-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Jauna moteris atvirai sako: jei būtų reikėję kraustytis į didelį miestą, gyvenimo Prancūzijoje ji greičiausiai būtų išvis atsisakiusi.
Pilnatvę atrado šešiuose hektaruose
Prancūzijos pietuose, nuostabaus Gajako kaimelio pašonėje savąją idilę radusi Dovilė Rukšėnė prieš pusantrų metų sulaukė intriguojančio darbo pasiūlymo. Buvęs vyro Edgaro šefas pasiteiravo, ar pora nenorėtų apsigyventi jo ūkyje esančiuose didžiuliuose namuose ir prižiūrėti juos bei aplinką kaip savo. Tą dabar Dovilė kasdien ir daro: apvažiuoja didžiulę teritoriją su trimis tvenkiniais, komposto, medienos įmonėmis, pjauna žolę. Vien aplink namus yra šeši hektarai žemės, o visos valdos turbūt kokius septynis kartus didesnės.
Ne visas darbas „ūkiškas“ – reikia patikrinti ir ar gerai veikia priešgaisrinės apsaugos punktai, atsakinga Dovilė ir už įvažiavimo į teritoriją leidimus, juos registruoja, informaciją persiunčiu savininkui.
Bet nors triūso lig soties ir vargiai kada atsiranda laiko ištiesti kojas, D. Rukšėnei toks tempas labai patinka.
„Gyvenu tikrai geromis nuotaikomis, –– plačiai šypsosi moteris. – Baigėsi lauko darbai – tereikia dar nuimti sunykusius pomidorus ir kitas daržoves. O likę žalumynai dar džiugina!“
Be prižiūrėtojos darbo ūkyje, panevėžietei dar užtenka energijos savo ir vyro Edgaro įkurtiems nedidukams svečių namams Gajako senamiestyje ir, žinoma, sūnui.
Dabar laikas turizmo srityje labai ramus, todėl galima ir atsipūsti.
„Ūkyje taip pat mažiau darbų. Taip intensyviai nebeauga žolė, kurią pjaudavau kelis kartus per savaitę, nes teritorija, kurią prižiūriu, labai didelė. Nepaprastai laukiu švenčių ir atostogų. Pasiilgau artimųjų“, – atsidūsta Dovilė.
Asmeninio albumo nuotr.
Vertybė – bendravimas
Prancūzijoje D. Rukšėnė gyvena jau beveik devynerius metus. Ji neslepia, kad jei būtų reikėję kurtis kažkur mieste, ir dar dideliame, greičiausiai būtų atsisakiusi, nes kaimas ir miestas čia skiriasi kaip diena nuo nakties.
„Atvažiavusi iš didelio Vokietijos miesto, mažame kaimelyje jaučiuosi labai gerai. Bet prancūziški dideli miestai man nepatiko nuo pat pradžių – tai ne man“, – prisipažįsta lietuvė.
Ritmas kaime natūraliai daug lėtesnis nei didmiestyje. Be to, gyvenimas jame priverčia bendrauti. Gal, anot D. Rukšėnės, būtų galima pasakyti, kad žmonės Gajake yra plepūs, tačiau mažame miestelyje tiesiog yra laiko gyviems pokalbiams. Čia normalu užkalbinti nepažįstamąjį, pagirti, pasiguosti.
„Kuo mažesnė bendrija, tuo žmonės geriau vienas kitą pažįsta, yra artimesni, – paaiškina. – O vasarą būna kaimynų suneštinės vakaronės.“
Dovilė dar prieš atsikraustydama į Gajako miestelį buvo girdėjusi, kad ten, kaip Lietuvoje sakoma, „švogerių kraštas“. Ir tai tikra tiesa. Viskas vyksta per pažįstamus, visi vieni kitus labai palaiko, padeda.
„Tarkime, renovuojant namus visi renkasi vietines įmones, – vardydama lenkia pirštus pašnekovė. – Taip pat labai atsigauna mažos parduotuvėlės. Miestelis skatina pirkti iš vietinių ūkininkų ir amatininkų. Per aštuonerius metus įvyko daug gerų pokyčių…“
Užėjus į vietinę duoninę du tris kartus, ketvirtąjį reikiamą kepaliuką paduos jau be jokių klausimų. Ir taip visur, kur beužsuktum, tikina Dovilė.
Laiminga grįždama į namus
Gyvenimas provincijoje D. Rukšėnę nuoširdžiai žavi, ir ne tik dėl to, kad teikia daugybę naujų potyrių. Ji visada buvo kaimo žmogus ir miestų siūlomoms galimybėms didelės traukos nejautė.
„Visą vaikystę, paauglystę – galima sakyti, iki kol išvažiavau mokytis, – daug laiko leidau pas senelius Žaliojoje girioje, – prisimena Dovilė. – Ten mano širdis. Kiekvienas takelis pažįstamas!“
„Juokiuosi, kad galbūt sąmoningai, o gal ne, bandau perkelti ramybę ir meilę į savo namus. Tokią, kokia buvo pas senelius“, – priduria moteris.
D. Rukšėnei norisi paprasto gyvenimo – ramaus, žalio, su gyvu bendravimu. Nors, tiesą pasakius, ir miestietiško šurmulio ji nėra visiškai išsižadėjusi. Juokiasi, jog kartais tiesiog privalo išlipti iš kaliošų, pasipuošti ir pasivaikščioti po didelį miestą, pasižvalgyti į parduotuvių vitrinas.
„Esu kaip močiutė, – šypteli. – Ji išvažiavusi į miestą pasikraudavo energijos, bet būdavo laiminga, kad sugrįžo namo.“
Paskui mylimąjį
Istorija, nuvedusi panevėžietę į Prancūzijos kaimą, išties ilga – vingiuoja net per kelias šalis. Baigusi Vytauto Žemkalnio gimnaziją, Dovilė iš Panevėžio išvyko mokytis į Klaipėdą. Bet jau po pusmečio gavo draugų pasiūlymą keliauti į Vokietiją. Neneigia – priimti sprendimą lengva nebuvo. Tačiau ryžosi.
Trejus metus pragyvenusi Vokietijoje, Leipcige, įsimylėjo Edgarą – žavų lietuvį, savo būsimą vyrą. Jį šiek tiek pažinojo dar gyvendama Lietuvoje, nes draugų ratas buvo bendras.
Kai Dovilė emigravo į Vokietiją, Edgaras pasuko į Prancūziją. Bet bene kaskart važiuodamas atostogų į Lietuvą,užsukdavo pas savo draugą, kuris gyveno Leipcige. Taip jiedu ir pasimatydavo.
„2012 metais gavau kvietimą į pasimatymą Paryžiuje. Po jo teko apsispręsti, kur tęsime draugystę ir suksime lizdą. Laimėjo Edgaras – aš išvažiavau į Prancūziją“, – juokiasi D. Rukšėnė.
Siuvimo mašina dulka
Prieš ketverius metus D. Rukšėnė baigė siuvimo kursus Tulūzoje ir įgijo siuvėjos specialybę. Tačiau pagal ją niekada nedirbo. Galbūt gyvenimas provincijoje, kiek lėtesnis gyvenimo būdas, padėjo atrasti šį pomėgį iš naujo?
Dovilė tik nusijuokia. Jų miestelyje – vos 17 000 gyventojų. Tai geromis šešiomis dešimtimis tūkstančių mažiau nei Panevėžyje, o siuvimo salonų turbūt kokie penki. Tad be drabužių taisymo siuvėjos vargiai išsilaiko.
„Atlikau praktiką pas labai talentingą ir visame regione žinomą siuvėją, kuriančią tikrai išskirtinius drabužius. Bet ir ji privalo užsiimti taisymu, nes vien iš kūrybos gyventi sunku. Siuvėjams šiuo metu ne kas“, – atvirai sako.
Tad po kursų D. Rukšėnė darbavosi internetinėje siuvimo reikmenų parduotuvėje, kurios bazė įsikūrusi čia pat, Gajake.
„Jaučiausi kaip vaikas ledų fabrike!“ – juokiasi panevėžietė. Bet darbas jai labai patiko. Taip pat padėjo praplėsti žodyną – išmoko begalę naujų audinių pavadinimų.
Tačiau po sūnaus gimimo siuvimą Dovilė visiškai apleido. Nors mėgsta kurti, visą siuvimo procesą, savo darbams sako esanti labai kritiška. Dėl to smarkiai jaudindavosi kas kartą atiduodama siuvinį užsakovui.
„Dabar gal jau esu drąsesnė, – svarsto. – Bet šiuo metu siuvimo mašina renka dulkes, nes laiko jai visiškai neberandu.“
Užtat kas savaitę D. Rukšėnė užsuka į sendaikčių ir dėvėtų drabužių parduotuvę. Jai tai – geriausia meditacija. O ir jos namuose didžioji dalis daiktų iš antrų rankų, nes mėgsta maišyti sena ir nauja.
Tokie pat ir labai skirtingi
D. Rukšėnė sako negalinti kalbėti už visą Lietuvą tik dėl to, kad pati yra lietuvė. Lygiai taip pat negalėtų kalbėti apie vokiečius ar prancūzus, nors ten ir yra gyvenusi ir glaudžiai prisilietusi prie jų kultūros.
Visgi pastebi, kad prancūzai kiek panašūs į lietuvius: dažniausiai pokalbį pradeda nuo pasibėdojimo ir tik tada seka gerosios naujienos. Taip pat viskas labai priklauso nuo amžiaus grupės, su kuria bendraujama.
„Aš tiesiog myliu senjorus – man gera su jais plepėti! – plačiai šypsosi Dovilė. – Jų namai kurti su meile, visi skirtingi, originalūs. Dabar visi stato vienodas dėžutes – su tokiu pačiu stogu, terasa, tvora. Mažai likę išskirtinumo. Vidus irgi labai nuspėjamas.“
Dar, D. Rukšėnės manymu, prancūzai labai tolerantiški. Kartais gal net per daug.
„Per devynerius metus nesulaukiau nė menkiausios pašaipos dėl akcento ar kažko kito. Mano sutikti prancūzai žavisi šiaurine Europa, darbščiais, protingais žmonėmis“, – teigia Dovilė.
Lietuviai, panevėžietės pastebėjimu, dargi atrodo labiau išprusę, daugiau besidomintys pasauliu.
Užtat prancūzai tikrai moka atsipalaiduoti. Vasaromis nuolat vyksta maži koncertėliai – ir būtinai su gėrimais, užkandžiais.
„Daugiausia šventėse vėlgi sutiksi vyresnio amžiaus žmonių, – sako. – Jų tokia karta. Pratusi šventėse skaniai pavalgyti ir pasišokti. Jaunesni prancūzai labai susikaustę…“
Sekmadienis Prancūzijoje – šeimos diena. Vaikai lanko tėvus, senelius ir ilgai kartu pietauja, prie stalo maloniai šnekučiuojasi.
„Prancūzija labai didelė. Patiekalai, dialektas ir tradicijos skirtis gali jau už šimto kilometrų“, – pabrėžia pašnekovė.
Senjorai tempo nemažina
Yra ir tokių prancūzų, kurie nuolat dirba – nuo ryto iki vakaro lauke.
„Eina, eina ir eina… Kaip ir pas mus įprasta, – pasakoja Dovilė. – Yra ūkininkų, vyndarių, kurie uždirba tikrai daug, bet vaikšto nesikirpę, juodomis panagėmis, senomis tėvo kelnėmis ar megztiniu.“
„Bet yra tokių senjorų, kurie sportuoja, naudoja kremus, lakuojasi nagus ir apatinį trikotažą renkasi lyg būtų devyniolikos“, – juokdamasi priduria.
D. Rukšėnės buvusi kaimynė, kuriai devyniasdešimt dveji, dar išlekia atostogų į Ispaniją. Ir visą kelią automobilį vairuoja pati!
„Daug senjorų šoka, eina į įvairius būrelius, koncertus. Jiems pandemija buvo sunkiausia, nes buvo atskirti nuo vaikų, anūkų ir mėgstamų veiklų – liko tik namai“, – užjaučia moteris.
D. Rukšėnė svarsto, jog iš prancūzų mes galėtume pasimokyti būti paprastesni. Niekas čia nesiverčia per galvą dėl svečių, vertina bendravimą, patį buvimą kartu, o ne vaišėmis gausiai nukrautą stalą. Dovilės manymu, toks požiūris labai išlaisvina ir leidžia daugiau patirti.
„Sutikęs šalia namų seniai matytą žmogų galėtum pakviesti kavos, bet pradedi galvoti, kad namai netvarkyti ir neturi kažko skanaus pasiūlyti… Taip ir lieki kalbėti lauke. O prancūzas atsiprašys už netvarką ir jei jau pakvietė kavos, tai tik kavą ir patieks. Bet bus ilgas pokalbis!“
Suprantama, maistas prancūzams taip pat yra be galo svarbus – ypač jo kokybė.
„Žmonės nuolat kalba apie maistą, – sako prie to jau spėjusi įprasti lietuvė. – Vyrai taip pat daug gamina. Pietūs yra kažkas švento. Jei organizuojamas renginys, kuris truks ir po pietų, visada aptariamas klausimas, kur pietausime… Ir man patinka prancūzų virtuvė. Nuo jūros gėrybių iki raugintų kopūstų su dešrelėmis – yra visko, absoliučiai nieko netrūksta!“
Stebi pokyčius
Atvykusi į Prancūzijos pietų provinciją D. Rukšėnė savo akimis negalėjo patikėti, kaip ten viskas gražu. Fotografavo gėles, namų langines, gatveles – viską, kas tik pakliūdavo akiratin.
„Po tiek metų vis dar žaviuosi šios šalies grožiu, nes patys žmonės jį ir kuria. Namų vidus neretai kuklesnis už išorę. Labai daug dėmesio skiriama sodui, augalams, gėlėms prie namų. Tai ir sukuria bendrą vaizdą“, – teigia Dovilė.
Pokyčius ji pastebi ir grįžusi į gimtąjį Panevėžį. Pastarąjį kartą tai buvo pavasarį.
„Anūkai ir vaikai tvarko senelių trobas, aplinką, apsodina gėlėmis… Buvau sužavėta gerų pokyčių tiek pačiame mieste, tiek už jo ribų“, – teigia moteris.
D. Rukšėnė sako labai mylinti savo gimtąjį miestą net ir būdama toli. Panevėžys ją augino, čia Dovilė paliko savo draugus, šeimą, auklėtojas, mokytojus, pirmąją meilę, daugybę nuotykių.
„Anksčiau ilgėdavausi tik šeimos, bet dabar grįžusi noriu pasimėgauti visa Lietuva. Jos gamta, gėrybėmis, kultūra“, – vardija pašnekovė.
Gąsdina didmiesčių triukšmas
Prancūziško kaimo gyvenimas D. Rukšėnę žavi ramybe. Nors, prisipažįsta, šiandien gyvenant vienkiemyje kartais tos ramybės būna ir per daug.
„Kai išvažiuoju į didelį miestą, kaip Tulūza, kartais apima panikos priepuolis. Nebepakeliu tokio žmonių srauto. Ausys priprato prie ramybės, kurią sudrumsčia tik lojantys šunys ar giedantis gaidys“, – juokiasi moteris.
Pasižmonėti Dovilė su šeima išvažiuoja į aplinkinius miestelius ir to užtenka.
„Kaime gyvenimo kokybė yra kitokia nei mieste. Nepraleidi valandų valandas kamščiuose, gali valgyti savas daržoves, uogas, – gyvenimo provincijoje privalumus vardija Dovilė. – Aplink labai daug ūkininkų, kurie prekiauja kiaušiniais, avių ir ožkų pieno produkcija, duona, mėsa. Viskas ranka pasiekiama.“
Kai tik atvyko į Prancūziją, D. Rukšėnė daug laiko skyrė pažintinėms kelionėms po šalies kaimelius. Bet vėliau įsisuko į darbus ir laiko tyrinėjimams beveik nebeliko. Vis dėlto stengiasi išvažiuoti bent kiekvieną trečiadienį. Taip atsipalaiduoja, pamato kažką naujo, pasidžiaugia sūnaus draugija.
D. Rukšėnės manymu, visi miesteliai čia yra kažkiek panašūs, bet kartu ir labai unikalūs. Aplinkui rasi labai daug pilių, išlikusio autentiškumo. O išmokus kalbą, kelionės pasidarė dar smagesnės.
„Esu labiau atsipalaidavusi. Galiu užkalbinti sutiktą vietinį ir išgirsti kaimuko istoriją. Užtenka tik pasisveikinti, žmonės patys pradeda pasakoti. Ir pati tapau atviresnė, draugiškesnė, paslaugesnė“, – pastebi panevėžietė.
Šventinis kompotas – iš močiutės atsargų
D. Rukšėnė labai myli Lietuvą, savo šeimą, savo šaknis. Bet kartu yra laiminga gyvendama tarp dviejų šalių. Grįžusi į Lietuvą skuba į teatrą, koncertus, knygyną. Svarsto, jog visa tai gali daryti ir Prancūzijoje, bet jausmas – ne tas pats.
„Kalėdas švenčiame labiau lietuviškai. Tik patiekalų įvairesnių atsiranda – foie gras, austrės, jūros gėrybės… Mūsų regionas garsėja antiena, tai per Kalėdas visi valgo daug kepenėlių pašteto ir kitų tradicinių patiekalų.“
Prancūzijos kaime panevėžietė kuria ir naujas, savo šeimos tradicijas. Kasmet verda kompotą iš močiutės atsiųstų džiovintų obuolių ir kitų vaisių. Per Velykas dažo kiaušinius, o margučiais maloniai stebina draugus.
„Lietuviškos tradicijos ir lietuvių artumas gamtai yra ypatingi. Tai supratau tik išvažiavusi“, –prisipažįsta.
Pasak Dovilės, naujos tradicijos ir šventės į namus atkeliauja kartu su vaikais. Tai neišvengiama. Per Velykas Prancūzijoje vaikai sode ar parke ieško šokoladinių kiaušinių. Yra graži Trijų Karalių šventė, kai valgoma galette – tradiciniai prancūziški pyragai.
„Viskas daugiau mažiau artima – net Joninių laužą prancūzai turi“, – šypteli pašnekovė.
Tačiau netgi puikiai prisijaukinusi prancūzišką kaimo gyvenimą, panevėžietė ilgisi šeimos, draugų, nors dauguma jų patys gyvena skirtinguose pasaulio kampeliuose.
„Ir dar pasiilgau teatro, šaltalankių arbatos ir lietuviško mineralinio vandens“, – šypteli Dovilė.
„Prancūzijos kaime“ nuotr.
