Jaunimui knygos – ne svetimos

Jaunimui knygos – ne svetimos

Mažas, bet jaukus Pažagienių miestelis turi labai ryškiai žibantį šviesulį. Jaunoji eseistė Andrėja Žilytė puikiai rašo, meistriškai groja gitara, fotografuoja, kartais dar ir uždainuoja, yra meninio skaitymo laureatė ir tiesiog neatsiejama dalis aktyvaus jaunimo, kuris neabejotinai dar parodys visiems, iš kur kojos dygsta.

Andrėjai Žilytei pirmą kartą viešai dainuoti teko tik šių metų pradžioje.
„Buvau kone priversta, bet muzikos mokytojos padedama atidariau Panevėžio almanacho pristatymo renginį“, – šypteli Andrėja.
Mamos dėka ji nuo vaikystės įpratusi visur dalyvauti, keliauti ir stengtis nešvaistyti laisvo laiko veltui. Didžiausią malonumą jai teikia galimybė būti užimtai ir nesėdėti namuose, kas šiuo metu yra didžiausias iššūkis.

A. Žilytė išbandžiusi pačius įvairiausius būrelius, užsiėmimus, galiausiai liko kūrybinis rašymas, fotografija, grojimas gitara.

A. Žilytė išbandžiusi pačius įvairiausius būrelius, užsiėmimus, galiausiai liko kūrybinis rašymas, fotografija, grojimas gitara.

„Gitara groju nuo septintos klasės. Kartą atlydėjau draugę į gitaros būrelį, pati net neplanuodama tokio lankyti, nelaikiau savęs muzikalia. Tačiau viskas greitai pasikeitė. Daug įtakos man turėjo gitaros būrelio mokytojas, padrąsinęs žengti į sceną“, – muzikos pedagogui dėkinga Andrėja.

Skaitantis jaunimas

Rimtai rašyti A. Žilytė pradėjo taip pat paskatinta lietuvių kalbos ir literatūros mokytojos. Susipažino su esė žanru, per jį ėmėsi išreikšti paauglišką maištingumą.
„Norėčiau tikėti, kad mano naujesni darbai kiek brandesni ir svarsto kiek rimtesnius klausimus“, – šypteli Andrėja.

Eseistė rašo apie tai, kas jai tikrai rūpi. Visgi jos kūrybos temos nuolatos keitėsi ir jaunoji rašytoja net neabejoja, kad dar keisis. Anksčiau ji buvo labai susirūpinusi žmogaus laisve, realybės ir svajonių santykiu, gyvenimo prasme. Dabar kūryba atsiranda labiau iš asmeninių patirčių, jausmų.
„Įdomu, jog prisifilosofavusi tokiomis plačiomis temomis grįžau prie savęs. Turbūt žmogaus vidus žymiai sudėtingesnis, nei maniau, ir asmeniška kūryba tikrai sunkiau dalintis. Skaitančiam žmogui turbūt pasakyčiau, jog dažnai mano kūriniai parašyti ekspromtu, persunkti emocijų, tad nereikėtų viskuo tikėti“, – juokiasi pašnekovė.

Didžiausią malonumą Andrėjai teikia galimybė būti užimtai ir nesėdėti namuose, kas šiuo metu jai yra didžiausias iššūkis.

Andrėja svarsto, kad veikiausiai ji nori įrodyti, jog ir jauni žmonės susiduria su sunkumais ir jie nėra mažiau svarbūs.
A. Žilytė sako, jog šioji jaunimo karta neabejotinai žavisi literatūra. Anot jos, galbūt tokį įspūdį sunku susidaryti dėl to, kad jaunimo neraštingumas ir abejingumas knygų atžvilgiu yra taip akcentuojamas.
„Tarp jaunimo yra tikrai ne mažiau knygas mylinčių žmonių, nei tarp vyresniųjų“, – įsitikinusi jaunoji kūrėja.

Pradžią davė seneliai

A. Žilytė neabejoja, jog jos kūrybiškumui atsiskleisti padėjo aplinka, kurioje augo. Nors darželio nelankė, tačiau su ja namuose išsijuosusi dirbo mylima močiutė. Ji skaitė pasakas, mokė deklamuoti eiles ir tiesiog padėjo dvasiškai augti.
„Didžiausią įtaką man, kaip kūrėjai, tikrai padarė močiutė, išugdžiusi meilę knygoms. O jos turbūt irgi lėmė savitą požiūrį į pasaulį, formavo mane kaip asmenybę“, – gražių žodžių labai artimam žmogui negaili Andrėja.

Išties abu merginos seneliai labai kūrybingi, rašo eilėraščius, todėl, A. Žilytės manymu, norą kurti paveldėjusi būtent iš jų.

Vėliau ji sutiko ne vieną puikų mokytoją Velžio gimnazijoje, kurioje dabar mokosi.
Andrėja svarsto, jog jai, kaip eseistei, dabar įvertinimas nėra toks svarbus. Pirmiausia kuria sau, nors neneigia, jog malonu išgirsti skaitytojų atsiliepimus.

„Pats didžiausias įvertinimas, žinoma, būtų nuoširdžiai mano kūrybą skaitantys žmonės. Grįžtamasis ryšys labai reikalingas, nesvarbu, kritika ar pagyrimai. Džiaugiuosi, jog reakcijos ar nuomonės, kurių sulaukiu, dažnai yra teigiamos“, – sako Andrėja.

Naktys, atiduotos kūrybai

Paklausta, kiek šiandien jos kasdienybėje užima vietos kūryba, A. Žilytė juokauja, jog jog ne tiek ir daug, jei neskaičiuotų rašant praleistų naktų ir kitą dieną jaučiamo miego trūkumo.
Kūryba Andrėjai yra geriausia minčių išraiška, nes dažnai pritrūksta ryžto garsiai išsakyti, ką mananti ir jaučianti. Tad belieka jas užrašyti. O atsiversti užrašų knygelę Andrėją įkvepia matytas filmas, spektaklis, skaityta knyga ar tiesiog pokalbis su artimu žmogumi.

Apie literatūrą ir kūrybą ji galėtų kalbėti valandų valandas. Šiuo metu ypač žavisi XX a. vidurio ir pabaigos literatūra. Nors mėgstamiausio autoriaus neturi, į šį sąrašą patektų įvairių laikotarpių ir epochų kūrėjai – M. Bulgakovas, O. Vaildas, Dž. Orvelas, A. Kamiu, A. Škėma, L. Šiver ar I. Makevan.

Planuose – anglų literatūros studijos

Dar vaikystėje išryškėjo A. Žilytės potraukis literatūrai. Kūrė dar nemokėdama rašyti ir vis prašydavo kitų užrašyti jos sukurtas istorijas.
„Kaip tik neseniai atradau vaikystėje rašytas knygeles su pačios pieštomis iliustracijomis. Net jei ir nekurdavau, mėgdavau pasinerti į knygų pasaulį, kantriai mokydavausi deklamuoti eilėraščius“, – prisimena Andrėja.

Šiuo metu ji abiturientė. Merginos planuose – anglų kalbos ir literatūros studijos su kūrybiniu rašymu. Ji norėtų įgyti plačią specialybę, pasilikdama galimybę kurti.
A. Žilytė sako, jo labai norėtų laikyti save atvirą pasauliui, nebijančią išreikšti nuomonės, kūrybingą ir veiklią, nes iš tiesų nesugeba užsiimti tik viena veikla.
„Stengiuosi visiems padėti ir būti atkakli siekdama savų tikslų“, – sako jaunoji kūrėja.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų