Gyventi, kad nereikėtų atsiprašyti

Niekada nevadinau Aušrytės mamos uošviene. Tai man visada asocijavosi su anekdotais, tokiu piktu, nemylimu personažu. Aušrytės mama buvo kitokia. Griežta sibirietė, dar vaikas išvežta į Altajaus kraštą, iš ten pabėgusi ir vėl sugrąžinta. Ten suradusi savo vienintelę meilę ir pagimdžiusi sūnų Eugenijų, o jau grįžusi – Aušrytę.

Ji nemėgo saldžių žodžių ir retai rodydavo tikruosius jausmus. Man buvo labai gera. Nors to niekada nedemonstravo, bet jaučiau, kad manimi pasitiki, nori dukrai visa ko geriausio. Žinau, kaimynės skųsdavo mane, kad kampais sliūkinu į parduotuvę alkoholio, bet ji tik vieną kartą apie tai prasitarė Aušrytei. Be priekaištų, be pykčio, bet su dideliu rūpesčiu. Negaliu sakyti, kad mums netrūko jos pagyrų ar gero žodžio. Tuo ji buvo šykšti. Bet vieną kartą mes atėjome pas ją, kai pati garsiai kalbėjosi su drauge telefonu. Paskambinus prie durų, ji neatidarė – buvo smarkiai įsitraukusi į pokalbį. Užtat mes už durų penkiolika minučių klausėmės, kokie esame geri vaikai, kiek jai padedame sode, kaip aš myliu jos Aušrytę ir savo mamą. Mums net ausys linko nuo tokio gėrio, kurio išgirsti kitaip nebuvo įmanoma. Kai dar kartą paskambinome, ji išgirdo ir, atidariusi duris, ramiai tarė:

– Su Aldona apie pensijas šnekėjomės, tai negirdėjau, – neišsidavusi, apie ką iš tiesų kalbėjosi, ji aukštai pakelta galva lėtai nuėjo atgal į virtuvę.

Niekada neužmiršiu, kai vieną vakarą, sutvarkę giminės kapus Svėdasuose, važiavome atgal ir visą kelią dainavome lietuvių liaudies dainas. Tada ji tiesiog švytėjo, o atokvėpio valandėlėmis, kai nutildavome, pasakojo apie savo vaikystę ir jaunystę Sibire. Ji galėjo visą parą nesustodama pasakoti tas pačias istorijas, jos nuolat apaugdavo negirdėtomis detalėmis ir kaskart skambėdavo naujai.
Sodas jai buvo viskas. Kai nebegalėdavo paeiti, priguldavo tarp vagų, pasnausdavo ir vėl ravėdavo ilgąsias lysves. Turbūt sodas ją ir laikė šioje žemėje, nes net sunkiai bepaeidama prašydavo ten nuvežti, o nuvežta iškart atjaunėdavo 20 metų.

Kažkada ji paprašė sutaisyti šiltnamį. Aš, kaip būsimas žentas, negalėjau pasakyti, kad nemoku. Apsimečiau, jog tokie darbai man ne naujiena, kad visą gyvenimą vien šiltnamius stačiau ir gal net šiltnamyje gimiau.

Atsiraitojau rankoves ir užlipau keisti plėvelės. Ši plyšta, šiltnamis siūbuoja, seni pagaliukai lūžta…. O aš vis atsiprašinėju būsimos uošvienės ir suprakaitavęs bandau lipdyti, ką pats sugrioviau ar laikas supūdė. Šiaip ne taip per visą dieną kreivokai ir keistokai, bet uždengiau. Nulipau „priduoti darbo“ Aušrytės mamai, nes ir pats supratau, kad jai jau aišku, koks iš manęs ūkininkas.

O ji pasižiūrėjo taip nuoširdžiai į mane ir sako:

– Geras tu vaikas, bet labai daug atsiprašinėji. Tu pasistenk gyventi taip, kad nereikėtų atsiprašyti, ir tada viskas bus gerai.

Ji gyveno pagal sąžinę. Gailėdama gerų žodžių saviems, norėjo užgrūdinti mus gyvenimui, kaip pačią užgrūdino Sibiras. Ji gyveno pagal sąžinę, todėl mirštant jai nereikėjo dėl nieko atsiprašyti.