M. Klementjevas sako pasirinkęs aktoriaus kelią, nes čia matė plačiausias galimybes tobulėti. V.Bulaičio nuotr.

Jaunajam aktoriui gyvenimo variklis – kūryba

Charizmatiškasis teatro „Menas“ aktorius Martynas Klementjevas įsitikinęs, kad kultūrinės idėjos skatina eiti į priekį absoliučiai visus, net ir tuos, kurie lenkia nugarą prie staklių.

Panevėžietis Martynas Klementjevas jau devynerius metus vaidina teatro „Menas“ scenoje. Teatro gerbėjai jį žino kaip Aleną Strengą iš spektaklio „Equus“, vaikai – kaip jų simpatijas pelniusį mažylį spektaklyje „Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“, jaunimas – kaip muzikinės grupės „Dideli plaukai“ narį. Tokie skirtingi personažai puikiai dera viename kūrybingame žmoguje.

M. Klementjevas negalėtų papasakoti apie 4-erius metus trukusias kūrybines kančias studijuojant aktorystę. Baigęs vidurinę jis iš tiesų bandė įstoti į aktorinį, bet nesėkmingai. Taigi žiūrovų vertinamas jaunasis aktorius aktorinio išsilavinimo neturi, bet tai jam nesutrukdė kopti šios profesijos karjeros laiptais.

Apie sceną svajojusiam charizmatiškam vaikinui kartą tiesiog pasitaikė netikėta proga įsidarbinti Panevėžio teatre „Menas“, kuriame statomam spektakliui kaip tik trūko vieno aktoriaus vaidmeniui.

Taip visai neplanuotai Martynas pateko į teatro pasaulį, nors vaidyba rimtai susidomėjo dar besimokydamas 11 klasėje. Tuo metu pradėjo lankyti teatro būrelį, kuriam vadovavo J. Miltinio dramos teatro aktorius ir režisierius Valerijus Jevsejevas.

Greitai minėsiantis 10-ies metų darbo teatre jubiliejų, M. Klementjevas sako pasirinkęs aktoriaus kelią, nes čia matė plačiausias galimybes tobulėti kaip asmenybei. Pasak vaikino, vaidindamas teatre atrandi ir susimąstai apie daugelį dalykų, kurie paprastai neateitų į galvą, pažiūri į juos iš kitos pusės.

Aktorius kuklinasi nelaikantis savęs talentingu ar kuo nors ypatingu menininku. Tiesiog džiaugiasi likimo jam suteikta proga. Jis neslepia, kad pirmieji metai teatre buvę sunkūs – neturėjo patirties ir buvo ganėtinai žalias. Visgi, anot jo, net ir dabar, po 10-ies metų, kraują kaitinanti nežinomybė niekur nedingo.

Su kiekvienu nauju vaidmeniu aktoriui tenka mokytis iš naujo suprasti, atrasti, bendrauti ir bendradarbiauti. Pasak vaikino, kiekvienas režisierius – individualybė, tad tenka prie jo taikytis, ieškoti bendros kalbos, stengtis suvokti, ko gi spektaklio sumanytojas iš tavęs nori.

Šiandien Martynas visa galva pasinėręs į teatrą. Jo darbo tvarkaraštyje tik viena laisva diena per savaitę, kitomis dienomis vyksta spektakliai ir repeticijos. Psichologiškai įtemptas aktoriaus darbas nėra apibrėžtas valandomis.

Pasak M. Klementjevo, kritiniais momentais norėtųsi „normalios“ darbo dienos – nuo 8 val. iki 17 val., o vakarą skirti sau. Visgi aktoriaus jau tokia dalia, kad darbinė ir kūrybinė veikla persipynusi ir negali būti įsprausta į jokius rėmus.

Į vaidmenį per save

M. Klementjevo pats pirmasis vaidmuo – Miškinukas spektaklyje „Trys paršiukai“. Martynui jis labai brangus ir įsimintinas kaip kojų apšilimas teatre. Aktoriui ypač svarbus ir įsikūnijimas į Aleną Strengą spektaklyje „Equus“. Tai buvo pirmas rimtas jo darbas, suteikęs daug patirties ir labai padėjęs tobulėti. O jau artimiausiu metu teatre „Menas“ M. Klementjevo laukia spektaklio premjera, kurioje, pripažįsta, jam atitekęs vaidmuo yra tikras iššūkis, bet mielas širdžiai.

M. Klementjevo nuomone, kultūrinės idėjos skatina eiti į priekį absoliučiai visus, net ir tuos, kurie lenkia nugarą prie staklių.

„Vieni spektakliai būna sudėtingi psichologiškai, kiti savo forma, bet visi savyje turi tam tikrą užtaisą, kuris verčia vis daugiau ir daugiau ieškoti ir gilintis“, – „Sekundei“ tvirtino aktorius.

Nors spektaklyje viskas surežisuota, aktoriui visada paliekama laisva valia personažą šiek tiek pasukti kita linkme, įberti savos asmenybės prieskonių. M. Klementjevo nuomone, į personažą įdedi viską, ką esi sukaupęs iš patirties. Nors neišvengiamai aktorius eina link to, kas surežisuota, bet – per save, į personažą įdėdamas dalelę savęs. Dėl to ir neįmanoma to paties spektaklio suvaidinti vienodai.

„Teatre kaip gyvenime – spektaklis kiekvieną kartą vis kitoks, nes ir mes kaip žmonės esame skirtingi“, – įsitikinęs Martynas.

Scenoje kraupu

Spektaklio gairės kaip pasiekti siužetinę liniją, pasak M. Klementjevo, negali užgožti kūrėjo asmenybės. Visgi personažas laisvai nėra interpretuojamas, režisieriaus idėją įgyvendinti reikia kuo tiksliau, dėl to, Martyno teigimu, į vaidmenis įsigilinti prireikia laiko, o kai kurie jų itin sunkiai pasiduoda.

Kai kuriuose spektakliuose, nors ir statomuose dešimt metų, vis dar atsiranda naujų dalykų. Spektaklis, anot M. Klementjevo, yra procesas: negalima sakyti, kad vaidmuo lengvas ar sudėtingas, jis tiesiog yra kūryba.

Dažnai aktoriai taip įsijaučia į vaidmenį, kad pasibaigus spektakliui sunku iš jo išeiti, personažas jo kūrėjo taip lengvai nepaleidžia. Martynas su šia problema teigė nesusiduriantis. Jis dažniausiai mąsto apie vaidmenį tuomet, kai kas nors nepavyksta. Ne paslaptis, kad scenoje neišvengiama įvairiausių nesklandumų, tokių kaip teksto supainiojimas, o kartais jį tarsi lemtingą akimirką kas būtų ištrynęs iš atminties.

„Būnant scenoje jausmas iš tikrųjų yra kraupus“, – prisimindamas ištikusius netikėtumus juokėsi M. Klementjevas.

Tokiose ekstremaliose situacijose, anot jo, aktoriams iš karto sukyla daug adrenalino, pradedama kažkaip suktis ir visada atsiranda kokia nors išeitis. Martynas džiaugėsi, kad, laimė, tokių improvizacijų žiūrovai nepastebi arba bent neleidžia aktoriui to suprasti.

Vaikai – griežčiausi žiūrovai

M. Klementjevas pats į žiūrovo kėdę retai atsisėdantis, nes tiesiog fiziškai neturi tam galimybių. Be to, ir įsijausti į spektaklį kaip teatro mėgėjui jam būtų nelabai įmanoma: kolegų darbą scenoje mato iš profesinės pusės ir vertina tuos dalykus, kurie paprastam žiūrovui visai neaktualūs.

Visgi teatro tikslas nėra užhipnotizuoti publiką įtraukiančiu siužetu. Martynui svarbu, kad žiūrovai galvotų ir galėtų pasakyti nuomonę apie spektaklį. Pasak vaikino, aktoriams tas labai naudinga ir nors kartais kritiką priimti skaudu, ji būtina tobulėjimui.

Suaugusiųjų ir vaikų spektakliuose vaidinantis Martynas tvirtina, jog mažiesiems žiūrovams pasirodyti kur kas sudėtingiau. Pasak jo, suaugusieji geria bendrą kontekstą, vaikai pastabesni, jie atkreipia dėmesį net į pačias menkiausias smulkmenas.

Pasak M. Klementjevo, nuo mažųjų lengvai nepasislėpsi improvizuodamas. Jie labai greitai pamato siužetinės linijos arba teksto netikslumus, nors tas ir neturi įtakos spektaklio prasmei. Vaikai mėgsta tiesą, pasak Martyno, kuo jos daugiau, tuo geresnis spektaklis.

„Vaikai man patinka, nes viską priima labai nuoširdžiai. Jie nebando interpretuoti sudėtingai, tiesiog arba priima spektaklį, arba ne“, – sako Martynas.

Ilgaplaukius subūrė „Dideli plaukai“

Nors aktoriaus darbas iš M. Klementjevo atima nemažai laiko, panevėžietis su bendraminčiais sukūrė muzikinę grupę „Dideli plaukai“. Po ilgos pertraukos bičiuliai šią vasarą vėl pradėjo repetuoti ir net spėjo dalyvauti keliuose festivaliuose.

Idėja suburti muzikuojančių grupę keistu pavadinimu kilo gana spontaniškai. Kartą viename koncerte grojo Martyno draugai, vaikinas nusprendė prisijungti, padainuoti savo kūrybos dainų. Nors pirmojo pasirodymo būta spontaniško, bet gana vykusio, todėl bendraminčiai po kurio laiko susirinko parepetuoti.

„Dideli plaukai“ grupei prilipo irgi impulsyviai. Kartą metalo muzikos koncerte Martynas atkreipė dėmesį, jog daug vaikinų ilgais plaukais. Tuo metu ir pusė jų grupės narių, įskaitant ir jį patį, tokius turėjo. Tad ilgai negalvoję jaunuoliai nusprendė savo grupę pakrikštyti „Ilgais plaukais“. Pavadinimas neskambėjo originaliai, todėl surado kiek labiau ausį traukiantį vardą – „Dideli plaukai“.

M. Klementjevas savęs dainininku nelaiko. Ši veikla jam pomėgis. Visgi į muzikinę veiklą vaikinai žiūri rimtai, jau turi nemažai gerbėjų ir jų vis daugėja.

„Dideli plaukai“ netgi yra įrašę albumą, tačiau jo niekur oficialiai nepardavinėjo. Martynas atskleidė, jog jau kuriamos ir įrašinėjamos naujos dainos, o tai reiškia, kad bręsta naujas albumas. Grupės principas – groti tik savos kūrybos dainas.

Spektaklis, anot M. Klementjevo, yra procesas: negalima sakyti, kad vaidmuo lengvas ar sudėtingas, jis tiesiog yra kūryba.

Muzikantas pripažino, kad pirmasis albumas tėra mėgėjiškas. Dainų įrašams muzikantai prašė draugų pagalbos, o albumo viršelį piešė patys.

„Kiekvienam žmogui kūryba yra jo dalis, jo požiūrio, idėjų ir sielos išraiška“, – svarsto menininkas.

Kūryba skatina eiti į priekį

M. Klementjevas be galo vertina kūrybinę laisvę, kūrybinį potencialą ir idėjas. Anot jo, yra labai daug talentingų žmonių, kurie galėtų padaryti be galo daug gerų darbų, tik jiems reikia pagalbos, postūmio ar paskatinimo.

Martynas įsitikinęs: jei valstybė skirtų daugiau dėmesio kūrėjams, finansuotų jų idėjas, būtų sukurta daugiau terpių, kur žmonės galėtų save realizuoti.

„Valstybė per artimiausius 20–30 metų turėtų vis daugiau dėmesio skirti kūrėjams, nes kultūra yra ateitis“, – pabrėžė M. Klementjevas.

Jo nuomone, kultūrinės idėjos skatina eiti į priekį absoliučiai visus, net ir tuos, kurie lenkia nugarą prie staklių.