-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
„Tai buvo visai kitokia lietuvių emigracija nei dabartinė ar buvusi iki tol“, – pokalbį apie sovietų iš tėvynės išgintą ištisą inteligentijos kartą pradėjo Panevėžio kraštotyros muziejaus Etninės kultūros skyriaus muziejininkė Vitalija Vasiliauskaitė.
1940 m. Lietuva okupuota Sovietų Sąjungos, 1941-aisiais prasidėjo tremtys, iš mūsų šalies į Sibirą išvežta 16 tūkst. lietuvių inteligentų: mokytojų, menininkų, rašytojų, kultūrininkų.
Dalis išsilavinusių, protingų žmonių pateko į kalėjimus. Tokio likimo sulaukė ir žinomas kalbininkas, pedagogas, iš Joniškėlio valsčiaus kilęs, bet tuomet jau Panevėžyje įsitvirtinęs Petras Būtėnas. 1940 metų liepą sovietų saugumas jį, Tautininkų sąjungos narį, Katalikų mokslo akademijos narį, aktyvų šaulių ir ateitininkų organizacijų vadovą, areštavo ir uždarė į Panevėžio kalėjimą.
Nors už grotų P. Būtėnui tuomet ilgai kankintis neteko, išėjus į laisvę ramiau atsikvėpti nebepavyko. Pavojus prieš okupantus gana drąsiai pasisakančiam visuomenininkui nuolat kvėpavo į nugarą.
„Po 1941-ųjų baisių tremčių nė vienas aktyvus kultūros ir lietuvių visuomenės veikėjas ramiai nesijautė. Bijojo ir P. Būtėnas, todėl 1944 metais iš Rytų ateinant Raudonajai armijai, baimindamasis jos represijų už savo pažiūras, kalbininkas prisijungė prie visos minios lietuvių, nusprendusių trauktis į Vakarus kartu su vokiečių armija“, – pasakojo V. Vasiliauskaitė.
Baigiantis II pasauliniam karui, 1944-ųjų vasarą žmonės iš Lietuvos bėgo stichiškai, neplanuotai, neorganizuotai. Ir pats P. Būtėnas, būdamas jau 48-erių, nė nenumanė, kad daugiau niekada nebeišvys nei tėvynės, nei šeimos. Manė pasitrauksiantis kelioms savaitėms ar mėnesiams.
Atsisveikindamas su savo artimaisiais, jis tik užsiminė laikinai dėl atsiradusių reikalų išvažiuojantis į Žemaitiją. Čia tada būriavosi kiti Lietuvos inteligentai, pasiryžę keliauti su vokiečiais.
„Šeima nežinojo, kad P. Būtėnas emigruos. Jis nieko konkretaus nepasakojo. Tik vyriausiajai dukrai Vitalijai liepė saugoti namų biblioteką, kad šią prireikus vaikai galėtų parduoti ir turėtų pinigų“, – pasakojo V. Vasiliauskaitė.
Knygų aukštus mokslus baigęs, kalbininkų Kazimiero Būgos, Jono Jablonskio bei Juozo Balčikonio mokinys P. Būtėnas buvo prikaupęs itin daug. Tais laikais tai buvo brangus turtas ir savininkas tikėjosi, kad bent tokiu būdu nelaimės atveju išgelbės nuo skurdo šeimą. Deja, vėliau biblioteka buvo perkelta į Miežiškius, kur, baimindamiesi sovietų, ją priglaudę ūkininkai sukūreno.
Iki priverstinės emigracijos visuomenininkas buvo jau antrą kartą vedęs. Pirma žmona Veronika, buvusi P. Būtėno studentė mokytojų gimnazijoje, kur jis dirbo iki 1936 m., mirė gimdydama. Mylimąją vyras palaidojo senosiose miesto kapinėse ir jai pastatė įspūdingą antkapinį paminklą „Motinystės pareigos auka“.
1941–1944 m. P. Būtėnas ėjo berniukų gimnazijos direktoriaus pareigas, leido savaitraštį „Išlaisvintas panevėžietis“.
Vėliau kalbininkas vedė antrą kartą, taip pat savo mokinę Malviną. Iš šios santuokos gimė trys sūnūs. Šeima 1933 m. pasistatė naujus namus besikuriančioje A. Jakšto alėjoje ir planavo gyventi kartu.
Tačiau iki pat 1949-ųjų iš šalies pabėgęs P. Būtėnas artimiesiems buvo dingęs. Pasitraukęs su vokiečių armija vyras kartu su kitais tautiečiais atsidūrė Vokietijos pabėgėlių stovykloje. Čia, bijodamas bet kokių Raudonosios armijos represijų prieš gimtinėje likusią šeimą, panevėžietis penkerius metus neišsidavė esantis gyvas.
Apie savo mylimiausius žmones jis sužinodavo tik per draugų laiškus. Juose emigrantą pasiekdavo ir informacija apie situaciją Lietuvoje, Panevėžyje.
Viltis grįžti į tėvynę lydėjo kiekvieną Lietuvos politinį emigrantą. Jie visi, pasak muziejininkės V. Vasiliauskaitės, tikėjo, kad pasitraukė iš savo šalies tik laikinai, kol pasikeis politinės sąlygos.
Todėl, muziejininkės teigimu, Vokietijos pabėgėlių stovyklose apsistoję lietuvių inteligentai toliau plėtojo mokslinę, meninę savo krašto veiklą. Tarp skurdžių emigrantų barakų virė tikras kultūrinis gyvenimas, čia buvo atidarytas Baltijos šalių universitetas, teatras, buvo leidžiama lietuviška spauda, dirbo tautinės mokyklos.
Į tokią veiklą 1945–1947 m. aktyviai įsitraukė ir panevėžietis P. Būtėnas. Jis vedė pamokas lietuvių vaikams, organizavo pedagogikos kursus būsimiems pradžios mokyklos mokytojams.
Dvejus metus kalbininkas leido ir redagavo lietuvių kultūros ir literatūros žurnalą „Žingsniai“, jis kone vienas leidinį užpildydavo straipsniais, iš kitų rašytojų surinkta poezija, proza.
„Kai Lietuvą gaubė okupacija, jos kultūrą, mokslą emigrantai perkėlė į Vokietiją“, – sako V. Vasiliauskaitė.
1949-aisiais lietuvių emigrantai Vokietijoje ėmė skirstytis, dauguma traukė tolyn link Australijos, JAV. Į pastarąją šalį, gavęs vizą kaip žurnalistas, iškeliavo ir P. Būtėnas.
Apsistojo emigrantas Bostone, tačiau mokytas žmogus gyvenimą čia pradėti turėjo nuo sunkių darbų – dirbo indų plovėju. Laimė, vėliau viena garsiausių Lietuvos tarpukario asmenybių įsitraukė į pagal išsilavinimą artimesnę veiklą. P. Būtėnas pakviestas padėti leidžiant Bostono lietuviškosios enciklopedijos septynis tomus.
Kalbininkas taip pat daug rašė Amerikos lietuvių spaudoje tautotyros temomis, dirbo renkant lietuviškus vandenvardžius, padėjo pildyti lietuvių kalbos žodyną, siuntė įvairios mokomosios medžiagos lietuvių Vasario 16-osios gimnazijai Vokietijoje.
Tokia aktyvi veikla bent šiek tiek malšino namų ilgesį. Gyvendamas JAV, P. Būtėnas jau galėjo pranešti šeimai apie savo buvimo vietą, tačiau grįžti į okupuotą gimtinę nedrįso. Iš baimės sukelti valdžios įtarimus, emigrantas stengėsi ir nepalaikyti glaudaus ryšio su artimaisiais.
„Sukaupta keli šimtai laiškų, kurie geriausiai atskleidžia P. Būtėno jausmus ir išgyvenimus emigracijoje, jo namų, šeimos ilgesį“, – pasakojo muziejininkė.
Iki pat paskutinių gyvenimo dienų vylęsis grįžti į Lietuvą, panevėžietis mirtį visgi sutiko Amerikoje. Tačiau ir amžiams užmerkdamas akis P. Būtėnas liko savo tėvynės patriotu.
Kai kiti emigrantai po truputį jau ėmė prisijaukinti turtingą kraštą už Atlanto, nusipelnęs pedagogas iš Aukštaitijos išsaugojo lietuvišką pasą, o kitos šalies pilietybės taip ir nepriėmė. Tai svetimšaliui reiškė mažą pensiją senatvėje ir kitas apribotas galimybes, bet tokie, pasak V. Vasiliauskaitės, buvo šio žmogaus įsitikinimai.
Šis iškilus žmogus mirė 1980 metais ir tolimos giminaitės lėšomis buvo palaidotas Toronte. P. Būtėno palaikai į Lietuvą grįžo 1996-aisiais.
Lietuvoje likęs šio iškilaus visuomenininko sūnus Donatas Būtėnas nusprendė išpildyti pusei gyvenimo iš tėvynės išvyto tėvo svajonę. Kalbininkas palaidotas Panevėžyje, Karaliaus Kristaus katedros bažnyčios kapinėse.
P. Būtėno žmona Malvina dar spėjo sulaukti sutuoktinio palaikų. Dabar ir jos nebėra tarp gyvųjų.
Po poros metų į Lietuvą paskui šeimininką grįžo ir visas jo gausus svetur sukauptas kultūrinis lobynas. Jį saugo ir su muziejininkais mielai dalijasi P. Būtėno sūnus.
Šiame archyve, pasak V. Vasiliauskaitės, taip pat rasti ir P. Būtėno memuarinio romano rankraščiai. Šis žmogus buvo rašytojo Julijono Lindės-Dobilo giminaitis ir redagavo jo pirmąjį lietuvišką psichologinį romaną „Blūdas“.
„Kūryba buvo tokių emigrantų kaip P. Būtėnas kultūrinės veiklos ir išgyvenimo generatorius“, – pažymi V. Vasiliauskaitė.
Kalbininkas, tautotyrininkas, vertėjas, pedagogas P. Būtėnas – viena iškiliausių tarpukario Panevėžio asmenybių. Lietuvių kalbos tarmių, prielinksnių, vietovardžių tyrinėtojas, prisidėjęs prie lietuvių kalbos žodyno rengimo, parengęs pirmąją „Lietuvių tautotyros žinių ir senienų rinkimo programą“, sukūręs tautotyros terminą, parašęs kirčiavimo vadovėlį. Už nuopelnus 1935 m. apdovanotas Gedimino 4 laipsnio ordinu. Visas jo gyvenimas buvo pašvęstas tautos švietimo, mokslo ir kultūros darbui.
P. Būtėnas gimė 1896 m. Dovydų k., Joniškėlio valsčiuje. Pradžios mokslus baigė Linkuvos mokykloje, vėliau (1909–1914) mokėsi Mintaujoje ir Bauskėje. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, pasitraukė į Rusiją ir toliau tęsė mokslus Voroneže, Lietuvių gimnazijoje. 1918 m. grįžęs į Lietuvą įstojo į Šiaulių gimnaziją. Čia mokydamasis įsijungė į kovą už nepriklausomos Lietuvos sukūrimą – kaip Lietuvos kariuomenės savanoris dalyvavo kovose su bolševikais prie Šiaulių, su lenkais prie Širvintų. Studijavo Aukštuosiuose kursuose, vėliau (1922–1924 m.) pasirinko filologijos studijas Kauno universitete. Baigęs studijas 1925–1936 m. dirbo Panevėžio mokytojų seminarijoje, kur 1926 m. įkūrė Tautotyros ir senienų rinkimo draugiją, buvo aktyvus Gimtajam kraštui tirti draugijos narys. Kūrybingas ir iniciatyvus pedagogas P. Būtėnas taip pat dirbo berniukų ir mergaičių gimnazijose, vadovavo įvairiems mokytojų kursams. 1939–1940 m. dirbo berniukų gimnazijos direktoriaus pavaduotoju.
1941–1944 m. P. Būtėnas ėjo berniukų gimnazijos direktoriaus pareigas, leido savaitraštį „Išlaisvintas panevėžietis“.
