Asmeninio archyvo nuotr.

Išskirtinis vardas išskirtinei asmenybei

Išskirtinis vardas išskirtinei asmenybei

Tie, kurie pažįsta panevėžietę, Juozo Balčikonio gimnazijos auklėtinę Eulaliją Bitę Čivilytę, jau žino, kokia įdomi jos vardo kilmė ir reikšmė. Žino ir tai, kad dar įdomesnė yra pati talentingoji vardo savininkė, besisukanti daugybės veiklų verpete.

Eulalija Bitė Čivilytė svarsto, jog daugelį tikriausiai nustebins, bet ji – visiška tiksliukė, ekstravertė, o kartu ir meno bei scenos žmogus – dievina šokį, o ant parketo sukasi nuo trejų.

Ji – J. Balčikonio gimnazijos tautinių šokių grupė „Siaustinis“ narė, be to, labai mėgsta vaidinti.

Gimnazistei teko atlikti vaidmenį net prancūzų kalba, o pernai šis spektaklis laimėjo III vietą frankofonijos konkurse.

Eulalija dalyvauja ne tik mokyklos renginiuose, bet ir kiekvieną trečiadienį su komanda vyksta į „Protų lygos“ turnyrus.

Turbūt kaip ir kiekvieno antrosios gimnazijos klasės mokinio galvoje, taip ir E. B. Čivilytės, sukasi mintys apie laukiantį egzaminų išbandymą.

Negana to, artėja vaikų ir moksleivių liaudiškų šokių konkursinio festivalio ,,Aguonėlė 2022“ nacionalinis etapas, kuriame jai teks pasirodyti su „Siaustiniu“.

Ne už kalnų ir kalėdinio spektaklio premjera, kuriai mergina kruopščiai ruošiasi.

„Kartais net pačiai darosi keista, kaip viską suspėju“, – šypteli Eulalija Bitė.

Asmeninio archyvo nuotr.

Solidus įvertinimas

E. B. Čivilytė apdovanota kaip viena gabiausių Panevėžio moksleivių. Ji respublikinio 53-iojo jaunųjų filologų konkurso III vietos laureatė. O tai – tikrai solidus įvertinimas jaunam literatui.

Eulalija Bitė pasakoja, kad pirma mintis, šovusi į galvą, kai paskelbė konkurso rezultatus, buvo ne apie patį jos kruopštaus darbo įvertinimą, bet apie mokytoją, padėjusią pasiruošti konkursui.

„Iš karto pagalvojau: reikia parašyti mokytojai ir padėkoti už tikėjimą manimi. Juk be jos net nežinočiau, kad toks konkursas iš viso yra. Tik vėliau atėjo suvokimas, kokį didelį laimėjimą ką tik pasiekiau“, – šypteli Eulalija Bitė.
Jos manymu, visgi svarbiau ne pats įvertinimas, bet galimybė pasitikrinti, kiek gali ir kiek moka.

Vardai atvedė prie medalio

Jaunųjų filologų konkursui E. B. Čivilytė pasirinko tikrai neeilinę temą – analizuoti savo klasės draugų, jų tėvų, brolių bei seserų vardų kilmę ir reikšmę.

Tokį pasirinkimą nulėmė jos pačios neeilinis vardas.

„Jo išskirtinumas ir retumas Lietuvoje mane jau mažą skatino domėtis vardo kilme. Turbūt prie to dar prisidėjo ir dažnai iš aplinkinių sulaukiami klausimai, kodėl toks, ką jis reiškia?“ – šypsosi išskirtinio vardo savininkė.

Dar būdama pradinukė ji išsiaiškino, kad vardas Eulalija skirtinguose šaltiniuose aiškinamas kitaip. Vienur – iš graikų kalbos kilęs šventas vardas, reiškiantis „gražiakalbė, iškalbinga, sąmoninga“, o štai iš aramėjų – „žydinti, klestinti“.

O Bitė – baltiškas apeliatyvinis vardas. Juk bitė nuo seno darbštumo simbolis.

Ruošdama darbą konkursui sužinojo, kad Lietuvoje vardas Eulalija suteiktas mažiau kaip trisdešimt kartų, o vardas Bitė – netgi mažiau nei dvidešimt.

O vardų derinys Eulalija Bitė yra toks retas, kad priklauso tik panevėžietei.

Anot E. B. Čivilytės, nors Lietuvoje vardas Eulalija nepopuliarus, Ispanijoje jis kur kas dažnesnis – šv. Eulalija laikoma Barselonos miesto globėja, jos garbei pavadinta ir pagrindinė to miesto katedra bei gatvelė centre.

Eulalijai Bitei ten irgi teko lankytis. Panevėžietė iš kelionės parsivežė pačius geriausius įspūdžius.

„Prancūzijoje ir Portugalijoje taip pat yra vietovių ar miestelių, pavadintų pagal šv. Eulaliją. Man
patinka viskas, kas susiję su mano vardu“, – šypsosi panevėžietė.

Asmeninio archyvo nuotr.

Mamos ir močiutės mintis

Nors Eulalijos Bitės vardas labai retas ir skambus, savininkė tvirtina, jog jo atsiradimo istorija nėra nei kuo nors labai įdomi, nei ypatinga.

Tiesiog mama norėjo įdomesnio vardo dukrai, o kalendoriuje aptiktas vardas Eulalija jai iškart labai patiko.

„Močiutė buvo įsitikinusi, kad tokio ilgo ir sudėtingo vardo niekas neatsimins, todėl atsirado antrasis lietuviškos kilmės – Bitė“, – paaiškina gimnazistė.

Eulalija Bitė Čivilytė jaunųjų filologų konkursui ruošėsi net keturis mėnesius. Išsami klasės draugų ir jų šeimos narių vardų analizė išties pareikalavo daug kruopštaus darbo, būta ir bemiegių naktų.

„Man be galo sunku dirbti su virš galvos tiksinčiu laikroduku, primenančiu, kad reikia priduoti darbus. Būna dienų, kai viskas rašosi kaip sviestu patepta, yra įkvėpimas, o kitomis sėdžiu, žiūriu į tuščią ekraną. Žinau, ką noriu pasakyti, bet nepavyksta, mintys nelenda galvon“, – sako Eulalija Bitė.

E. B. Čivilytė yra visiškas „pelėdžiukas“ – geriausiai rašyti ir kurti jai sekasi vėlai vakare.

„Rengiant darbą konkursui, sunkiausia buvo įtikinti bendraklasius ir jų tėvelius užpildyti anketas. Lengvesnė, bet ilgesnė dalis buvo visų atsakymų sisteminimas, analizavimas ir aprašymas“, – pasakoja Eulalija Bitė.

Improvizacijų meistrė

E. B. Čivilytė laikosi nuomonės, kad konkursams nereikia papildomai ruoštis, nes paskutinę minutę per prievartą įbruktos žinios neduos visiškai jokios naudos, po to net neatsiminsi.

„Ne išimtis buvo ir šio darbo gynimas: skaidrės padarytos, už poros minučių reikės pradėti pristatyti ir mama paklausė, ką kalbėsiu. Atsakiau, kad nežinau“, – šypteli Eulalija Bitė.

Ji sako nekenčianti, kai ją apriboja jau iš anksto pasirašyta kalba. Tada galvoje sukasi labai daug pašalinių minčių: ką ir kada reikės pasakyti, per lėtai kalba – neužteks laiko, per greitai – jo lieka, dar kas nors pasimiršta, o užvis blogiau – bekalbėdama sustoja.

„Todėl visada einu, šneku ir žiūriu, kaip į tai, ką sakau, reaguoja klausytojas. Geriausiai man pavyksta tada, kai darau ekspromtu, kai kas nors nutinka ir tenka improvizuoti“, – pasakoja Eulalija Bitė.

Jaunųjų filologų konkursas vyko nuotoliniu būdu dėl tuomet siautėjusios COVID-19 pandemijos, todėl E. B. Čivilytė apgailestauja, kad neteko pabendrauti su kitais laureatais, pasidalyti įžvalgomis.

„Buvau jauniausia, tuomet aštuntokė. Visi kiti dalyviai – II–IV gimnazijos klasių moksleiviai. Išsiaiškinau savo kūrybinį lygį, supratau, kur galėčiau tobulėti, kokias klaidas taisyti“, – teigia laureatė.

Asmeninio archyvo nuotr.

Įsiprašė į konkursą

E. B. Čivilytė yra ir nacionalinio geografijos konkurso „Pažink Lietuvą ir pasaulį“ pirmojo laipsnio diplomo bei 10-osios respublikinės geografijos olimpiados „Mano gaublys“ II vietos laimėtoja. Jeigu manote, jog tai visi E. B. Čivilytės pasiekimai – klystate.

„Su pačiu pirmuoju mano laimėjimu, kuris paskatino dalyvauti ir tolesniuose konkursuose, nutiko įdomi istorija. Tikiuosi, mano buvusi geografijos mokytoja labai už ją nesupyks“, – juokiasi Eulalija Bitė.

Tuomet ji buvo dar septintokė, vos antrus metus mokėsi geografijos, tad ši nelabai ir sekėsi. Mokytoja klasės geografijos žinovams pasiūlė dalyvauti konkurse Vilniuje. Kartu pasiprašė ir Eulalija Bitė.

„Mokytoja labai nustebo: turi prastą pažymį ir dar į konkursą. Bet buvo vietų, tad mane paėmė. Taip ir grįžau iš sostinės su pirmuoju savo medaliu“, – šypteli pašnekovė.

E. B. Čivilytė sako pamilusi geografiją, nes mokytoja suteikė galimybę pažiūrėti į ją kitaip. Bet vis dėlto arčiausiai širdies tai, kas visada sekėsi ir žavėjo – tikslieji mokslai.

Kūrėja iš reikalo

O štai E. B. Čivilytės pažintis su literatūra prasidėjo dar vaikystėje. Ji prisimena save mažą, nekantraujančią, kada močiutė skaitys taip mėgtas Kęstučio Kasparavičiaus knygas. Iki šiol jas visas saugo, o naktį išversta iš lovos galėtų lengvai papasakoti apie Sodininką Florencijų ar Kiškį Morkų Didįjį.

„Mano kūrybinio kelio pradžią geriausiai apibūdintų trumpas žodelis – reikia, – šypsosi Eulalija Bitė. – Reikia parašyti rašinį – parašiau, reikia į konkursą – einu. Galiausiai nė raginti nebereikėjo, pati norėjau dalyvauti. Čia labai tiktų lotyniškas posakis ,,Per aspera ad astra“ (Per kančias į žvaigždes)“.

Puikiai rašančiai, kūrybiškai gimnazistei niekada nebuvo kilusi mintis tapti rašytoja ar vertėja, nors ginant kalbos darbą konkurse, vertintojai atkreipė dėmesį, jog iš jos būtų nebloga tyrėja.

Mokytojų nuopelnas

Pirmieji E. B. Čivilytės tekstų ir kitų darbų skaitytojai yra šeima: mama, močiutė, prosenelė.

„Jos visada ras vietų, kur galėčiau ką nors patobulinti, pakeisti. Netgi kartais pasakys: „Čia tai jau visai ne kaip tu parašei, ne savo stiliumi parašei, pakeisk“, – šypteli Eulalija Bitė.

E. B. Čivilytės manymu, didžiausią darbą ugdant kūrėjus atlieka mokytojai. Tai jiems tenka iš daugybės moksleivių atrinkti tuos, kurie gali pasiekti kažką daugiau. Eulalijos Bitės atveju tai buvo jos dabar jau buvusi lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Audronė Tichanavičienė, įtikinusi merginą, kad ji moka ir gali kurti.

„Dabar gimnazijos suole meilę literatūrai ir kūrybai toliau skatina mokytoja Melda Jačauskienė. Panevėžio „Vilties“ progimnazija ir Panevėžio Juozo Balčikonio gimnazija – pačios geriausios vietos kūrybinei gyslelei ugdyti“, – teigia Eulalija Bitė.

Būtina palydovė knyga

Nors daugelis mano, kad norint kurti, reikia ir skaityti gerą literatūrą, E. B. Čivilytė su tuo nesutinka. Nors pati sako esanti labai išranki knygoms.

„Knygos – būtinas išsilavinusio žmogaus palydovas, o norint kurti, reikia turėti savų, originalių minčių, o ne kažkur girdėtų, skaitytų“, – mano Eulalija Bitė.

Ne visiems patinka tos pačios knygos, ne visi jose įžvelgia tokią pat potekstę, todėl diskutuoti apie kūrinius su bendraamžiais sunku ir retas tam skiria laiko.

„Šiuolaikinis jaunimas, kaip ir aš pati, yra įvairiapusiškas ir skirtingas. Manyčiau ir tikiuosi, kad knyga neišnyks, tačiau su laiku keisis, persikels į moderniąsias technologijas“, – sako Eulalija Bitė.

Mato kalbos grožį

E. B. Čivilytė nemano, jog pasaulyje yra veikla, kurią būtų galima atskirti nuo kalbos ir literatūros. Tam tikra prasme ir jos mama susijusi su kalba, ji bendradarbiauja su užsienio partneriais, kuria projektus.

Pagarbą lietuvių kalbai, tiksliau visam lietuvių paveldui, E. B. Čivilytė pajuto dar pirmoje klasėje, kai pradėjo lankyti tautinius šokius.

„Bendrauju su šokėjais iš užsienio ir suprantu, kokia skambi ta lietuvių kalba, kokia gili Lietuvos istorija ir kokioje gražioje šalyje gyvename“, – sako Eulalija Bitė.

Vaikiškose svajonėse – namo statybos

E. B. Čivilytė svarsto nebuvusi kuo nors labai išsiskiriantis vaikas. Nebent tuo, kad labai mėgdavo kalbėti. O ir dabar mėgsta.

„Vaikystėje daug svajodavau, bet tikriausiai taip yra visiems. Nors abejoju, ar daug penkiamečių mergaičių nori būti statybininkėmis vien todėl, kad galėtų pasistatyti ne kokią princesišką pilį, o paprastą, bet, svarbiausia, raudonų plytų namą“, – juokiasi Eulalija Bitė.

Raudona išliko jos mėgstamiausia spalva, bet statybininke būti nebenori, nors, šypsosi, tokį namą turėti visai patiktų.

 

Komentarai

Rodyti visus komentarus (2)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų