Klebono spagečiai su karbonarišku padažu

Pažįstantieji Panevėžio Šv. Petro ir Povilo bažnyčios kleboną Romualdą Zdanį žino, kad jis dar ir puikus virtuvės virtuozas.

Dvasininkas pasakoja, jog eksperimentuoti virtuvėje jam visada patikę. O kitaip turbūt ir negalėjo būti – juk mama kaime buvo nepamainoma šeimininkė tiek per vestuvių puotas, tiek per laidotuves.

„Žinodavom, kad mamos per visą vasarą gerai nematysim. Antradienį išeidavo ruoštis vestuvėms, sekmadienį pareidavo, pirmadienį dar pabūdavo apkuopdama namų kampus, o antradienį vėl iškeliaudavo ruošti stalo kitoms vestuvėms“, – vaikystę prisiminęs šypsosi R. Zdanys.

O pats polinkį šeimininkauti pajuto jau studijuodamas Romoje. Rašydamas disertaciją daktaro laipsniui gauti ir nebeidamas į paskaitas, o dirbdamas savo kambaryje, vis užsukdavo pas seseles, ruošdavusias pietus. Išalkęs nueidavo pas jas, porindavo linksmas istorijas ir stebėdavo, kaip jos gamina. Dvasininkas juokiasi, jog šitaip, be daktaro laipsnio, įgijo ir dar vieną – virėjo specialybę.

Studijuojant Romoje, R. Zdanio vienu mėgstamiausių patiekalų tapo makaronai su karbonarišku padažu, tikrai priimtinu ir lietuviams.

Įdomi ir paties patiekalo kilmė. Po Antrojo pasaulinio karo, kai Romą išvadavo sąjungininkai, jos turguose pasirodė amerikietiškasis bekonas. Amerikiečių kariai keptą bekono šoninę, kiaušinius sumaišė su Italijoje populiariaisiais spagečiais ir štai – pasaulis iki šiol mėgaujasi karbonara.

Šį patiekalą gana dažnai gaminantis R. Zdanys siūlo juo pasisotinti ir „Sekundės“ skaitytojams.

Dviem asmenims sočiai pavalgyti reikės 160 gramų spagečių, geriausiai – 5-o numerio. Ant pakuotės žymimas numeris nurodo spagečių storį. Pažymėti 5-uoju yra pats aukso viduriukas.

Dar reikės 60 gramų šaltai rūkytos šoninės. Pasak klebono, italai šiam patiekalui naudoja vytintą kiaulienos pažandę, bet vietoj jos puikiausiai tiks ir lietuviams prieinamesnė šoninė, dėl jos neprieštarauja nė italų virtuvės šefai. Taip pat bus reikalingi 2–3 kiaušinių tryniai ir 25 gramai kietojo sūrio. Italai naudoja avių pieno sūrį „Pecorino romano“, bet patiekalo tikrai nepagadins bet koks brandintas kietas sūris, pavyzdžiui, lietuviškasis „Džiugas“. Svarbu tik, kad jis būtų ne tarkuotas, o susmulkintas panašiai kaip džiūvėsėliai. Žinoma, negalima pamiršti druskos ir juodųjų pipirų.

Patiekalui reikės ir vandens, kuriame bus virę makaronai.

Pirmiausia nedideliais kubeliais supjaustoma šoninė. Tada ant viryklės uždedamas puodas su vandeniu. Dvasininkas pabrėžia jo negailėti – verdantys makaronai turėtų plaukioti vandenyje, o ne jame troškintis.

Kol vanduo kaista, pradedama kepinti šoninė. Svarbiausia jos nesugruzdinti. Kaitinti, kol ištirps joje esantys riebalai. Bet kubeliai neturi sukietėti – turi likti ne traškūs, o minkštučiai.

Paruošus šoninę, keptuvę su ja nukelti į šalį. Jau užviręs vanduo pasūdomas ir sumetami spagečiai. Jie verdami 8–12 minučių, kaip nurodyta ant pakuotės. Pasak R. Zdanio, išvirti spagečiai neturi būti minkštutėliai, delikačiai kietoki, tarsi kramtomi priešintųsi.

Kol jie verda, į dubenį įleidžiami 3 tryniai, į juos suberiama didžioji dalis kietojo sūrio, jo paliekant tik šaukštelį patiekalui apibarstyti, išplakamas sūris su tryniais ir į tą plakinį dar šliūkštelėjama šaukštas verdančio makaronų vandens. Viską gerai išplakus, jau turėtų būti išvirę ir makaronai. Jie išimami iš vandens, nuvarvinami ir verčiami į keptuvę su pakepinta šonine. Ant stiprios ugnies maždaug minutę juos kaitiname nuolatos maišydami. Po minutės keptuvė nuimama nuo viryklės, ant makaronų supilami išplakti tryniai, sumaišyti su sūriu, ir viskas vėl maišoma 10–15 sekundžių, paskui dar įpilami du šaukštai vandens nuo makaronų. Prieš patiekiant spagečiai pabarstomi juodaisiais pipirais ir likusiu trupintu sūriu.

Dvasininkas išduoda dar vieną triuką, kaip pataisyti patiekalą, jei kartais šis išėjo per skystas: jį dar 10 minučių pamaišyti ant ugnies. R. Zdanys juokiasi, kad apie tokią gudrybę geriau nesakyti italams.