Kur socialiniam darbuotojui duona skalsesnė

Kur socialiniam darbuotojui duona skalsesnė

 

Socialinių darbuotojų atsakomybė visose savivaldybėse ta pati, bet jų atlyginimai skiriasi net dukart. Brangiausiai šie specialistai įvertinti Vilniuje. Čia jų uždarbis siekia 1594 eurus neatskaičius mokesčių. O prasčiausia finansinė padėtis Utenos rajono socialinių darbuotojų, gaunančių 841 eurą popieriuje. Šiose darbo užmokesčio sūpuoklėse Panevėžio miestas ir rajonas laikosi viduryje. Aukštaitijos sostinėje socialiniai darbuotojai uždirba vidutiniškai 1044 eurus neatskaičius mokesčių, rajone porą šimtų eurų daugiau – 1212.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai paviešinus tokius skaičius, viešojoje erdvėje pasipylė socialinių darbuotojų priekaištai tokių skaičių nemačius savo darbo užmokesčių lapeliuose.

Ministras Linas Kukuraitis pripažįsta, kad darbo užmokestis „ne toks, kuris leistų manyti, kad problemos išspręstos“. Anot jo, dėl šios priežasties ministerija kalbasi su savivaldybėmis, bandydama įtikinti skirti daugiau lėšų socialinių paslaugų srities darbuotojų darbo užmokesčiui.

Akistata su užpuoliku

Panevėžio rajono Karsakiškio seniūnijos socialinė darbuotoja Jovita Ventienė nesiima vertinti, ar jos atlyginimas atitinka tenkančią atsakomybę.

„Negaliu sakyti, kad gerai uždirbam, bet ir negaliu skųstis, kad atlyginimas mažas. O darbas emociškai be galo sunkus“, – sako J. Ventienė.

Ji lanko devynias šeimas, trijose iš jų nustatytas pirmas grėsmės lygis vaikams.

Pati socialinė darbuotoja irgi yra patyrusi smurto protrūkį lankomoje šeimoje. Prieš keletą metų Jovita su ją atlydėjusia policijos pareigūne buvo užpulta girto vyro.

Po tokio incidento pareigūnei prireikė nedarbingumo pažymėjimo. J. Ventienė fizinio smurto išvengė – iškeikta necenzūriniais žodžiais.

Dėl tokio išpuolio smurtautojas buvo sulaikytas ir stojo prieš teismą.

Mama tarsi stebėtoja

J. Ventienė pamena šeimą, apie kurią mintys sukosi dieną naktį.

„Net naktį įjungtas telefonas gulėdavo ant spintelės prie lovos. Kai jauną mamą su pametinukais vaikais apgyvendinome Krizių centre, mano emocijos po truputį atslūgo. Mamų nesugebėjimas prižiūrėti savo mažų vaikų labai išsekina. Pati būdama mama į tokias šeimas reaguoju labai jautriai“, – pripažįsta socialinė darbuotoja.

Ji – ne vien pagalbininkė įgūdžių stokojantiems tėvams. Neretai Jovitai nuvykus į šeimą tenka griebtis namų ruošos, prausti vaikus. Ji dirba, mama –žiūri.

„Vaikus ir prausiam, ir perrengiam švariais rūbais, o mama lieka stebėtoja. Stovi ir žiūri. Jai atrodo normalu, kad socialinė darbuotoja paprašo vonelės, vandens, vaikus nuprausia, plauna kojytes, batukus apmauna. Mamai įprasta, kad ne ji, o socialinė darbuotoja seka vaikų skiepus, registruoja ir veža pas gydytojus. Visą gyvenimą į lentynėles sudėlioja socialinė darbuotoja. Šeimos gydytojai skambina ne mamoms, o mums, kad vaiką reikia užregistruoti pas specialistą“, – pasakoja J. Ventienė.

Tokių šeimų vaikams socialinė darbuotoja yra toks pats artimas žmogus kaip mama. Jai susirango ant kelių, prašosi ant rankų, neša piešinius, dalijasi vaikiškomis patirtimis.

„Skaudu tai matyti, bet susitaikai, kad toks tų šeimų gyvenimo būdas ir ne socialinei darbuotojai jį pakeisti“, – sako Jovita, tokį darbą dirbanti jau aštuonerius metus ir vis dar neplanuojanti jo keisti.

Arbatos nepasiūlo

Atokiausiai nuo Panevėžio nutolusios Vadoklių seniūnijos socialinės darbuotojos Rimos Kisielytės sąraše – dešimt prižiūrimų socialinės rizikos šeimų. Maždaug dar tiek pat šeimų jos kolegės rūpestis.

R. Kisielytei į kai kurias šeimas tenka lėkti ir keturiskart per savaitę, pas kitas rečiau, tačiau į kiekvieną jų per savaitę stengiasi užsukti bent kartą.

„Socialiniam darbuotojui niekas arbatos nepasiūlo“, – pajuokauja dešimt metų tokį darbą dirbanti Rima.

Dažniausia jos globotinių bėda – alkoholis ir socialinių įgūdžių stoka. Vien R. Kisielytės lankomose dešimtyje šeimų auga 35–40 nepilnamečių vaikų.

„Yra auginančių keturis, šešis, net aštuonis vaikus, yra ir po vieną“, – pasakoja socialinė darbuotoja.

Alkoholio dvokas namuose vaikams – ne naujiena. Rima ne kartą atvykusi aplankyti šeimos kvietėsi seniūną ar policiją. Socialinė darbuotoja pripažįsta: stengiasi nelikti viena su girtais savo globotiniais.

„Iš būrio vaikų yra ir šešiolikmečių, septyniolikmečių. Jie jau moka krosnį užkurti, kažką pagaminti, kai tėvai geria“, – sako R. Kisielytė.

Įtampa ištisą parą

Iš R. Kisielytės lankomų šeimų vos dvi–trys sutinka nuvažiuoti pas psichologą, kad su jo pagalba bandytų atsikratyti priklausomybės nuo alkoholio. Socialinė darbuotoja savotiškai jas pateisina – kelionė iš Vadoklių į Panevėžį ir atgal kainuoja apie 7 eurus. Socialinės rizikos šeimos tokiam reikalui pinigų neranda. Juolab kad iš dešimties šeimų net pusė nedirbančios.

O juos globojančios socialinės darbuotojos darbo laikas trunka, anot Rimos, ištisą parą. Kai valstybės tarnautojai ir kiti biudžetinių įstaigų darbuotojai 17 val. uždaro kabinetų duris, kaimuose į namus grįžusios socialinės darbuotojos žino, kad bet kurią minutę, net ir naktį, gali tekti palikus savo šeimą lėkti pas globotinius. R. Kisielytė pamena ne kartą šitaip lėkusi, į pagalbą pasikvietusi seniūną, dabar dažniau skambina policijai.

„Niekada negali būti garantuotas, kad ramiai sulauksi ryto. Gali 16.30 val. nuvažiavusi į šeimą rasti tvarkingą, o pasibaigus mano darbo laikui ji gali pradėti gerti ir muštis. O atsitikus nelaimei liks kaltas socialinis darbuotojas. Neįmanoma net pasibaigus darbo dienai negalvoti, ar viskas prižiūrimoje šeimoje gerai. Visada yra baimė, o jei kas atsitiks vaikams?“ – pripažįsta Rima.

Kaimynai ne pagalbininkai

Socialinis darbuotojas nuolatos laviruoja tarp dviejų pusių – visuomenės, kaltinančios nutikus nelaimei, ir tėvų, kai iš jų paimamos atžalos. R. Kisielytė pamena, kaip viena globojama šeima, iš kurios teko paimti šešis vaikus, išvykusi gyventi į kitą seniūniją guodėsi, jog atžalų neteko dėl socialinės darbuotojos kaltės. Esą vaikus paėmė tik dėl to, kad gausi šeima glaudėsi viename kambarėlyje.

„O toje šeimoje vaikai buvo visiškai neprižiūrėti, apleisti. Mama išvažiuodavo palikdama mažamečius vienus“, – sako Rima.

Socialinė darbuotoja pripažįsta jaučianti, kad ir pati visuomenė į dirbančius tokį darbą žiūri ganėtinai skeptiškai. Nors Vakarų Europoje įprasta, kad kilus įtarimams, kad šeimoje vyksta negeri dalykai, kaimynai skambina institucijoms, lietuviai, pasak R. Kisielytės, linkę nematyti, kas dedasi už jų kiemo tvoros.

„Kaimynai linkę piktintis, kai jau nutinka bėda“, – pažymi Rima.

Komentarai

  • Labai labai liūdna, kad Lietuva neužaugo iki Norvegijos ir pas mus vaikai vis dar mato savo alkoholikus tėvus.

  • Kokias nesąmones čia skleidžiate. Gal tos algos skaičiuojamos su viršininkų algomis. Nes eilinis socialinis darbuotojas gauna apie 400 Eur į rankas

Rodyti visus komentarus (2)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų