-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Rašytojas mirė būdamas 79-erių.
A. Kaminskas – rašytojas, daug dėmesio skyręs praeities įvykių tyrinėjimams.
Kaip teigė prieš keletą metų „Sekundei“ duotame interviu, jam istorija – visų pirma žmonės, o tik paskui datos, kai tie žmonės gyveno, ir įvykiai, kuriuos jiems buvo lemta patirti.
„Vietą, metus, namus, griuvėsius / nušviečia istorikai, pasitelkę laiką, / tik kartais, ir gana dažnai, užmiršta žmogų, jo aistras, jo įpročius, jo miegą, / kasdienybę ir tikėjimą, mintis / todėl, kad visa tai kartoja patys“, – rašoma vienoje A. Kaminsko poemoje.
Per žmonių gyvenimus, jų pojūčius, patirtis panevėžietis savo knygose ir siekė atskleisti Lietuvos istoriją.
Bene garsiausias šio autoriaus kūrinys – istorinė publicistinė poema „Kėdainių kronikos“, išleista 1981 metais, sudrebino to meto visuomenę, buvo netikėtas, drąsus ir svarbus reiškinys ne tik Kėdainiams.
Kūrinyje buvo galima įžvelgti ne tik šio krašto – visos Lietuvos lemtį.
„Kol jauti, kad rašyti gali, kad turi ką pasakyti, to neatsisakysi. Be to, knygos – vienas iš didžiausią liekamąją vertę turinčių reiškinių.“
A. Kaminskas
Knygą išleidus susidomėjimas buvo didžiulis, ji neliko nepastebėta. Išleista 7000 egzempliorių tiražu, kaipmat dingo iš knygynų lentynų.
1982 m. A. Kaminskas tapo Lietuvos rašytojų sąjungos nariu. Iš Kėdainių rašytojas persikėlė gyventi į Panevėžį, nuo 1984-ųjų iki 2008-ųjų dirbo „Tėvynės“ laikraščio redaktoriumi – jo pastangomis buvo įsteigta leidykla „Tėvynė“.
Dar vienas įsimintinas A. Kaminsko kūrinys – ilgus dešimtmečius rašyta istorinė dokumentinė poema „Žemės žiūrėjimas“.
Kūrinys skirtas 1935 metų Suvalkijos ūkininkų streikui prisiminti. Istoriniai įvykiai jame taip pat atskleidžiami per žmonių likimus. Knygoje pasakojama, kaip Suvalkijos žemdirbių gyvenimus nulėmė savaiminio streiko dramatiškumas ir jo tragedija.
Rašytojo kūryba besidomintieji prisimena ir prieš keletą metų išleistą jo dviejų dalių romaną „Ūkanos atnašavimas“. Jo pirmoji knyga – „Įskilę naščiai“ – ir antroji – „Pamesti klauptai“ – pasakoja apie pagrindinio personažo Sauliaus Gegužio šeimos ir giminės sudėtingus išgyvenimus per penkis dešimtmečius.
„Dilogijoje įdomu stebėti ir jausti, kaip laiko suvokimas kūrinyje neatskiriamas nuo realybės suvokimo, kaip žybčiojantis įvykių kaleidoskopas, psichologinės mikroanalizės, proto ir dvasios pavergimo metastazės apdairiai apgaubiamos vidinio monologo, charakterių ir siužeto, meilės ir tiesos ilgesio magnetiniais laukais, kad begalinė erdvė nenutoltų nuo atidaus skaitytojo“, – taip šią knygą apibūdino pats autorius.
A. Kaminsko kūrybos aruode ir Panevėžiui skirta istorinė publicistinė kronikų poema „Panevėžio metas“.
Rašytojas visada turėjo ką prasmingo pasakyti skaitytojui, kūrybinio įkvėpimo ieškoti jam nereikėjo.
Rašydavo A. Kaminskas ranka – nesinaudojo moderniomis priemonėmis, nes, kaip pats sakė, nenori, kad jos įsiterptų tarp jo ir popieriaus lapo.
Pasak rašytojo, minčiai ir jos išraiškai reikalingas tiesioginis ryšys.
O A. Kaminskas turėjo ką papasakoti – daug žmonių gyvenimo kelyje sutikta, bendrauta, daug įvairių permainų, įvykių patirta. Juk jam teko dirbti įvairiose vietose, ilgiausiai – spaudoje, laikraščių redaktoriumi buvo ne vieną dešimtmetį.
Autorius svarstė, jog sunku atsakyti į klausimą, kodėl rašantis.
„Kol jauti, kad rašyti gali, kad turi ką pasakyti, to neatsisakysi. Be to, knygos – vienas iš didžiausią liekamąją vertę turinčių reiškinių“, – buvo įsitikinęs A. Kaminskas.
Jis nesitaikė prie vienų ar kitų pageidavimų, prie žmonių grupių. Buvo įsitikinęs, jog tai padarius, kūriniuose neliktų jo paties.
Nė vienam žanrui pirmenybės neteikdavęs autorius sakydavo, jog rašymas jam yra visų svarbiausia.
Labai svarbi A. Kaminsko gyvenime buvo ir poezija – mintys, žodžiai, ritmai nuolat sukosi jo galvoje.
„Pirmąjį eilėraštį parašiau būdamas trylikos metų – neįtardamas, kaip giliai visam gyvenimui įklimpsiu. Tą eilėraštį išsaugojau – jis, kaip ir kiti tuo metu parašyti, paprastas, primityvus. Aš su savo kūryba tuomet buvau tiesiog molio gabalas – iki tol, kol iš to molio atsirado plytos, daug reikėjo minkyti, lipdyti, degti“, – interviu „Sekundei“ yra sakęs keliolikos poezijos knygų autorius. Jo kelias į skaitytojų mintis bei širdis ir prasidėjo dar 1967 metais su pirmuoju išspausdintu eilėraščiu.
„Tapti kūrėju nėra pats geriausias žmogaus pasirinkimas. Tas kelias sudėtingas ir sunkus. Dažniausiai kūrėjas jaučiasi niekam nereikalingas, o ypač šiais laikais. Rašai? Tai ir rašyk. Negi nori, kad kas kitas rūpintųsi tavo kūryba. Pats parašei, pats leisk. Sukurti, parašyti galima daug, bet kliūtys prasideda norint tuos kūrinius išleisti. Jei turi rėmėjų, jeigu pavyks, atsidursi leidykloje“, – viename pokalbyje yra sakęs A. Kaminskas.
Panevėžietis 2017 m. už viso gyvenimo kūrybą apdovanotas G. Petkevičaitės-Bitės literatūrine premija.
