-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Atrodytų, kad panevėžiečio Aurimo Bungardos gyvenime neegzistuoja tas trumpas, bet daug lemiantis žodelytis „stop“.Senutėliu automobiliu be vieno rato įveiktas daugiau nei 6000 kilometrų ralis Balkanuose, išlandžioti požemiai, urvai ir tuneliai ne tik Lietuvoje – net beprotiškiausiam gyvenimo nuotykiui Aurimas nesugebėtų atsispirti.
Vienu tokių gyvenimo nuotykiu galima įvardinti A. Bungardos praėjusių metų Balkanų ralio lenktynes per septynias Europos šalis.
Senutėliu, vos besilaikiusiu, supermini klasės „Peguot 205“ automobiliu A. Bungarda kartu su kolega Kinteniu Bučiūnu leidosi į 6214 kilometrų lenktynes, kurių maršrutas driekėsi per Čekiją, Slovakiją, Vengriją, Slovėniją, Kroatiją, Bosniją ir Hercegoviną, Serbiją ir Rumuniją.
Septynios dienos, septynios šalys ir vienas senutėlis automobilis.
Prieš keletą metų nupirktas šis senukas atrodė visiškai apleistas. Ir nors Aurimas neturėjo nė menkiausios minties, ką su tokiu veikti, keistas pirkinys greitai atsirado kieme.
O tada Aurimui, dideliam ralio gerbėjui, jau laikant raktelius rankoje šovė mintis senoliui „pežukui“ suteikti ralio automobilio išvaizdą. Į pagalbą stojo dar vienas tokio sporto gerbėjas K. Bučiūnas.
„Sukūrėme išvaizdą – pritrūko galios. Reikia motorą perdaryti. Perdarėme ir iš jo išėjo toks smagus automobiliukas. Galvoju: o ką su juo veikti?“ – juokiasi Aurimas.
Kone dešimtmetį Lietuvos raliuose dalyvaujančiam A. Bungardai išganingą mintį pakišo bičiulis.
„Mano bičiulis, kelerius metus lenktyniavęs „Gumbalkan“ ralyje, sako: žiūrėk, labai įdomus ralis, ne viena šalis, visa savaitė, daug kultūrų, daug gražių vaizdų, daug dalyvių. Važiuojam!“ – pasakoja Aurimas.
A. Bungarda ir jo šturmanas K. Bučiūnas birželį jau turėjo startuoti Čekijoje, o dar sausį jų bolidas stovėjo be variklio.
Likus dviem savaitėms iki lenktynių pradžios Klaipėdoje buvo baigta automobilio elektros instaliacija. Tačiau savo bolido bičiuliai dar nė nebuvo testavę.
„Įdėjome motorą, bet mašinos niekaip negalėjome užvesti, nes neveikė elektra. Išvežėme tą automobiliuką pas elektriką. Viskas buvo kažkokiu būdu susukta, atrodė, kaip sakoma, ant garbės žodžio. Nežinojome, ar jis apskritai važiuos. Paskambino elektrikas: galite pasiimti mašiną, bet atvažiuokite su tralu, nes dar nėra duslintuvo, be to, trūksta kelių dalių“, – pokalbį atpasakoja Aurimas.
Kadangi kapsėjo paskutinės dienos iki didžiojo ralio, ant automobilvežio bičiuliai nekėlė mašinos. Elektrikui liepė per daug neklausinėti – tiesiog padaryti taip, kad važiuotų.
O kad pamatytų, kaip rieda iš mirusiųjų prikeltas „pežukas“, be duslintuvo, kriokiančia ir visaip baubiančia mašina draugai iš pajūrio parriedėjo į Panevėžį.
Šeimų išlydėti, su visais atsisveikinę bičiuliai senuku patraukė į daugiau nei 6 tūkst. kilometrų savaitės kelionę.
Visgi iš Balkanų ralio A. Bungarda pripažįsta daug nesitikėjęs – pranašavo, kad tokia mašina toliausiai nuriedės iki Lenkijos.
Gyvenimą pilna sauja semiantis A. Bungarda šeimoje toks ne vienas – didžiausias jo palaikymas, imantis net ir pačių beprotiškiausių idėjų, yra jo žmona Agnė ir sūnelis Ąžuolas. „Tomas Pošiūnas photography“ nuotrauka
Balkanų ralis truko savaitę. Pramuštgalviams grįžti į Lietuvą prireikė dar vienos.
„Pirmas šimtas kilometrų, antras, trečias, ketvirtas – žiūrime, kad visai gerai mums sekasi. Automobiliukas rieda, viskas faina“, – juokiasi priminęs A. Bungarda.
Startavę su dar dviem šimtais lenktynių dalyvių iš visos Europos, apvažiavę visus Balkanus, panevėžiečių duetas su legendiniu automobiliuku užkopė ir į TOP 20.
„Kai pagalvoji, kad tas automobiliukas kilo į stačiausius Rumunijos kalnus, suvoki, kad tai kažkas nerealaus! Žmonės negalėjo patikėti, ką mato“, – juokiasi A. Bungarda.
Tačiau pradžia panevėžiečiams gero nežadėjo. Vos startavus, kalnuose sulūžo automobilio spyruoklė. Neturėjo atsarginės, tad patys bandė kaip nors sutvarkyti. Galiausiai visą savaitę teko važiuoti tokia, kokia yra. Vairo stiprintuvo automobilyje nebuvo, tad apie pastangas pasukti vairą neverta nė kalbėti.
O galiausiai, likus trims kilometrams iki finišo, išmušė automobilio ratą. Tad galima sakyti, kad panevėžiečiai lenktynininkai finišo liniją kirto trimis ratais.
Kondicionierių mašinoje atstojo pro atvirą langą pučiantis gaivus vėjas. Automobiliukas toks mažas, kad dviem vyrams, sėdintiems jame, teko trintis pečiais arba iškišti rankas pro langą.
Ralio entuziastai miegojo pakelėje pasistatytose palapinėse, ant kelioninės nedidukės dujinės viryklės pasiruošdavo užkąsti – ir vėl į kelią.
Aurimas juokiasi, kad su kolega labai norėję pamaitinti mešką – gaila, jos nesutikę.
„Tokia ir buvo šios kelionės prasmė ir idėja – išeiti iš komforto zonos. Koks įdomumas važiuoti patogiai gera mašina? Jokio nuotykio“, – sako A. Bungarda.
O kad „pežukas“ ir lenktynininkai dar turi parako, A. Bungarda ir K. Bučiūnas įrodė grįžę namo ir ralio „Aplink Lietuvą“ Prezidento taurei laimėti istorinių automobilių klasėje tapę čempionais.
„Kai jauti begalinį užsidegimą, jau ir pats nesupranti, iš kur ateina ta pagalba siekti tikslų “, – sako Aurimas. Jis dėkingas bičiuliams, pažįstamiems, rėmėjams, prisidedantiems prie startų ir naujų gyvenimo nuotykių.
Ralio entuziastas, neįprastų, kartais, atrodytų, labai pavojingų ir ne itin patogių kelionių organizatorius A. Bungarda
jau įsitikino, kad nesugebėtų išsėdėti nieko neveikdamas. Asmeninio archyvo nuotrauka.
Kasdien Aurimas taiso automobilius. Tačiau šalia visada buvo pomėgiai, apie kuriuos pagalvojus jam tarsi įsijungia antrasis kvėpavimas.
Tai – įspūdingos kelionės, ekspedicijos po apleistus, sunkiai prieinamus objektus, netradicinių renginių organizavimas.
„Pagrindinis darbas tam, kad šeima būtų soti, o kad gyvenčiau taip, kaip noriu, užsiimu papildomomis veiklomis, kurios neša džiaugsmą“, – šypsosi A. Bungarda.
Ir tą džiaugsmą, ir adrenalino pliūpsnį Aurimui dovanoja pavojingos ekspedicijos, kurias jis pats organizuoja. A. Bungarda išnaršo apleistus, daugeliui nė nežinomus, neretai pavojingus Lietuvos ir kitų šalių požemius.
Pradžią tokioms neeilinėms kelionėms davė istorijos pomėgis.
„Ypač domiuosi istorija, ekspedicijose tokios žinios labai reikalingos. Skaitau, studijuoju senus karinius žemėlapius, analizuoju, bendrauju su vietiniais, konspektuoju informaciją, o kelionė ir objektų paieška yra galutinis taškas tame ekspedicijos burbule“, – aiškina A. Bungarda.
Pasiruošimas vienai ekspedicijai nuo pradžios iki pabaigos užtrunka mažiausiai mėnesį.
„Išlenda senutė iš už kampo, o mes visi keturi kaip kalti zuikiai sustoję laukiame, kas bus. Atrodė, kad visiems ta vanta išpers užpakalius.“
A. Bungarda
Daugiausia laiko atima žemėlapių analizavimas.
„Reikia suprasti, į ką tame žemėlapyje žiūri. Esame atradę programėlę, kur pagal dešimtmečius keičiasi vietos žemėlapiai. Matai karinę bazę, paskui vietoj jos atsiranda pastatai, gatvės. Netgi yra miestų, kur virš pakilimo takų kvartalai pastatyti. Kai žinai tokią informaciją, visai kitaip įsivaizduoji tuos miestus“, – sako Aurimas.
Semk istorines žinias nesėmęs, studijuok sudėtingiausius žemėlapius, bet situacijų būna įvairiausių.
Pagal storiausios knygos informaciją tūkstantį kilometrų į vieną galą sukorusieji gali likti it musę kandę ir nurodytoje vietoje tiesiog nieko nerasti.
Bet, anot A. Bungardos, tuo tokios ekspedicijos ir įdomios.
Nieko neradę, keliautojai nenuleidžia rankų.
„Po žeme yra daug dalykų, apie kuriuos dažnas praeivis nė nepagalvotų. Vargu ar einant šaligatviu šautų mintis, kad po kojomis didžiulis bunkeris. Paprastas žmogus net nežino, nesusimąsto, nes jam tiesiog neaktualu, neįdomu. O mums įdomu“, – teigia panevėžietis.
Todėl tokių ekstremalų akys svetur krypsta ne į lankytinus turistinius objektus, o į žemę.
„Važiuojame ir jau matome: čia ventiliacija, čia bunkeris, ten požemis, o ten – apleista vieta. Iš karto pradeda darbuotis akių zondas“, – juokiasi A. Bungarda.
Išlandžioti požemiai, urvai ir tuneliai ne tik Lietuvoje – tokioms netradicinėms ekspedicijoms Aurimas nesugebėtų atsispirti.
Tokių išvykų kompanionus A. Bungarda renkasi atsakingai. Galbūt todėl nepamatysite jo išreklamuoto kvietimo prisijungti prie tokio gyvenimo nuotykio.
„Man reikia žinoti, kas tie žmonės, kaip jie pasiruošę, ką veikia. Ten tikrai negalima važiuoti bet kam“, – pabrėžia Aurimas.
O situacijų, kai pavojus alsuoja į nugarą, apstu.
„Kartą kolega buvusiame kariniame objekte lipo į bunkerį. Grupėje ėjo pirmas, nepastebėjo, kad betoninės grindys įlūžusios, ir įkrito. Negana to, ten buvęs metalinis sutvirtinimas kiaurai perrėžė koją“, – nelaimingą atsitikimą prisimena A. Bungarda.
Aistrą tyrinėti apleistus požemius, bunkerius ir kitokius pamirštus objektus A. Bungarda atrado prieš daugiau nei dešimtmetį.
Tuo metu gyveno Klaipėdoje, ten susipažino su bendraminčių kompanija ir pradėjo organizuoti orientacines varžybas.
Grįžęs į Panevėžį subūrė orientacininkų komandą.
„Bėgant laikui tie orientaciniai kultūros paveldo objektai, paminklai, viešosios vietos ir tai, kas matoma, atsibodo. Pradėjome lįsti giliau – tai kokį bunkeriuką randame, tai kokį požemį. Ir taip užvežė, kad orientaciniai žaidimai nuėjo į antrą planą“, – šypsosi A. Bungarda.
Paskui A. Bungardos akys nukrypo į kitokią turizmo ir pramogų nišą – neeilines ekspedicijas.
„Per 13 metų ne kartą keitėme kryptį, ėjome ten, kur mus vedė širdis“, – sako Aurimas.
O ši vedė tiesiai į Latvijos, Estijos, Lenkijos, Lietuvos ir kitų šalių požemius.
Dabar interaktyvus žemėlapis, kuriame sužymėti A. Bungardos aplankyti neeiliniai objektai, mirga nuo gausybės. Vieni žymekliai rodo, kur Aurimas darsyk nevažiuotų, nes neverta, kiti – kur norėtų sugrįžti.
Nei požemių labirintuose tvyranti drėgmė, nei šaltis, nei didelis fizinis krūvis A. Bungardos aistros nenuslopino.
Kaip tikina, jau po pirmos tokios kelionės savo kasdienį gyvenimą išvydo kitoje šviesoje.
Ko panevėžietis tokiose kelionėse ieško?
„Mane veža kitokie pojūčiai. Ten tiesiog reikia pabūti. Įsivaizduokite verslininką, ką tik nusimetusį kostiumą, įšokusį į bridkelnes, purviną iki pažastų, lendantį į požemį, brendantį į vandenį iki pilvo, šliaužiantį per tunelį ir pasišviečiantį tik prožektoriumi. Ir viskas tam, kad pasiektų vietą, kurioje nėra jokio ryšio, jokios civilizacijos. Tai visiškai kitokios emocijas, kita aplinka, kitas pasaulis“, – sako A. Bungarda.
Dar vienas tokių kelionių faktorius – adrenalinas.
„Pavyzdžiui, caro laikų požemiai kasti rankomis, uolienos nesutvirtintos, todėl mes požemiuose tik šnabždamės, kad kuo mažiau garsų, vibracijų būtų, nieko neliečiame. Nuo tos tylos kartais net ausyse spengia. Ir tie vaizdai! – kalba A. Bungarda. – Emocijos, patyrimai, užplūdęs adrenalinas ir yra tokių tyrinėjimų varikliukas.“
Požemių karalystė, anot A. Bungardos, slepia neįtikėtinus atradimus. Vieną tokių Aurimas vadina tikra dovana – tarsi aukso puodo laimėjimą.
Jis net kelerius metus Taline, tiksliau, po Estijos senamiesčiu, ieškojo legendomis apipinto slapto tunelio.
Šio nebuvo aptikę net vietiniai.
„Gal kokius penkis kartus pagal surinktą istorinę medžiagą važiavome į tą pačią vietą. Ir mums pavyko jį atrasti! – emocijų neslepia Aurimas. – O kai tokią vietą randi, įeini, atrodo, kad laimėjai milijoną!“
Kvapą tąkart gniaužė ne tik atradimo džiaugsmas, bet ir požemio architektūra – gal kokių keturių metrų pločio gana aukšti akmeniniai laiptai.
„Susėdome ant tų laiptų ir gal kokias dvi minutes tiesiog tylėjome. Žodžių nebereikėjo. Jautėmės apdovanoti, kad ten patekome. Tas jausmas – nepakartojamas“, – prisimena.
Anot A. Bungardos, tokiose ekspedicijose galioja griežtas etikos ir garbės kodeksas.
„Nėra taip, kad susirenka kompanija ir – važiuojam, švenčiam, tiesiog darom, ką norim. Tikrai ne. Kartu vykstantieji taip pat domisi istorija. Mes gerbiame tą kultūrą, į kurią atvykstame. Ar tai būtų bunkeris, ar seni pastatai, ar objektai, niekada iš jų neėmėme nė vieno daikto. Atėjome, apžiūrėjome, nupaveikslavome, pagerbėme tą vietą, sužinome jos istoriją ir išeiname palikę taip, kaip radome“, – pasakoja A. Bungarda.
Egzistuoja nerašyta taisyklė: niekada viešojoje erdvėje nesidalyti informacija, kur tokie objektai yra, neatskleisti tikslių koordinačių ir adresų.
„Yra tokia antrinė fauna, kuri į tokias vietas važiuoja tiesiog linksmintis. Daro įvairiausias nesąmones, laužo, daužo“, – tokių nesupranta Aurimas.
Obuolys nuo obels netoli rieda. A. Bungarda juokauja, jog jau žino, kuo ketverių sūnus Ąžuolas bus užaugęs. Asmeninio archyvo nuotrauka
Prieš keletą metų Aurimas organizavo ekspediciją Estijoje.
Tąkart bičiulis paklausė, ar gali pasiimti savo mamą. Aurimas perklausė, ar ši supranta, kur važiuoja.
„Sakau: tikrai tikrai nori? Tai pasiimk. Prievartos eiti į objektus nėra, jeigu žmogus jaus, kad negali, geriau tegu nerizikuoja, nes paskui visiems gali būti rūpesčių“, – patarė Aurimas.
Pirmoji kelionės vieta tąkart buvo apleistas kalėjimas. Bičiulio mamai šis pasirodė labai įdomus, nors ir teko kabarotis per tvoras.
„Vienas kitam padėjome, kėlėme, perlipome. Tada prasidėjo požemiai, ji įlindo į vieną ir sako: gal aš jau eisiu į mašiną palaukti“, – prisimena A. Bungarda.
Dienai baigiantis, vakare sėdint ir aptariant įspūdžius, Aurimas paklausė, kodėl moteris važiavusi.
„O ji ir sako: man sūnus papasakojo apie tunelius, kalėjimus. Galvojau, ateisime kaip į kokį muziejų, apšviestais laipteliais nusileisime į tunelį, gidas papasakos, ką matome, ir lipsime atgal. Bet kai atvažiavau ir man liepė lįsti į kažkokią skylę, supratau, kad gal ne čia patekau“, – su šypsena istoriją mena Aurimas.
A. Bungarda jau ne kartą įsitikino: kuo mažiau ekspedicijos dalyvių – tuo geriau, ramiau ir saugiau.
Kad svarbu išlaikyti budrumą, Aurimas įsitikino Latvijoje.
Kartu su dar trijų keliautojų grupe pėdino į apleistą, kaip jiems tuomet atrodė, seną plytų fabriką.
Statinys pasirodęs tikrai įspūdingas – aukšti kaminai, arkiniai langai, aukštos lubos. Aptikę įėjimą, įsliūkino į vidų.
„Radome duris, pabandėme paklibinti – užrakintos. Nuėjome į kitą salės pusę ir girdime bičiulį šaukiant: „Šuo!“
Atsisukę išvydo tikrai nemažą ir ne itin draugiškai nusiteikusį šunį. Pamatę kopetėles, visi šoko ant jų ir atsidūrė ant kažkokios pakylos. Tik vėliau suprato, jog prieglobstį rado ant senos krosnies.
„Kaip pelės sušokome ant tos pakylos. Šuo laksto aplink tą pečių ir loja, o mes viršuje tupime“, – juokiasi prisiminęs Aurimas.
Keliautojai greitai suprato: jeigu yra šuo – bus ir žmogus.
„Girdime žingsnius. Dar spėjome pagalvoti: dabar bus reikalų!“, – toliau pasakoja Aurimas.
Ketvertas draugų išgirdo rusiškai kalbančios pagyvenusios moters balsą: „Kas čia? Žinau, kad esate, išlįskite!“
„Pagalvojome, mes keturi ir pagyvenusi moteris – tikrai susikalbėsime. Bet šuo! Baisu, nusprendėme tyliai laukti, tikėdamiesi, kad moteriškė neišgirs“, – pasakoja A. Bungarda.
Visgi apsukusi kelis ratus šioji suriko matanti juos ir lipanti aukštyn.
„Galvojam: lipk, tik to šuns nekelk“, – juokiasi Aurimas.
Nepažįstamajai užsikabarojus viršun prieš save vyrai išvydo bemaž 80 metų senjorę su vanta rankoje.
„Išlenda senutė iš už kampo, o mes visi keturi kaip kalti zuikiai sustoję laukiame, kas bus. Atrodė, kad visiems ta vanta išpers užpakalius“, – kvatojasi A. Bungarda.
Moteriškė ėmė kvosti, ką jie čia darantys, ar nemato užrašų, kad teritorija saugoma.
Keliautojai įtikino senjorę, kad tėra pasiklydę turistai.
A. Bungardai gerai pažįstami ne tik kaimyninių šalių, įvairių Lietuvos kampelių, bet ir gimtojo Panevėžio požemiai. O šie, anot jo, slepia galybę įdomių istorijų.
Aurimas rašo apie Panevėžio istoriją ir miesto požeminį gyvenimą ir labai tikisi, kad knyga išvys pasaulio šviesą.
„Tam paskyriau labai daug laiko, turiu daug skirtingų žemėlapių, istorijos metraščių. Nemažai žmonių šia tema teko kalbinti asmeniškai. Tad knygoje sudėta daugybė įdomių dalykų – susipina laikmečiai, karo metai, pokaris“, – pasakoja A. Bungarda.
Asmeninio archyvo nuotrauka.
Paprašytas pasidalyti laimės receptu, Aurimas nė nesusimąsto: jį sudaro veiklumas, užsibrėžtų tikslų siekimas ir šeima.
A. Bungarda laimingai vedęs, augina sūnelį Ažuolą. Su žmona Agne susipažino automobilių sporte. Aurimas ilgą laiką varžėsi trasoje, tada dar būsima žmona irgi dalyvaudavo automobilių sporto renginiuose.
O šįmet iš moterų ralio A. Bungardė į Panevėžį parvežė 3-iosios vietos taurę.
Aurimas prisipažįsta, jog pažintis su būsima žmona nebuvo žaibiška meilė.
„Iš pradžių mes, galima sakyti, nelabai sutarėme. Vis matydavau, kaip jai tose varžybose nesiseka. Sakau, žiūrėk, pamokysiu normaliai važiuoti, kad nepjautum grybo“, – prisiminęs kvatoja Aurimas.
Šios pamokos tęsiasi jau penkerius santuokos metus.
Jeigu manote, jog rūpestinga žmona Aurimą stengiasi atkalbėti nuo beprotiškiausių idėjų, kelionių ar nuotykių – labai klystate.
Ji buvo pirmoji, prieš ketverius metus sukrovusi Aurimui kuprinę, kai šis susiruošė į Ukrainos miestus vaiduoklius – Černobylį ir Pripetę.
„Kol galvojau, ar verta, žmona jau buvo viską supirkusi, suruošusi ir tiesiog pasakė: viskas, tu važiuoji“, – juokiasi A. Bungarda.
Ir poros ketverių sūnelis Ąžuolas nuo obels netoli nuriedėjo.
Apsiginklavęs prožektoriumi, jis lenda į bunkerius ir ieško šikšnosparnių.
O visą jo kambarį dabar užvaldžiusios mašinos ir įvairiausi prožektoriai.
„Mūsų visa šeima tokia kreizi. Dažniau būname ne namuose nei juose. Manau, mano seseriai kartais atsibosta, kai skambiname ir prašome: „Gal gali katę vėl prižiūrėti – mes išvažiuojame“, – sako A. Bungarda.
Prieš kurį laiką A. Bungarda su šeima vyko į Turkijos kurortą – tai buvo kompensacija žmonai už ilgą laiką, praleistą Balkanų ralio trasoje.
„Neturėjau kitos pasirinkimo, – juokiasi Aurimas. – Bet jau po pirmos dienos gulėjimo supratau, kad reikia kažką daryti, nes išprotėsiu.“
Spėkite, koks buvo Aurimo planas B? Taip, Turkijos požemiai ir kalnai.
„Išėjo visiems po lygiai – žmona gavo viešbučio ir jūros su saule, o aš įlindau į vieną kitą vietelę“, – šypsosi A. Bungarda.
A. Bungarda jau įsitikino visgi nesantis guminis.
Praėję metai jam buvo ypač įtempti – darbas vijo darbą, o kur dar Balkanų ralio išbandymas. Galiausiai sustabdė sveikatos problemos. Teko kurį laiką praleisti ligoninėje.
„Nebegalėjau nieko padaryti, pats kūnas sakė, kad gal tu jau truputį atvėsk“, – prisimena A. Bungarda.
Pailsėjęs, pasikrovęs jėgų ir vėl kibo į darbus.
A. Bungardos ateinančių trejų metų planuose – saulėtoji Afrika.
Tuo pačiu legendiniu automobiliuku panevėžietis planuoja nuvažiuoti dar 10 tūkst. kilometrų Maroko smėlyno ralyje.
„Neabejoju, kad, įvykdžius tokį planą, vėl kils klausimas: o kur toliau?“ – šypsosi A. Bungarda.
