-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Karščiausia šios savaitės tema – kodėl griūva užtvankos, „Panevėžio balsas“ kalbėjosi su hidrotechnikos statinių ekspertizės vadovu Vitu Damulevičiumi.
Istoriniuose šaltiniuose randama žinių, kad pirmieji hidrotechnikos įrenginiai Lietuvoje pradėti statyti ant upių XIII–XIV amžių sandūroje. Tai buvo vandens malūnai. Virvytėje buvo 15 vandens malūnų, Dubysoje – 12, Siesartyje (Šventosios upės baseinas) – 10.
Keliolika vandens malūnų atstatyta su visa malimo įranga ir kai kuriuose pastatyta mažoji vandens jėgainė. Neatstatyti vandens malūnai virtę griuvenomis, o tokių yra apie 200.
Apie 80 vandens malūnų užtvankų liekanų, įskaitant įvairius upių slenksčius, yra ichtiologiniu požiūriu svarbiose upėse ir juos atstatyti teisiškai neįmanoma.
Draudžiama statyti ar atstatyti užtvankas ekologiniu ir kultūriniu požiūriu vertingose upėse, todėl absoliuti dauguma vandens malūnų ir kitų hidrotechnikos statinių visiškai sunykę.
Alsėdžių vandens malūnas pastatytas 1863 metais ant Sruojos upės. Malūną valdė pravoslavų cerkvė, 1918 metais jis tapo Vyskupų kurijos nuosavybe, 1932-aisiais parduotas iš varžytinių, o užėjus sovietams buvo suniokotas.
1975 metais Alsėdžių kolūkis atliko malūno kapitalinį remontą, restauravo turbinas. 2004-aisiais malūnas privatizuotas ir rekonstruotas.
Šiuo metu Alsėdžių hidromazgą sudaro hidrojėgainė, žemių užtvanka, slenkstinė betono užtvanka ir tvenkinys.
Nemažai yra ir kitų tokių kultūros paveldo objektų: Kūlio Duobos vandens malūnas, statytas 1851 metais ant Virvytės upės, o nuo 2005 m. šalia jo pastatyta Baltininkų hidroelektrinė (HE) ir rekonstruota malūno užtvanka.
Biržuvėnų HE pastatyta irgi saugomo malūno pastate, statytame 1900 m. ant Virvytės upės. Bruknynės vandens malūnas iškilo 1827 metais ant Šventelės upės Žeimenos upės baseine. 2008 m. dalyje malūno buvo įrengta mažoji hidroelektrinė.
Lietuvoje per praėjusius kelis dešimtmečius pastatyta apie 1100 užtvankų su įrengtais tvenkiniais, kurių plotas didesnes nei 0,5 ha. Iš jų apie 410 tvenkinių didesni nei 5 ha.
Dar yra 500 užtvankų su tvenkiniais, kurių plotas mažesnis nei 0,5 ha.
Dėl užtvankų skaičiaus Lietuvoje pateikiami duomenys skiriasi, nes rajonuose nėra atlikta išsami jų inventorizacija.
Didžiausia šalies užtvanka – Kauno hidromazgas – statyta 1960 m. Jos slėgio aukštis siekia 20,5 m, o Kauno marių plotas 63,5 kv. km.
Antras didelis hidrotechnikos statinys yra Kruonio hidroakumuliacinė elektrinė, pastatyta 2004 m.
Dar du labai panašūs hidromazgai savo hidrostatiniais ir parametrais yra Angirių ant Šušvės upės ir Balskų ant Jūros upės.
Vadinamųjų bešeimininkių galėtų būti apie 450–500 (nors jos pagal Vyriausybės nutarimą, esančios tos savivaldybės teritorijoje, priklauso tai savivaldybei). Jos buvo statytos įmonių ir kolūkių vadovų iniciatyva.
Užtvankų tvenkiniuose per rudenį, žiemą, pavasarį sukauptas vanduo buvo ir yra naudojamas vasarą laistyti auginamoms žemės ūkio kultūroms, sodams, gyvenviečių žaliesiems plotams, priešgaisriniams tikslams, taip stengiantis išsaugoti ir gausinti požeminio vandens išteklius.
Šiuo metu didžioji dalis tokių tvenkinių prie gyvenviečių ir miestų tarnauja ir kaip rekreacijos objektai: mėgėjiškai žvejybai, vandens sportui, gyventojų laisvalaikiui praleisti prie vandens. Lietuvoje vėl atsigauna daržininkystė ir uogininkystė, o sausmečiu augalams reikalingas papildomas laistymas.
Tai pavyzdys: 50 ha salotų plotui esant vasaros sausajam periodui per jų auginimo sezoną reikia apie 100 000 kub. m vandens. Tiesiai iš upelio tokio tūrio vandens negalėsi paimti, o iš tvenkinio tokia galimybė yra.
Šie teiginiai niekuo nepagrįsti. Tai – tik pamąstymai, nes bent per pastaruosius 15 metų Lietuvoje nebuvo atliktas užtvankų techninės būklės vertinimas. Tiesa, Žemės ūkio ministerijai užsakius, Lietuvos žemės ūkio universiteto mokslininkai 2004–2007 m. atliko valstybei priklausančių potencialiai pavojingų hidrotechnikos statinių būklės analizę.
Pagrindinėje darbo išvadoje konstatuota, kad pagrindinės hidrotechnikos statinių elementų deformacijų priežastys yra priežiūros stoka, prasta medžiagų ir darbo kokybė ir kai kada neteisingai priimti projektiniai sprendimai, įskaitant prastai ištirtą vietovę.
XX amžiuje yra užregistruota apie 200 stambių užtvankų avarijų, iš jų 52 įvyko per pastaruosius 50 metų.
Pasaulinio didžiųjų užtvankų komiteto duomenimis, daugiausia, net 35–40 proc., užtvankų avarijų įvyksta dėl geologų projektuotojų klaidų, dėl statybininkų darbo broko – 20–25 proc., eksploatacinių tarnybų kaltės – 25–30 proc., o dėl medžiagų senėjimo – 5 proc.
Lietuva šioje srityje nėra išskirtinė, pas mus įvykusių avarijų skaičius ir jų priežastys atitinka čia pateiktą statistiką .
Visi hidrotechnikos statiniai, esantys hidromazge, vienodai svarbūs, nes bent viename iš jų susiformavusios deformacijos ar įvykusi avarija sukelia viso hidromazgo griūtį.
Hidrotechnikos statiniai, kaip kad užtvankos, pasižymi išskirtine poveikių ir apkrovų specifika. Jie turi nuolatinį kontaktą su vandeniu, o jis patį statinį, jo pagrindą ir artimą aplinką veikia mechaniškai, fiziškai, chemiškai ir biologiškai. Dėl to užtvankos techninė būklė blogėja greičiau nei kitų statinių.
Būtina nuolatinė ir visokeriopa tokių statinių priežiūra, atliekant paprastojo ar kapitalinio remontų darbus, o to dešimtmečius Lietuvoje pasigendama, todėl daugelio hidrotechnikos statinių, ypač užtvankų, techninė būklė kritiška.
Tarnavimo laiką nusako statybos techninis reglamentas.
Statinio gyvavimo trukmė priklauso nuo naudojimo paskirties ir medžiagų, iš kurių jis pastatytas. Gruntinėms (žemių) užtvankoms šis terminas yra 100 metų, o betoninėms, ant neuolinių pagrindų užtvankoms – 150 metų, plieniniams (metalo) jų elementams – 50 metų.
Noriu pabrėžti, kad Panevėžyje įvyko ne žemių užtvankos, ne betono užtvankos avarija, o tik vieno betono užtvankos elemento – segmentinio uždorio. Ne jokio šliuzo, kaip rašo žurnalistai ir kalba ministerijų veikėjai.
Šliuzas yra atskiras hidrotechnikos statinys.
Šliuzas reguliatorius statomas kanaluose, grioviuose vandens lygiui reguliuoti, o uždoris yra judri konstrukcija hidrotechnikos statinio angoms uždaryti bei atidaryti, vandens lygiams bei debitams reguliuoti, laivams, sieliams, plūdmenims (ižui, ledui, šiukšlėms), žuvims praleisti, susikaupusioms nuosėdoms išplauti.
Apie šios uždorio avarijos priežastis (o jų gali būti nemažai: netinkamai parinkti plieninių konstrukcijų elementų profiliai, netinkama eksploatacija, gamtinių veiksnių įtaka, t. y. ledo, vandens slėgio jėgos, ir kt.) kalbėti dar anksti, reikia atlikti jo išsamią apžiūrą, geometrinius matavimus ir konstrukcinius skaičiavimus.
Tik tada bus galima konkrečiai kalbėti apie segmentinio uždorio kairės kojos deformacijas.
Panevėžyje esantys hidrotechnikos statiniai priskiriami ypatingų statinių kategorijai, nes jų patvankos aukštis didesnis kaip 4 m, vandens tūris tvenkinyje daugiau kaip 100 000 kub. m. Panevėžio užtvankos slėgio aukštis siekia 6 m, o tvenkinio vandens tūris – net 1939 tūkst. kub. m. Konstrukciniu požiūriu tokių statinių kiekviename rajone yra bent po kelis. Pavyzdys – Kauno hidromazgas, per šios užtvankos statinių keteras įrengtas kelias, tiltas, geležinkelis ir geležinkelio tiltas.
