-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
O mums jau pažįstama Gabija Kopūstaitė vasarą baigė gimnaziją. Ta proga, tarsi šiltu šyptelėjimu atsisveikindama, atsiuntė pluoštelį kūrybos. Džiaugiamės dovana.
Urtė Merfeldaitė (11 kl.)
„Jausmai ir tik jausmai. Žinau, kad kartais atrodo sentimentalokai, bet negaliu sustoti.“
Apie tave
Pamilau tave staiga ir nemaniau, kad matysiu dar. Tačiau tu stovi prieš mane. Laikai mano ranką ir maldauji pasilikti. Mylėjau tave kaip karštą saulę Afrikos dykumoje, kurioje paklydau mintimis, jausmais ir pati… Tavieji prisilietimai išlaisvino mane iš pančių, bet prisiminimai sugrąžindavo atgal į juos. Gyvenimas supynė mūsų likimus ir uždėjo raganos kerus. Klausiu: kodėl tu leidi pasilikti šiai kankynei? O tu man atsakai: gal skambės keistai ar visiškai nepagrįstai, bet sukilimas prieš tave primena likimą pas tave.
Tu man kaip rytmečio gėlė. Kaip dangaus žydrumą aš pamilau tave… Tavo akys man priminė žvaigždynus, o tavo lūpos – vynuogynus. Kaskart pažvelgus į tavas akis skęstu jose, kaip akmenys paskęsta jūros gelmėse…
Aš įsimylėjau žodį „myliu“, ištartą tavųjų lūpų. Ir dievinau laiką, praleistą kartu su tavimi…
Aš neapkenčiau atstumo, kurį laikai tarp mūsų, klykiau iš skausmo trečią ryto ir maldavau tavęs sugrįžti…
Kada sugrįši ir pamilsi dar stipriau mane? Ar galėsiu pamatyti dar tave ateityje?
Padovanojai jausmą ir išnykai lyg sapnas ar pamiršta daina… Likau nežinioje: ar sapnavau, ar vis dėlto tikrai jutau?
Dabartyje gyvenu kaip ilgesyje: pasiilgau tavo balso ir bučinių karštų, tavo apkabinimų ir saldžių žodžių ištartų…
Tu esi mano svajonė, mano gyvenimo vilionė, tu kaip žvaigždėms dangus – man esi namai.
Gabija Kopūstaitė (12 kl.)
„Nors, geriau pagalvojus, kūryba ir yra gyvenimas, tik šiek tiek didesnis slėpinys – kaip rebusas ar Rubiko kubas“, – šypteli.
Baigtinys
Siaurutės properšos – tai mano dalgiai,
Pergamento butaforija
Iš bandymų dienų nostalgijos.
Už manęs du žybsniai iš rubino –
Pamiršau juos susirinkti.
Kvėpinuosi padugnių nišinėmis pamazgomis,
Skinu antimoralę
Prieš eidama į terariumą.
Ten reikia baigtis:
Prie durų palikti
Žvejo tinklą užmesti ant žybsinčių
Dalgių.
Aš baigiuosi su baigtimi, esu už paraštės
Užkliuvęs nuosprendis.
Mano baigtinys – atvėsusios sparnuotos
Galūnės.
Gera nebenardyti po drumzliną
Stereotipą,
Gera pamiršti sustabarėjusias
Rūpintojėlių mimikas,
Išsilaisvinti.
#
Prisimenu savo rėkiančią membraną –
aš buvau scylių griovys Rasų kapinėse.
——————————-
Skėtis ant slenksčio blaškosi,
Dabar jaučiu jo menką kūną,
Užuodžiu bundančią vienatvę.
Mano nuodėmė telpa į rankos mostą –
Aš esu laiko kilpa,
Sukuosi nespalvotam mirksny
Prie spygliuotų šešėlių.
Susiraitau prie pradžios
Ir pratęsiu pabaigą,
Kramtau metalurgiją, bet mano
Beformis lydinys skverbiasi į radijo grotelę,
Į kitą eilėraštį,
Kitą bundantį būvį.
————————————————–
Pamiršau prologą.
Prologinis santykiavimas dar tik įvyks –
Mano organai kalbasi apie krikščionybę,
Nutiesia orkestro programos spindulį –
Įstrigusi radijo grotelėje galiu girdėti
Pranašo aimanas.
Aštriais kampais
Nuomotojau, aš negaliu įverti sagų.
Aš nyru į baltą molį,
Smingu į stoties dvokiantį stereotipą,
Mindau sustabarėjusius paviršius,
Čiuožiu smilties ašmenimis.
Išsikasu duobę, bandau ten išraižyti grafiką.
Į absurdo telegramą valausi ašaras – taip noriu
Sulipdyti mažą rūpintojėlį
Iš persūdytos sriubos
Ir balto molio.
Nuomotojau, sapnuok, kaip aš pamirštu Kristų.
Iš stygų neriu orkestrą
Ir kabinu ant vinies.
Tuščias kambarys
Braido po pagalves –
Sapnuok, kaip smaigsto ten adatėles –
Gal tai geriau už baltą vyną iš čiaupo, tai tikrai Kristus.
Sapnuok, kaip pabundu
Su korta rankoje –
Iš vakarykščio pokerio, iš vakarykštės tavo rankos.
Nuomotojau, pamiršk mane ir mano svaičiojimus,
Mano perbalusius puslapius.
Pasiklausyk rūpintojėlio ašarų.
Aš sumokėsiu, nuomotojau,
Leisk man pabaigti
Verti sagas.
