-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Šilagalio kultūros centro varinių pučiamųjų instrumentų orkestro „Sklepučini“ dirigentas 47-erių Vilmantas Vapsva juokiasi, jog savo darbais, kuriuos pradėjo dar praėjusiame šimtmetyje, nė karto nesuabejojęs, ypač dabar – kai su komanda sėkmingai kopia į aukštumas.
V. Vapsva prisimena, jog didelių kančių ieškant savojo kelio neteko patirti. Viskas klostėsi natūraliai – tarsi kas būtų iš anksto sudėliojęs taškus ant „i“ ir numatęs tinkamą žingsnių eigą. Iš Panevėžio rajono, Šilagalio kaimo kilęs Vilmantas atvira širdimi nuėjo mokytis į tuometę Panevėžio pedagoginę aukštesniąją muzikos mokyklą. Ją baigęs įgijo orkestro vadovo bei valtornos specialybę ir iš karto rado kur įprasminti žinias – įsidarbino miesto pučiamųjų orkestre „Panevėžio garsas“. Ten prabėgo nemažas laiko tarpas ir paskatintas tuomečio Panevėžio rajono kultūros skyriaus specialisto Remigijaus Vilio, pamėtėjusio išganingą mintį, netrukus įkūrė ir savąjį orkestrą.
Į Šilagalio kultūros centrą V. Vapsva atėjo dirbti dar 1999-aisiais. Tačiau, kaip pats sako, įvykiai galėjo pasisukti visai kita linkme, jeigu ne į muziką pastūmėjęs tėtis.
„Tėtis – savamokslis muzikantas, jis visada norėjo, kad kas iš vaikų grotų“, – pasakoja Vilmantas.
Pats tuo metu nebuvo iš tų, kurie sektų kitų muzikantų gyvenimus ir jais žavėtųsi. Bet užteko pokalbių su artimiausiu žmogumi, kad muzikanto karjera klotųsi it per sviestą. Orkestro vadovo tėčio giminė daininga, linkusi į muzikalumą, tačiau profesionalaus muzikos pasaulio link pasukęs tik jis vienas.
Šilagalietis kartą netikėtai išsiaiškino, jog paveldėto muzikalumo šaknys gali slypėti kur kas giliau, nei manė. Prieš iškeliaudama Anapilin, V. Vapsvos močiutė papasakojusi, jog prieš daugelį metų Sibire miręs josios vyras – Vilmanto senelis – taip pat buvo gabus muzikantas, virkdęs smuiką bei mokėjęs virtuoziškai pūsti dūdelę. Nors Vilmantui niekada taip ir neteko pamatyti iš Pasvalio rajono kilusio senolio, išgirsta istorija jį nustebino ir sužavėjo.
Graži, iš kartos į kartą einanti tradicija tęsiasi ir toliau – dvi V. Vapsvos dukros taip pat muzikuoja. Ir ne kur kitur, o tėvo suburtame orkestre.
ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
Tačiau Vilmanto – profesionalaus muziko – pėdomis pasekė tik vyresnėlė Amanda. Mergina šiuo metu studijuoja trimito specialybę Klaipėdoje. Mažoji Medeina griežta: jos kojos muzikos mokslų padangėje – nebus.
V. Vapsva nusijuokia prisiminęs, ką kadaise vienas vaikas yra atsakęs pasiteiravus, kodėl nenori rinktis šios srities. „Pasirinksiu normalią profesiją“, – šypteli Vilmantas.
Net toks požiūris orkestro vadovo neskaudina. Jis ir pats nespaudžia vaikų rinktis profesionalaus muziko kelio. Spaudimas ir prievarta, anot V. Vapsvos, neduos gerų rezultatų. Vaikas pats privalo mylėti muziką ir norėti ja gyventi, pasišvęsti sunkiam ir daug laiko reikalaujančiam darbui.
„Aš visuomet sakau, jog nieko nėra geriau, kaip turėti normalų darbą ir laisvalaikį praleisti su muzika“, – prisimena.
Muzikas pastebėjęs, jog jo suburtame orkestre didžioji dalis jaunimo ir vadovaujasi panašiu požiūriu. „Yra ir inžinierių, ir vadybininkų, dirbančiųjų logistikos paslaugas teikiančiose įmonėse. Jie užaugo mūsų orkestre, baigė mokslus ir vėl grįžta norėdami toliau groti, o groja tikrai gerai“, – kalba V. Vapsva.
Daug metų vadovaujantis orkestrui Vilmantas, paklaustas, ar vis dar ir pats groja – juk puikiai išmano valtornos garsų subtilybes, tik šypteli: širdžiai kur kas artimesnė batuta.
„Valtorną padėjau į šalį prieš aštuonerius metus ir iki šiol jos nepasiilgau“, – pripažįsta.
Pašnekovo įsitikinimu, dirigento pareigos nėra vien tik mechaninis darbas mosuojant į šalis rankomis. Tai – kur kas daugiau: privalu turėti ir psichologo, ir renginių organizatoriaus savybių.
Tiesa, ir laiko rimtai užsiimti grojimu menkai telieka. Laisvo laiko stygių V. Vapsva drąsiai įvardija kaip vieną didžiausių muzikinio kelio trūkumų. Tačiau jį kompensuoja, kaip pats sako, viena didelė ir darni šeima – orkestro nariai.
Kitąmet dvidešimties metų veiklos sukaktį minėsiančio „Sklepučini“ vadovas tvirtina, jog niekada rimtai nesusimąstęs, ką jam iš viso reiškia būti dirigentu. Vyras linksmai nusijuokia, jog darbe vis diriguoja ir diriguoja, tad grįžus į namus visai nebetrokšta diriguoti paradui.
„Jeigu tenka į kokią ekskursiją važiuoti, tampu labai prastas organizatorius“, – šypteli Vilmantas.
„Reikia kurti geresnę aplinką aplink save, o jau kur – nėra labai svarbu. Jeigu jau gyvename Lietuvoje, tai ir kurkime čia – kitokių minčių man nekyla.“
V. Vapsva
Labiausiai dirigento širdį pamalonina, kai užaugę nariai pasirenka muziko kelią ir pralenkia mokytoją – išauga kur kas didesniais muzikantais. Augimo ribų, anot jo, nėra – visuomet reikia eiti tik į priekį.
Tad ir pats V. Vapsva nesėdi rankų sudėjęs. Vis žvalgosi, kas vyksta kitų šalių muzikinėje padangėje, ieško naujų, dar neatrastų žemių.
„2005-aisiais buvome išvažiavę į Europos varinių pučiamųjų instrumentų orkestrų čempionatą. Ten ir pamačiau, kaip turėtų atrodyti tikras brass band (liet. varinių pučiamųjų orkestras) ir dabar bandau judėti tos savo pamatytos vizijos link“, – pasakojo šilagalietis.
Siekti užsibrėžtų tikslų vyrui padeda ir orkestrantai, esantys ištikimiausi bendraminčiai, pasidalijantys ir unikalia patirtimi.
„Nemažai jaunimo dalyvavę konkursuose su įvairiais Europos orkestrais ir matę, kaip viskas turi atrodyti, ko trūksta mums, kiek dar reikia augti. Kol kas mūsų situaciją galima palyginti su Lietuvos ir Anglijos futbolu. Esame taip atsilikę“, – pripažįsta V. Vapsva.
ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
Darbai veja darbus, tad negatyvioms mintims V. Vapsvai laiko paprasčiausiai nebelieka.
Nors pats žvalgosi į užsienio rinką, pakelti sparnų svetur neketina – ir Lietuvoje jam nėra per ankšta.
„Reikia kurti geresnę aplinką aplink save, o jau kur – nėra labai svarbu. Jeigu jau gyvename Lietuvoje, tai ir kurkime čia – kitokių minčių man nekyla“, – lakoniškai nukerta.
Būtent dėl šios priežasties, o ne visai atsitiktinai, jis ir pasirinkęs periferiją – gimtąjį Šilagalį, o ne didžiuosius šalies miestus: Kauną, Vilnių ar išugdytų muzikantų skaičiumi galinčią pasigirti Klaipėdą. Gerbiamas ir sėkmingai karjeros laiptais žengiantis orkestro vadovas sako, jog Panevėžys ne ką nusileidžia didmiesčiams: juk čia užauginama, ko gero, daugiau varinių instrumentų muzikantų nei visoje šalyje, orkestrų mieste taip pat neprireikia ieškoti su žiburiu.
Panašiu pavyzdžiu seka ir nemaža dalis orkestrantų. V. Vapsva gali ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti, kiek jų emigravo iš Lietuvos.
Prisiimti laurų, esą jaunajai kartais rodo teisingą pavyzdį, Vilmantui nesinori. Anot jo, veikiau jaunų žmonių norą likti savame krašte lemia tai, kad dalyvaudami įvairiuose masiniuose susibūrimuose, renginiuose jie iš arti pamato visą virtuvę. Taip formuojasi pasaulėžiūra, pasidaro svarbus socialinis ryšys.
„Tai, kad aplink savi žmonės, su kuriais galima susitikus savaitgalį išsikepti šašlykų, kartais tikrai labai daug reiškia. Gal ne vien pinigai svarbūs?“ – retoriškai svarsto dirigentas.
ASMENINIO ARCHYVO nuotr.
Šias V. Vapsvos mintis tarsi įgarsina ir besikeičianti situacija kaimuose, priemiesčiuose ar mažesniuose miesteliuose. Jis sako akivaizdžiai pamatęs skirtumą tarp Šilagalio jaunimo, koks buvo prieš dešimtį metų, ir dabartinių jaunuolių.
„Anksčiau reikėdavo šokių ir linksmybių, dabar jau mes išsipučiam su dūdomis ir šokių, kokie buvo senesniais laikais, nebetrūksta. Jie – aktyvūs žmonės, be orkestro veiklos, turintys ir kitų saviraiškos būdų“, – patikina vadovas.
Didelės atskirties tarp miesto ir kaimo jaunimo Vilmantas nemato. Gal tik kaimo žmonės kiek nuoširdesni. Tačiau, pasak muziko, viskas priklauso nuo paties žmogaus, daug įtakos turi ir galimybė save realizuoti.
Šilagalio kaime V. Vapsva mato patrauklią terpę jaunimo savirealizacijai. Nors yra ir tam tikrų niuansų.
„Jeigu yra iniciatyvių žmonių, sugebančių dirbti su jaunimu, arba yra aktyvaus jaunimo, žinančio, ko nori, viskas paprasčiau. Tačiau jeigu tenka ateiti dirbti į pliką lauką, tampa truputį sunkiau“, – svarsto pašnekovas.
Nors per bene dvidešimt darbo metų būta visko. V. Vapsva dar iki šiol kartais prieš stodamas priešais savo orkestrą jaučia jaudulį. Ir save ramina išmintingais panevėžietės dainininkės Irenos Ulvydaitės-Snabaitienės žodžiais, jog jeigu lipant į sceną nebeima jaudulys, vadinasi, gal į ją jau ir nebeverta žengti.
Per didelis jaudulys, anot V. Vapsvos, dažniausiai žalingas, neretai kišantis pagalį į ratus. Tad prieš svarbius pasirodymus kartu su komanda Vilmantas susikimba rankomis, atsikvepia, atsipalaiduoja ir drąsiai žengia prieš reiklius klausytojus.
Vilmantas prisimena, jog pasitaikę atvejų, kai per visas repeticijas muzikantas grojo be priekaištų, o štai atėjus lemiamam momentui – koncertui – ima ir nebesusidoroja su natomis.
Ilgametė patirtis byloja: vieną ar kitą neatliktą partiją žiuri gal ir pastebės, tačiau paprastas vartotojas vargu ar atkreips į tai dėmesį.
„Laimė, orkestre groja trisdešimt penki žmonės, kurie iš dalies tarsi pridengia suklydusįjį, o jeigu nėra solo partijos, neturėtų būti ir tokio jaudulio“, – samprotauja jaunimo mylimas dirigentas.
Komentarai
-
- antanas
- 16:15 2018.07.21
Rodyti visus komentarus (1)Pakol yra tokių muzikos entuziastų -Lietuva nepražus…buvau koncerte-mačiau-patiko. Kartais gaila, kad tokių muzikos mėgėjų- profesionalų yra nedaug….kas paseno…ko jau nėra išvis…SĖKMĖS ir dar kartą SĖKMĖS