-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
„Iki sutikdama savo būsimąjį, mažai težinojau apie Lietuvą, nors ji ir mūsų kaimyninė valstybė. Niekada čia nebuvau, nesilankė ir mano tėvai. Nieko keisto, kad jie labai nerimavo išleisdami mane iš namų“, – sako 34-erių Ana.
Ji gimė ir užaugo Baltarusijos pietuose, Bresto apskrityje, vos 3000 gyventojų turinčiame kaime Stolinsko rajone. A. Petrusevicius gimtinė garsi didžiausia Europoje Olmano pelke. Tai unikali, civilizacijos nepaliesta vieta, dar vadinama Europos plaučiais. Čia turistai plūsta pamatyti daugybę retų augalų ir gyvūnų.
„Visoje Baltarusijoje žmonės užsiima gyvulininkyste, daržininkyste, mūsų šalyje verslo, gamybos mažai. O mūsų kaimas daugiausia augina ir pardavinėja agurkus. Taip darė ir mano tėvai, mama dar neseniai augino ir paršiukų. Dabar jau gyvulių nebeturi, bet gyvena vis tiek kaimiškai“, – apie gimtajame krašte likusius tėvus pasakoja puikiausiai lietuviškai kalbanti Ana.
Žurnalistė ir medikė Ana Petrusevicius gimė ir užaugo Baltarusijos pietuose, Bresto apskrityje, vos 3000 gyventojų turinčiame kaime Stolinsko rajone, o dabar gyvenimą kuria Panevėžyje.
Baigusi vidurinę mokyklą, baltarusė įstojo į medicinos kolegiją Borisovo mieste – toli nuo savo namų. Čia įgijo slaugytojos profesiją ir iškarto gavo 2 metų paskyrimą dirbti ligoninėje.
„Mūsų šalyje pabaigus nemokamas studijas privaloma valstybei atsidirbti. Negali pasirinkti, kur tą padaryti. Tiesiog siunčia į konkrečią vietą. O paskui, atidirbus tuos privalomus metus, jau laisvė“, – apie dažnam lietuviui sovietmetį primenančią tvarką, tebegaliojančią Baltarusijoje, pasakoja Ana.
Po studijų jauna specialistė įsidarbino slaugytoja ginekologijos-onkologijos skyriuje. Šioje vietoje reikėjo ne tik medicinos žinių, bet ir dvasinės stiprybės. Reta kur tiek vilties ir kartu nevilties, kiek skyriuje, kur gydomi kartais net ne vieną operaciją ištvėrę onkologiniai ligoniai. Po kurio laiko Ana perėjo dirbti prie ultragarso diagnostikos.
„Medicina mane traukė nuo mažens, man patinka padėti kitiems. Bet vis jaučiau, kad noriu kažko daugiau. Nesėkmingai bandžiau stoti į reabilitacijos mokslus, o galiausiai atsidūriau žurnalistikoje“, – šypsosi emigrantė.
Niekada nepagalvojusi apie tokią profesiją, kartą Ana sutiko vienai mergaitei parašyti rašinį pamokai. Perskaitę aplinkiniai įtikino autorę, kad ji turinti talentą rašyti.
„Įstojau neakivaizdžiai mokytis žurnalistikos į Baltarusijos valstybinį universitetą, bet teko imti akademines atostogas“, – apie netikėtai pasisukusį gyvenimą prakalbo moteris.
Vieną gražų vakarą kartu su kolegomis iš medicinos įstaigos Ana linksminosi restorane. Ir čia ji sutiko keistai užsispyrusį lietuvį Kęstutį. Šis tepraėjus vos kelioms valandoms nuo pažinties pradžios pareiškė pagaliau suradęs ją – savo žmoną.
„Vyras tada buvo atvažiavęs į tą patį restoraną su savo draugu baltarusiu. Jie kažkada susibičiuliavo ilsėdamiesi Egipte. Niekada nemaniau, kad ištekėsiu už svetimšalio, o dar ir širdies draugą tuomet turėjau. Bet Kęstutis mokėjo mane palenkti savo dėmesiu ir drąsa. Jis man iš karto labai patiko“, – juokiasi lemtingą susitikimą prisiminusi Ana.
Taip tarp skirtingų tautybių jaunuolių užsimezgė romantiška draugystė, o po metų atšoktos ir vestuvės.
Ištekėjo Ana savo tėvynėje, cerkvėje, nes yra stačiatikė. Pagal baltarusišką tvarką gavo vyrišką sutuoktinio pavardę be lietuviškų raidžių.
Netrukus į pasaulį pasibeldė poros pirmagimis ir šeima gyventi pasirinko Panevėžį.
„Tėvai labai nenorėjo paleisti ir aš pati nerimavau. Baltarusijoje liko mano draugai, giminės, prisiminimai – to dabar labiausiai ilgiuosi“, – prisipažįsta emigrantė.
Penkeriais metais vyresniam Anos sutuoktiniui Kęstučiui tai buvo antra santuoka, Lietuvoje auga jo ūgtelėjusi dukra iš pirmos šeimos – vyras nenorėjo jos palikti ir kraustytis į Baltarusiją. Todėl paskui jį į Panevėžį atkeliavo žmona.
Nors Ana puikiai kalba lietuviškai, turi medikės ir žurnalistės diplomus, visgi įsidarbinti Panevėžyje jai nėra paprasta.
„Buvo kaip tik Naujieji metai, Lietuvoje labai gražu, papuošta. Miestuose mačiau daug senų, istorinių pastatų. Tai man priminė Minską, o ir gamta beveik tokia pat kaip Baltarusijoje“, – pirmąją kelionę į namais virtusią Lietuvą prisimena baltarusė.
Panevėžys emigrantei atrodė pernelyg ramus, trūko judėjimo, transporto.
„Minske važiuoja tramvajus, metro, o Panevėžys labai ramus mažas miestas“, – teigia šešerius metus čia gyvenanti A. Petrusevicius.
Tačiau bėgti iš Aukštaitijos ji nenorėtų. Čia jau įprato, sukūrė naują gyvenimą. Tik dar labai norėtų ir save realizuoti, o tai, pasirodė, sunkoka.
„Vaikas jau paaugęs, todėl norėjosi grįžti į darbą. Trejus pastaruosius metus intensyviai mokiausi lietuvių kalbos su mokytoja, išlaikiau egzaminą. Pernai Baltarusijoje baigiau pradėtas žurnalistikos studijas“, – apie žingsnius karjeros link pasakoja emigrantė.
Pernai Baltarusijos valstybiniame universitete žurnalistikos studijas Ana baigė gavusi puikų įvertinimą už diplominį darbą, kuriame lygino regioninį Baltarusijos laikraštį ir Panevėžio dienraštį „Sekundė“.
„Stolinsko regioninis laikraštis nespalvotas, pašnekovai nuotraukose paprastai nufotografuoti kabinetuose su tušinuku, o blogų naujienų visai nebūna – viskas gražu ir labai geras gyvenimas“, – lygina Ana, bet įspėja, kad apie Baltarusijos politiką ir valdžią nedrįsta daug kalbėti.
Ji pati Stolinsko laikraščiui per praktiką rašė straipsnius apie įdomius žmones.
Žurnalistės diplomą baltarusė greit išsivertė į lietuvių kalbą. O štai dėl medicinos slaugytojos licencijos Lietuvoje teko baigti papildomus kursus.
„Savo gyvenimo aprašymus išsiuntinėjau visur. Norėčiau rašyti, bet žurnalistika man labiau malonumas. O planus įsidarbinti Panevėžyje medicinos srityje nutraukė prasidėjęs karantinas – įstojau į Užimtumo tarnybą, prašiausi darbo, bet visur reikia laukti, kol baigsis šita suirutė. Kartais darosi liūdna, kad taip sunku Lietuvoje įsidarbinti, nežinau, ko tikėtis“, – nuogąstauja darbo ieškanti Ana.
Anos vyras Kęstutis tepraėjus vos kelioms valandoms nuo pažinties pradžios pareiškė pagaliau suradęs ją – savo žmoną.
Visgi Baltarusijoje dar sunkiau – ten atlyginimai per pusę mažesni nei Lietuvoje, nors kainos maždaug tokios pat. Slaugytojos Baltarusijoje uždirba apie 300 eurų. Tai irgi viena priežasčių, kodėl baltarusiai, pasak A. Petrusevicius taip intensyviai užsiima žemės ūkiu, daug triūsia ir retai turi galimybę atostogauti bei keliauti.
„Mūsų aplankyti buvo atvykę mano tėvai, nuvežėme juos į Palangą. Tada jie pirmą kartą pamatė jūrą. Baltarusiai retai kur išvažiuoja pailsėti, nors emigrantų, kaip ir čia, nemažai. Bet negaliu sakyti, kad mūsų žmonės daug blogiau gyvena nei lietuviai“, – pasakoja Ana.
A. Petrusevicius gimtinę, ypač kol studijavo universitete žurnalistiką, aplankydavo dažnai. Tik per karantiną tos kelionės liovėsi. Ne paslaptis, kad karantinuotis ir saugotis atsisakiusi Baltarusija smarkiai kenčia nuo COVID-19. Šioje šalyje pavojingas virusas parklupdė labai daug žmonių. Kaip tik praėjusį ketvirtadienį Baltarusijos sveikatos apsaugos ministerija paskelbė, kad šalyje iš viso testais patvirtinti 57 936 užsikrėtimo naujuoju koronavirusu atvejai. Per visą infekcijos plitimo laikotarpį Baltarusijoje mirė 343 pacientai, kuriems buvo nustatyta koronavirusinė infekcija ir kurie taip pat sirgo įvairiomis lėtinėmis ligomis.
„Ir mano kaime daug sergančių“, – sako Ana.
Gegužės pradžioje koronavirusu užsikrėtė net ir jos mama. Užkratą atnešė pasveikinti gimtadienio proga atėjusi kaimynė.
„Iš pradžių mamai dingo uoslė, keisti pojūčiai atsirado gerklėje, šiek tiek pakilo temperatūra. Po savaitės ji kreipėsi į medikus ir gavo antibiotikų porciją. Vėliau rentgenas parodė pneumoniją ir teko gultis į ligoninę, o joje vėl vaistai“, – pasakojo baltarusė.
Jos mamai atliktas ir COVID-19 testas, bet atsakymo nėra iki šiol. Ligonė jau namuose, toliau vartoja medikamentus, bet vis dar nesijaučia gerai – kūno temperatūra tai normali, tai vėl pakyla.
Kartu gyvenantis Anos tėtis nesusirgo ir dideliu koronaviruso pavojumi, kaip ir dauguma sveikų baltarusių, vis dar netiki.
„Mama irgi netikėjo, kad taip gali būti. Aš jai pasakojau, kaip Lietuvoje griežtai kontroliuojama: žmonės dirba nuotoliniu būdu, mokosi irgi iš namų, privalomos kaukės, dezinfekcija. Ji tik stebėdavosi“, – sako A. Petrusevicius.
Dabar, anot jos, baltarusiai patys ėmė saugotis: irgi nešioja kaukes, dezinfekuojasi, nors tam nėra duota jokių nurodymų iš viršaus. Baltarusija ir toliau bando gyventi įprastu režimu, netgi pamokos vyksta mokyklose.
„Mamos atvejis, manau, lengvas, bet šita liga tikrai baisi“, – patikina pati mediciną baigusi Ana.
