys, tad ir ta būtis kupina lengvo chaoso, kuris išsilieja į kūrybos versmes.
„Kai buvau dvidešimties, net buvo svarstymų, kaip greitai gyvenu, gal mano tas gyvenimas bus trumpas – ir į kalnus lipu, ir dviračiu važiuoju, ir baidare plaukiu, ir muzikuoju. Bet dabar suprantu, kad pati esu šiek tiek vulkanėlis“, – juokiasi J. Žilytė.
Laikas, jos nuomone, yra toks dalykas, kad jo turime tiek, kiek norime.
Visgi, pripažįsta Jurga, toks užsidegimas gali nuvesti ir į perdegimą. Stipriai perdegusi buvo ne kartą. Dabar jau atradusi savigalbos receptą – kurį laiką pabūti ramiai su savimi, persidėlioti prioritetus ir – nerti į naują veiklą.
„O kai veikla nauja, turi mokytis iš naujo. Ta energija, kol viskas įdomu ir nauja, vėl pradeda augti ir daugintis. Vėl tampu tuo vulkanėliu“, – juokiasi J. Žilytė.
Jurga Žilytė savo optimizmu užkrečia ir kitus – nuo jos veido niekada nedingsta šypsena. Tik tas gyvenimo džiaugsmas gimė iš labai skaudžios šeimos dramos. P. ŽIDONIO nuotr.
Jurga visada kūrė. Vaikystėje savarankiškai pradėjo mokytis muzikos, vėliau baigė Panevėžio konservatoriją. Tačiau gyvenimas taip susiklostė, kad toliau mokytis į Vilnių taip ir neišvyko.
„Esu lumzdelininkė, bet tikriausiai suprantama, kad su tuo lumzdeliu gimtajame Panevėžyje perspektyvų praktiškai nebuvo. Profesionalaus muziko kelias transformavosi kiek į kitą – vaikų draugo kelią“, – pasakoja J. Žilytė.
Panevėžietė daugiau kaip du dešimtmečius dirbo švietimo srityje, daugiausia laiko ir energijos atiduota Panevėžio moksleivių namų lankytojams.
Kaip sako pašnekovė, ji buvusi laisvalaikio pedagogė ir vaikų draugė. Dirbti su vaikais atrodė be galo įdomu, iš jų išmoko daug: kantrybės, išminties, tikrumo.
„Vaikams nereikia meluoti, apsimetinėti, su jais gali būti tikras – koks esi. Man apskritai keista, kai tėvai guodžiasi, kaip sunku ar brangu išlaikyti vaiką. Man tokių minčių niekada nekilo. Gal todėl, kad turėjau nuostabius vaikus, o gal dėl to, kad visuomet buvęs muzikinis ugdymas, davęs daug postūmio jų asmenybėms formuotis“, – svarsto trijų sūnų mama.
Po daugiau kaip dviejų dešimtmečių švietimo srityje Jurga pajuto išsisėmusi. Save išbandė dar ne vienoje darbovietėje, kol galiausiai akys užkliuvo už kolegos ieškojusios G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos skelbimo.
„Man atrodo, kad čia, bibliotekoje, jau trečias pavasaris“, – dabar skaičiuoja J. Žilytė.
ASMENINIO ALBUMO nuotr.
Buvo metas, kai užvėrusi vienos darbovietės duris panevėžietė bėgdavo į kitą ar nešdavosi darbo į namus.
Jos diena baigdavosi vėlai vakare.
Dabar Jurga mokosi gyventi kitaip – daugiau laiko skirti sau. Kaip pati sako, gyvenimas nėra vien tik darbas. Juk ir be jo dar tiek daug veiklos: vaikščioti, važiuoti dviračiu, šokti, bėgioti, eksperimentuoti. Vienintelis dalykas, ko nepamėgo, tai vaikščioti į renginius, mat juose negali atsipalaiduoti – kadangi pačios darbas susijęs su renginių organizavimu, į kitus atėjusi ne mėgaujasi, o ieško, kaip juos patobulinti.
„Kai pradedu galvoti, ką teko išgyventi močiutei, suprantu, kad mano bėdos – ne tokios jau didelės.“
J. Žilytė
„Iš pradžių buvo sunku. Kai visą laiką esi darbe, apima keistas jausmas: ką daryti su atsiradusiu laisvu laiku, kur jį padėti? Bet transformavusi savo mintis pamačiau, kiek gyvenime yra daug įdomaus. Net nepajutau, kaip ta mano diena užsipildė įvairiomis veiklomis“, – šypsosi J. Žilytė.
Jai geriausias energijos generatorius – sportas. Tiesa, sportuoja tik savo malonumui. Dviračiu pramynus 30 kilometrų vėjas išpučia bet kokias slogias mintis.
„Kiekvienas gali pasikelti savo energijos lygį, tereikia atrasti savąjį mygtuką, kuris ją reguliuoja. Būna tokių dienų, kai atrodo, kad nebeturiu jėgų, tada čiumpu riedučius ir pasileidžiu“, – pasakoja panevėžietė.
Paradoksas – saldžius desertus gaminanti Jurga pati saldėsių nevalgo, tad jais tenka lepinti namiškius ar draugus. ASMENINIO ALBUMO nuotr.
Sportą mėgstančiai Jurgai ne mažesnį malonumą teikia ir eksperimentai virtuvėje. Kiek save pamena, prie puodų patiko sukiotis nuo vaikystės. Tai buvo vienas iš būdų pabėgti nuo sunkių kaimo darbų.
„Pamatydavau tą nesuvokiamai ilgą bulvių vagą, kurią reikėdavo nukasti, ir pasiūlydavau: gal kas pietums kugelio norėtų. Jo niekas neatsisakydavo, taigi išsisukdavau nuo ūkio darbų. Taip ir gimė pomėgis gaminti. Man didžiulis malonumas paruošti gardžius pietus didelei kompanijai. Galiu net vėlų vakarą grįžusi namo pagaminti kokį desertą. Taip aš pailsiu, atsijungiu nuo visų rūpesčių, man tai – ir kūryba, ir meditacija“, – pasakoja J. Žilytė.
Jos namuose – daugybę kulinarinių knygų, tačiau jų beveik neatsiverčia. Receptus Jurga kuria pati.
Net jos nepažįstantieji varvina seilę žvelgdami į socialiniame tinkle Jurgos įkeltas desertų nuotraukas.
Paradoksas – saldžius desertus gaminanti J. Žilytė pati saldėsių nevalgo, tad jais tenka lepinti namiškius ar draugus.
„Gal vaikystėje atsivalgiau saldumynų, kad dabar jų nebenoriu. Mano vaikai irgi nėra desertų mėgėjai. Jei tik pamato šaldytuve naują mano konditerinį eksperimentą, pirma reakcija būna: o Dieve, ir vėl mums reikės valgyti tortą“, – juokiasi J. Žilytė.
P. ŽIDONIO nuotr.
Desertus gaminti ir fotografuoti Jurga pradėjo per karantiną.
Vis kirbėjo mintis rašyti karantino dienoraštį, bet ne tą įprastą, suguldant savo mintis, o kiekvienai dienai skiriant po vieną desertą.
Konditerė šypsosi, kad kol kas iš jos desertų receptų išeitų tik kukli knygelė, tačiau jais jau užpildytos net trys užrašinės.
Vienas mėgstamiausių Jurgos desertų – šokoladinis tortas, kurio biskvitas šokoladinis, įdaras – iš šokolado, o ir viršus – iš šokoladinio glajaus.
Šiam desertui pikantiško skonio suteikia džiovintos slyvos.
„Būna taip, kad kokį nors desertą vis kartoju, kol atsibosta. Dabar gaminu kitą pyragą, bet irgi šokoladinį. Jeigu reikėtų pasirinkti mėgstamiausią saldumyną, rinkčiausi juodąjį šokoladą, bet tą „su charakteriu“, – sako J. Žilytė.
Kaip meditacija, jai ne tik pats gamybos procesas, bet ir ieškojimas, kaip savo konditerinį šedevrą pateikti kuo įspūdingiau, kad žiūrinčiajam savaime pradėtų rinktis seilės.
„Jeigu užeinu į parduotuvę, kur prekiaujama indais, negaliu išeiti tuščiomis. Ir puodelį ar lėkštelę nusiperku ne todėl, kad namuose jų trūktų, o todėl, kad matau, jog indas labai gražiai atrodys nuotraukose“, – šypsosi gardumynų kepėja.
P. ŽIDONIO nuotr.
J. Žilytė savo optimizmu užkrečia ir kitus – nuo jos veido niekada nedingsta šypsena.
Tik tas gyvenimo džiaugsmas gimė iš labai skaudžios šeimos dramos.
Jos abu seneliai, tėčio tėvai – Antanas Žilys-Žaibas ir Zofija Žilienė-Klajūnė – pasirinko partizaninį kančios kelią. Abu kovoti už Lietuvos laisvę išėjo į miškus. Senelis buvo nužudytas, o močiutė pasmerkta kalėti iki gyvos galvos.
„Žinoma, mums, vaikams, niekas nepasakojo apie skaudžius giminės išgyvenimus, mirtį, trėmimus, benamių dalią. Bet iš tų šnabždesių buvo galima suprasti, kad būta kažko labai skaudaus. Žinojome, kad senelis žuvo per karą, bet kokiomis aplinkybėmis tai nutiko, vaikams niekas nepasakojo. Tik jau daug vėliau ši istorija atskleista ir mums“, – kalba J. Žilytė.
Ji svarsto, kad patriotiškumas, stipri meilė savo šaliai atėjusi per kraują ir perduodama iš kartos į kartą. Todėl kai Lietuva sulaukė nepriklausomybės, šis virsmas ir jai pačiai buvo sunkiai žodžiais nupasakojamas.
„Mūsų šeimai tai buvo ypatingai svarbus įvykis. Labai džiaugiuosi, kad ir močiutė tai patyrė. Deja, to laiko, kai Lietuva įstojo į NATO, ji nebesulaukė. Tąkart braukiau džiaugsmo ašarą, prisiminusi močiutės pasakojimus, kaip jie miške klausydavosi „Amerikos balso“, kur nuolat buvo kartojama: „Kovokite, nepasiduokite, Amerika tuoj ateis.“ Deja, Amerika atėjo tik įstojus į NATO“, – prisiminė pašnekovė.
P. ŽIDONIO nuotr.
Skaudi senelių patirtis formavo ir Jurgos asmenybę.
Nors sovietmečiu šeimoje apie senelių patirtį nebuvo atvirai kalbama, kai kuriuos dalykus galima suprasti ir pajausti. Anot Jurgos, kai matai, kad gyvenimas gali būti visoks, visai kitaip pradedi jį vertinti.
„Kiekvienam būna tų sunkių periodų, sudėtingų išgyvenimų, bet kai pradedu galvoti, ką teko išgyventi močiutei, suprantu, kad mano bėdos – ne tokios jau didelės. Močiutė būdama jauna liko našle su trimis vaikais, bet ir jų negalėjo auginti, nes buvo ištremta“, – pasakoja J. Žilytė.
Anot jos, senelis į mišką išėjęs pirmas, o vėliau – ir močiutė.
Tai buvo labai stipri meilė. Kita vertus, būti partizano žmona reiškė nuosprendį, nes pasitraukti į Vakarus močiutė nenorėjo.
Laisvės kovotojų tragediją dar labiau sustiprino tai, kad jų tris vaikus augino svetimi.
Kelias savaites pagyvenę vienuose namuose, jie naktimis slapčia būdavo perkeliami į kitą šeimą. Kai senelis buvo nužudytas, o močiutė iki gyvos galvos ištremta, vaikai atsidūrė giminaičių namuose ir pagaliau turėjo vietą, kurią galėjo vadinti savo namais.
„Seneliui išėjus partizanauti, tragedijos ženklu buvo paženklinta visa šeima. Ir tai pėdsaką palieka kitose kartose. Tai buvo didžiulis skausmas ir liūdesys, bet su tuo liūdesiu atėjo ir be galo daug stiprybės. Todėl visai kitaip vertinu laisvę, galimybę gyventi laisvoje šalyje, veikti, kurti. Karas yra baisiausias dalykas, koks tik gali būti, tik dabar to nebesuvokiame. Nors jis vyksta visai čia pat, Ukrainoje“, – kalbėjo partizanų vaikaitė.
P. ŽIDONIO nuotr.
J. Žilytė stengiasi mėgautis kiekviena diena. Nors sunkių akimirkų būna visiems, bet, anot Jurgos, mūsų pasirinkimas, kaip tai priimti – su šypsena ir dėkingumu ar su pykčiu ir nusivylimu.
Jos pasirinkimas – kabinti gyvenimą saujomis. Tuo optimizmu ji užkrečia ir kitus, o niurzgliams netgi nesibodi pagrūmoti piršteliu.
„Reikia šypsotis gyvenimui, tada ir gyvenimas nusišypsos tau. O neseniai radau man patikusį posakį, kad laimė yra veiksmažodis. Nors kalbininkai nesutiktų, bet iš tiesų taip yra. Reikia gyventi taip, kad laimė, meilė, džiaugsmas būtų jaučiami. Mes, lietuviai, taip gerai dar niekada negyvenome, tik nevertiname to. O juk reikia tiek nedaug – išmokti tuo pasidžiaugti“, – mano J. Žilytė.
