Išsivadavo nuo antsvorio ir patyčių

Jei gali svajoti, vadinasi, gali ir įgyvendinti. Šimtą trisdešimt kilogramų svėrusi, patyčių bei antsvorio išvarginta panevėžietė Dorotėja Surinovaitė po vienos širdį sužeidusios replikos ryžosi pokyčiams.

Sportuoti bei sveikai maitintis pradėjusios ir per bemaž pusantrų metų neįtikėtinai pasikeitusios gražuolės merginos dabar neatpažįsta netgi seni bičiuliai. Išpildžiusi vieną svajonę, Dorotėja ėmėsi ir kitos – pradėjo studijuoti Dailės akademijoje.

Įžeidi replika pakeitė gyvenimą

Kai svoris ėmė augti lyg ant mielių, negailestingos svarstyklės rodė šimtą trisdešimt kilogramų, o nepažįstamieji lyg susitarę kviesdavo „bačka“, D. Surinovaitė pradėjo stulbinamų pokyčių kelią.

Ji svarsto, jog svoris visą gyvenimą jai trukdė, bet ilgai nieko nedarė, kad save keistų.

Tik sau vis kartojo, kad 18-ąjį gimtadienį pasitiks sulieknėjusi. Merginos nusiteikimą dar labiau kurstė nuolat girdimos skaudžiai žeidžiančios patyčios ir replikos.

Kad svoris išties trukdo ir jau yra pasiekta kraštutinė riba, D. Surinovaitė sako supratusi po vieno ją iki širdies gelmių supurčiusio įvykio.

„Žiemą einu pas draugę, o tada jau buvau atsikračiusi apie dvidešimt kilogramų, ir matau sniegą kasantį vyrą. Aš praeinu pro šalį, o jis man: „Ė, eik nukask sniegą, gal svorio numesi!“ Labai užpykau ir pajutau dar didesnę motyvaciją sulieknėti“, – pasakoja Dorotėja.

Slapti užkandžiavimai

Nemalonių užuominų, įžeidžių žodžių, pabaksnojimų į akivaizdų antsvorį Dorotėja sulaukdavo ne tik iš nepažįstamųjų, dažnai pavadindavusių besiridenančia statine, bet ir iš susirūpinusių artimųjų.

Netgi tėtis nevengdavo patraukti per dantį, kad dukra stambi.

D. Surinovaitė visada buvo linkusi pilnėti. Nė neabejoja, jog įtakos tam turėjo naktimis slapta triauškinami traškučiai ar saldumynai.

„Nusipirkdavau traškučių paką, saldainių ir kramsnodavau naktimis, kai niekas nematydavo. Niekada nesupratau subalansuotos mitybos ir kaip ji veikia kūną“, – pasakoja panevėžietė.

Apgaudinėjo save

D. Surinovaitė neslepia, jog prieš pradėdama lieknėti susidūrė su sveikatos problemomis, negalavimais ir nepatogumais.

Jauną merginą jau vargino aukštas kraujo spaudimas, širdies problemos, dažni galvos skausmai.

„Bet ir į tai nereagavau. Tiesiog stengiausi gyventi įprastą gyvenimą, apsimesdama, kad lengva lipti į penktą aukštą, kad lengva bėgti per fizinio ugdymo pamokas privalomus ratus“, – pasakoja pašnekovė.

D. Surinovaitė atvira: pradėjus pokyčių kelionę, pirmosios savaitės buvo nelengvos. Prie naujojo ritmo organizmas pamažu pradėjo prisitaikyti tik maždaug po dviejų savaičių.

„Skrandukas jau buvo šiek tiek susitraukęs. Mačiau, kad jau esu numetusi apie septynis kilogramus, tad motyvacija kilo. Norėjau įrodyti visiems, kad aš galiu ir man tikrai pavyks“, – prisimena Dorotėja.

Striukės virto maišais

Savo lieknėjimo kelią D. Surinovaitė pradėjo į mitybą įtraukusi baltyminius kokteilius. Juos gerdavo pusryčiams ir vakarienei, o pietums rinkdavosi sveiką maistą. Racione nebeliko nieko kepto riebaluose, jokių miltų ir saldumynų.

„Nevartojau jokio cukraus, rinkausi kuo mažiau kaloringą maistą, daugiau baltymų, pradėdavau rytą nuo stiklinės vandens ir per valandą nuo atsibudimo išgerdavau pirmąjį kokteilį“, – vardija pašnekovė.

Laikui bėgant, jau atsikračius bemaž 45 kilogramų, Dorotėja po truputį atsisakė kokteilių, bet poreikis maitintis sveikai išliko.

Tuomet nuskubėjo į sporto salę, į dienotvarkę įtraukė ilgus pasivaikščiojimus – kiekvieną dieną mergina pėsčiomis įveikdavo nuo 10 iki 30 kilometrų.

Jau po septynių mėnesių, numetusi visus nereikalingus kilogramus, panevėžietė pastebėjo akivaizdų skirtumą.

„Man pavyko, nes buvau labai motyvuota. Skirtumas labai jautėsi. Atrodė, jog vaikštau jau nebe su striuke, o su maišu“, – juokauja mergina.

Laimė judėti

Anot D. Surinovaitės, geriausias svorio metimo receptas – sportas ir subalansuota mityba.

Dorotėja pabrėžia, jog subalansuota mityba tikrai nėra dieta, o skanus, visavertis maistas, kuriuo sotinantis dar ir krenta svoris.

„Ir, aišku, judėjimas. Jei nėra galimybės eiti į sporto salę, galima pajudėti namie darant pratimus, rodomus „Youtube“, ar paprasčiausiai pradėjus ilgus pasivaikščiojimus. Kad ir su šuniuku, kaip aš ir darydavau. Ir šuniukas laimingas, ir šeimininkas“, – šypsosi aplinkinius ir save stulbinančiais pokyčiais nustebinusi mergina.

Į parduotuvę tik vandens

Atsikračius daugiau nei 50-ies kilogramų, pasikeitė ir kasdieniai D. Surinovaitės įpročiai.

Rytą ji ir dabar pradeda nuo vandens stiklinės. Aktyvus gyvenimo būdas taip pat niekur nepasitraukė.

„Aš visada buvau gan aktyvi, bet anksčiau išeidavau iš namų, pajudėdavau, o po to – į kokią kavinukę skaniai pavalgyti, – pasakoja Dorotėja. – O lieknėjant į parduotuvę eidavau tik nusipirkti vandens.“

Šiuo metu D. Surinovaitės svoris svyruoja nuo 73 iki 75 kilogramų. Anot jos, tokie svyravimai yra visiškai normalu.

„Pavalgai daugiau – ir sversi daugiau, pavalgai mažiau – sversi mažiau. Mane dar šiek tiek glumina keletas papildomų kilogramų, tad, manau, jais irgi reikėtų atsikratyti“, – nusiteikusi Dorotėja.

Ji teigia nebevaržanti savęs, bet prieš miegą bent dvi tris valandas nieko nevalgo.

„Čia jau tokia mano auksinė taisyklė“, – šypteli mergina.

Atstūmė pašaipūnus

Stulbinami išvaizdos pokyčiai svariai prisidėjo ir prie D. Surinovaitės savivertės augimo.

„Numetus svorį vienu momentu atsirado tikrai nemažai vaikinų, norinčių būti kartu. Bet visi jie seniau iš manęs šaipydavosi, tad iškėlusi nosį pasakydavau „ne“ ar net nagliau atsakydavau“, – šypsosi Dorotėja, neužmiršusi, ką teko išgyventi nešiojant antsvorį.

Visgi kone perpus sulieknėjusi mergina sako išlikusi tokia pat paprasta ir nesijaučia niekuo geresnė už kitus.

„Juk tik svorį numečiau, o ne prezidente tapau, – juokiasi Dorotėja. – Šie pokyčiai pridėjo daugiau aktyvumo. Be to, supratau, kas tik naudodavosi mano gera širdimi, o kam išties esu svarbi.“

Sužavėjo užsispyrimu

Į D. Surinovaitės neįtikėtinus pasiekimus artimieji, draugai, pažįstami reagavo turbūt ne mažiau džiaugsmingai nei ji pati.

„Visada norėjau įrodyti tėčiui, kad tikrai galiu, ir labiausiai laukdavau jo pagyrimo. Ir tikrai sulaukdavau. Visi artimieji kartodavo, kokia aš šaunuolė. Vieni prašydavo patarimų, kiti vadindavo gražiausia mergaite“, – pasakoja Dorotėja.

Draugai taip pat labai palaikė ir gerbė tokį jos ryžtą bei užsispyrimą.

„Visi linkėdavo nepasiduoti, visada pagirdavo. Dabar po metų sutikus kokį seną pažįstama būna, jog manęs tiesiog neatpažįsta“, – juokiasi D. Surinovaitė.

Visiems praradusiems viltį kada nors atsikratyti varginančio antsvorio Dorotėja pataria užsibrėžti tikslą ir paprasčiausiai susitvarkyti maisto racioną.

„Atsisakykite miltinių patiekalų, saldumynų, riebalų, atraskite subalansuotą mitybą ir pamatysite, kaip viskas yra skanu ir kaip krenta kilogramai. Tuomet atsiras noras siekti daugiau“, – drąsina mergina.

Į prieglaudą atvežė tėtis

Šiuo metu D. Surinovaitė studijuoja Vilniaus dailės akademijoje, yra pirmo kurso studentė. Taip pat savanoriauja Panevėžio gyvūnų globos draugijos prieglaudoje Kaimiškyje.

Dorotėja sako, jog įtempti mokslai akademijoje atima nemažai laiko, tad jo savanoriavimui liko kiek mažiau.

Meile gyvūnams panevėžietė degė nuo vaikystės. Širdis vis krypo link keturkojų.

„Viskas prasidėjo, kai tėtis pasiėmė šuniuką iš prieglaudos. Po kelių dienų pasiūlė nuvažiuoti ten ir padėti apsitvarkyti, palakstyti su šuniukais. Aš, būdama gyvūnėlių mylėtoja, aišku, sutikau“, – pasakoja D. Surinovaitė.

Magiškas ryšys

Anot D. Surinovaitės, pradėjus savanoriauti prieglaudoje neišvengiamai atsiranda šunų, su kuriais užsimezga artimas ryšys. Šie nebesitraukia nė per žingsnį.

„Laikui bėgant pradėjome ir vardus galvoti, ir atrasti savo mylimukus. Atsimenu, turėjau pačią mylimiausią šunytę, vadintą Šepetuke, nes po kirpyklos liko nenukirptas uodegos galiukas. Taip ji ir liko Šepetukė“, – pasakoja Dorotėja.

Nors kalytė buvo nesociali, bandydavo kąsti, bet šalia S. Surinovaitės elgdavosi visiškai kitaip.

„Vėliau ji parodydavo meilę ir kitiems žmonėms, tapo tikrai gerutė, su manimi net be pavadėlio eidavo už prieglaudos ribų ir niekur nebėgdavo. Visada šalia“, – prisimena Dorotėja.

Anot D. Surinovaitės, kiekvienas keturkojis nusipelno žmogaus meilės.

„Prieglaudoje gyvūnai visada laukia žmogaus ir jį priima labai šiltai. Jie turi labai daug meilės“, – jautriai kalba savanorė.