P. Židonio nuotr.

Įvertino ir „nematomus“ gelbėtojus

Įvertino ir „nematomus“ gelbėtojus

Po dvejų metų pertraukos ketvirtadienį Vilniaus rotušėje surengti Sveikatos apsaugos ministerijos organizuojami nusipelniusių Lietuvos medikų apdovanojimai.

Uždaras ir neprieinamas

Tarp įvertintų daugiau nei 80-ies šalies gydytojų ir slaugytojų apdovanojimas įteiktas ir ilgametei Respublikinės Panevėžio ligoninės Operacinio skyriaus vyresniajai slaugytojai Daivai Bartkienei. Medikė svarsto, jog dažniausiai padėkos skiriamos gydytojams, nors slaugytojos visada arčiausiai ligonio: gydo juos ne tik vaistais, procedūromis, bet ir šiltu žodžiu, dėmesiu, padrąsinimais.

O dar labiau jai širdį glosto, kad pastebėti, kaip sako medikė, „nematomieji“.

Taip ji vadina kolegas, dirbančius specializuotame Respublikinės Panevėžio ligoninės Operaciniame skyriuje.

Šis skyrius – visiškai izoliuotas ir neprieinamas pašaliniams. Į jį pacientai atvežami iš skirtingų ligoninės skyrių ir iš karto po operacijos išvežami, dažnai net neprisimindami kur buvę.

„Operacinėje vienas žmogus – ne karys. Operacijos sėkmė priklauso nuo komandos darbo. Jis turi būti kruopščiai sustyguotas, kad būtų gerai ir pacientams, ir darbuotojams. Visa komanda įdeda be galo daug darbo, bet pacientams ir jų artimiesiems esame nematomi“, – kalbėjo D. Bartkienė.

Ji pati vadovauja beveik šimtui skyriuje dirbančių žmonių.

Per parą – kelios dešimtys operacijų

Respublikinėje Panevėžio ligoninėje – net septyniolika operacinių, darbas jose nenutrūksta ištisą parą.

Vienoje operacijoje dalyvauja vidutiniškai 6–7 žmonės: du operuojantys chirurgai, anesteziologas bei anesteziologijos slaugytoja, taip pat slaugytoja, kuri rūpinasi instrumentais, valytoja ar slaugytojos padėjėja.

Kai yra sudėtinga politrauma, dirba ir dvi komandos. Būna dienų, kai Respublikinėje Panevėžio ligoninėje per parą atliekama net 30–40 operacijų.

„Streso mūsų darbe išties daug. Niekada negali žinoti, kiek ir kokių pacientų atveš: ar iš avarijos, ar apšaudytą, ar susižalojusį. Pirmoji pagalba suteikiama Priėmimo skyriuje, bet stabilizavus būklę pacientą perimame mes. Planinėms operacijoms ruošiamės iš anksto, bet ekstra atveju to padaryti neįmanoma“, – savo skyriaus darbo užkulisius atveria D. Bartkienė.

Sveikatos apsaugos ministerijos apdovanojimo sulaukusi Respublikinės Panevėžio ligoninės Operacinio skyriaus vyresnioji slaugytoja D. Bartkienė stengiasi ne dėl medalių ir garbės raštų, o iš didelės meilės savo darbui. P. Židonio nuotr.

Geležinė ledi

Operacinėse vienas svarbiausių aspektų – sterilumas, tikslumas, atsakomybė, gebėjimas susiklosčius stresinei situacijai išsaugoti blaivų protą. D. Bartkienė ir yra tas žmogus, kuris kritinėse situacijose geba visus nuraminti, padrąsinti.

To ypač reikėjo pandeminiu laikotarpiu.

Per pirmąjį karantiną buvo pristabdytos planinės operacijos, dalis personalo perkelta dirbti į reanimacijos ar COVID-19 skyrius, kur teko didžiausias krūvis.

Tačiau jau nuo pernai net ir sudėtingiausiais laikotarpiais planinės operacijos nebuvo stabdomos.

„Sausį vienu metu susirgo apie tris dešimtis Operacinio skyriaus darbuotojų. Buvo didžiulis iššūkis padaryti taip, kad įprastinis skyriaus darbas nesustotų. Bet mums pavyko. Aš jau esu toks žmogus, kad darysiu viską iki galo, net jei prieš mane bus siena, bet tol, kol pramušiu bent mažą skylutę“, – šypsosi D. Bartkienė.

Daugelio kolegų akyse D. Bartkienė – tarsi geležinė ledi.

Ji ir pati neslepia esanti reikli ne tik sau, bet ir pavaldiniams.

Bet tokiame darbe, kur kasdien gelbėjamos žmonių gyvybės, disciplina labai reikalinga.

„Aplinkiniai mane mato kaip labai stiprią moterį. Tiek iš savęs, tiek ir iš kitų reikalauju nepriekaištingos tvarkos ir atsidavimo darbui. Gal kitą kartą būnu ir per griežta ar net kažką pasakau piktesniu tonu, bet čia dirbant to reikia. Žinoma, aš irgi žmogus, tenka ir atsiprašyti pasikarščiavus. Viduje esu labai jautri, būna, kad ir paverkiu užsidariusi kabinete, bet tuomet palengvėja“, – atvirai pasakoja D. Bartkienė.

Panevėžio trauka

Jau tris dešimtmečius Respublikinėje Panevėžio ligoninėje dirbančią D. Bartkienę medicina traukė nuo mažens.

Tačiau aktyviai užsiiminėjusi lengvąja atletika, buvo užsimojusi tapti sportininke – įstojo mokytis į Panevėžio sporto mokyklą.

Gimusi Kernavėje, bet augusi netoli Širvintų mergina visgi pabūgo gyvenimo toli nuo namų.

„Galiausiai vėl atvykau į Panevėžį, tik šįkart jau ne į sporto, o A. Domaševičiaus medicinos mokyklą. Svajojau tapti kaimo gydytoja“, – šypsosi D. Bartkienė.

Jaunoji felčerė po mokslų baigimo grįžo į gimtuosius namus Širvintose.

„Kuo yra sunkiau, tuo man lengviau. Niekada nebijojau iššūkių ir sunkaus darbo.“

D. Bartkienė

Iš pradžių dirbo ligoninės priimamajame ir greitojoje pagalboje, paskui kaimo medicinos punkte. Vėliau taip susiklostė likimas, kad vėl keliai atvedė į Panevėžį.

„Man Panevėžys patiko. Žalias, jaukus ir labai gražus miestas, į kurį visuomet traukė“, – pasakojo moteris.

Pradžioje ji Respublikinės Panevėžio ligoninės Priėmimo skyriuje įsidarbino valytoja.

Vėliau atsirado slaugytojos vieta.

O po devynerių metų vadovybė prikalbino ateiti dirbti į Vaikų skyrių ir vaikų reanimaciją vyriausiąja slaugytoja.

Dar po penkerių metų D. Bartkienė perėjo į Operacinį skyrių, kuriame dirba jau septynioliktus metus.

„Pradžioje buvo baugu, bet kuo yra sunkiau, tuo man lengviau. Niekada nebijojau iššūkių ir sunkaus darbo“, – sako apdovanotoji medikė.

Iš didelės meilės darbui

Nors sakoma, kad darbas yra antrieji namai, D. Bartkienė šypsosi, kad tikriausiai jai yra atvirkščiai: ligoninė seniai tapusi pirmaisiais namais.

Dėl mamos atsidavimo darbui, kaip svarsto panevėžietė, ir jos vienintelė dukra buvo priversta gerokai anksčiau tapti savarankiška. Ji žengia mamos pėdomis – šiuo metu kremta medicinos mokslus.

„Man darbas teikia didžiulį malonumą. Dirbu taip, kaip man sako širdis. Kartais atrodo, kad pavargau, nebenoriu, bet žinau, kad vėl eičiau į mediciną“, – užtikrinta D. Bartkienė.

Nors laisvo laiko medikei lieka nedaug, per atostogas stengiasi išbandyti kažką naujo ir ekstremalaus.

Vienas įdomiausių potyrių, ką norėtų dar ne kartą pakartoti, – nuo kalnų leistis virvėmis. Taip pat svajoja išbandyti šuolį parašiutu.

„Mėgstu ekstremalius dalykus, bet darbas man visuomet bus prioritetas. Dirbu tikrai ne dėl medalių ar apdovanojimų. Nors malonu, kai tavo triūsą pastebi kolegos ir ligoninės administracija“,– sako D. Bartkienė.

Galerija

Jūsų komentaras

Taip pat skaitykite