-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Tačiau kai kurių mokyklų mokytojus pravirkdė ir net privertė pagalvoti apie darbo keitimą.
Gimnazijų vadovai tvirtina, kad tokie reitingai neatspindi realios situacijos, tik įneša dar daugiau sumaišties, netikrumo ir nusivylimo savo darbu.
Tarp geriausiųjų Lietuvos gimnazijų vėl įsitvirtinusi J. Balčikonio mokykla. Jos auklėtiniai sužibėjo ne tik lietuvių kalbos, matematikos informacinių technologijų abiturientų žiniomis, bet ir iš tarptautinių olimpiadų parvežtais rezultatais.
„J. Balčikonio gimnazistai parvežė sidabro medalį iš biologijos tarptautinės olimpiados. Visos Lietuvos mastu tai labai aukštas įvertinimas. J. Balčikonio gimnazija jau ne vienerius metus labai stipriai atrodo tarp visų mūsų šalies gimnazijų“, – kalbėjo žurnalo „Reitingai“ vyriausiasis redaktorius Gintaras Sarafinas.
Atskirose srityse tarp lyderių atsidūrė ir kitos miesto mokyklos. Pagal rusų kalbos rezultatus pirmajame dešimtuke įrašyta J. Miltinio gimnazija, K. Paltaroko gimnazija stipriai paruošė chemijos egzaminams. Lietuvos švietimo kontekste gerai atrodo ir 5-oji gimnazija. Tačiau likusios dvi gimnazijos – „Minties“ bei V. Žemkalnio, anot G. Sarafino, pagal abiturientų rezultatus labai atsilieka nuo geriausiųjų penkiasdešimtuko. Pavyzdžiui, „Minties“ gimnazijoje net du trečdaliai abiturientų neišlaikė matematikos egzamino.
„Mes patys bendravome tiek su mokyklų vadovais, tiek su Panevėžio savivaldybės Švietimo skyriumi. Atsakymo, kodėl taip yra, niekas neranda. Pavyzdžiui, Klaipėdoje tarp geriausiųjų mokyklų patenka 4–5 gimnazijos, o Panevėžyje – vos viena dvi“, – teigė G. Sarafinas.
Pasak G. Sarafino, kodėl vienos gimnazijos kasmet demonstruoja puikius moksleivių pasiekimus, o kitos negali atsikratyti prasčiausiųjų vardo, dedamųjų yra daug. Jo nuomone, viena to priežasčių – prasta vadyba: dažnai mokyklų direktoriais tampa mokytojai, kuriems trūksta vadybinių žinių. Ne vienas vadybos studijas baigęs mokyklų vadovas prisipažino, kad iki šių studijų nesuprato, kaip mokyklos veikla išvis organizuojama.
„Dažnai tenka girdėti, kad jeigu bent vieną tų gerųjų gimnazijų vadovų atvežtume į paprastą kaimo mokyklą, jis nieko nesugebėtų padaryti. Tačiau praktika rodo, kad per kelerius metus net ir vienas direktorius geba patempti mokyklą į viršų“, – tvirtino G. Sarafinas.
Jam pačiam teko bendrauti su Rumšiškių mokyklos vadovu, kuriam reikėjo priimti apie keturias dešimtis mokinių iš uždarytos kaimo mokyklos. Nors visi vaikai iš to paties rajono, jų žinios skyrėsi šviesmečiais, mat didžioji dalis naujokų į mokyklą ateidavo tik pavalgyti ir praleisti laiko.
„Tai parodo mūsų švietimo sistemos grimasas, kai net tame pačiame rajone gyvenantys vaikai savo žinių kiekiu gali radikaliai skirtis. Bet kai pasitelkiamos visos įmanomos priemonės motyvacijai kelti ir išsikeliami tikslai, situacija ima taisytis“, – teigė G. Sarafinas.
Jo tvirtinimu, ir Panevėžio V. Žemkalnio gimnazija jau pradėjo ieškoti sprendimo būdų, kaip išlipti iš duobės. Tačiau yra ir kita problema, kurią turi spręsti Švietimo skyrius, – priėmimo į gimnazijas tvarka. Mat jau susiklostė tradicija, kad stipriąsias mokyklas renkasi gabūs vaikai, o silpnesniems lieka tai, kas lieka.
„Kita vertus, ir pati mokykla kuria savo reputaciją – vaikai, kurie nenori mokytis, ir neis į tą gimnaziją, kurioje reikės daug ir sunkiai dirbti. Jeigu mokykla ritasi žemyn, visada reikia pradėti nuo savęs“, – direktorių dėmesį atkreipė G. Sarafinas.
„Kodėl niekam nėra įdomu socialinis kontekstas, kokie vaikai ateina į mokyklas?“
R. Stasevičienė
G. Sarafinas sako, jog dažnai jam tenka išgirsti mokyklų bendruomenių argumentus, kad jei mokiniai nėra motyvuoti, o tėvų išvis neįmanoma prisikviesti į mokyklą, pasiekti gerų rezultatų neįmanoma. Tačiau, anot jo, kažkodėl kitos mokyklos geba šias problemas išspręsti. Šįkart žurnalas paskelbė ir geriausių Lietuvos pedagogų pavardes. Kaip sako pašnekovas, tai šviesuliai, iš kurių turėtų mokytis ir kiti pedagogai.
„Ir kiti kolegos turėtų mokytis iš tų gerųjų pavyzdžių, o ką gi jie daro, kad net gūdžioje kaimo mokykloje geba rasti olimpiadininkų. Kai kada mokytojai ir direktoriai net nenori mokytis, neva patys geriau žino, kas jiems tinka. Bet kol mokyklos virs savo sultyse, tol jokio progreso nebus“, – tvirtino G. Sarafinas.
„Minties“ gimnazijai šiųmečiai reitingai buvo kartūs. „SEKUNDĖS“ nuotr.
Kaip teigiamą pavyzdį jis nurodo Panevėžio rajono Velžio gimnaziją. Jos vadovas Rimtas Baltušis, anot reitingų sudarytojo, mokykla tiesiog gyvena, daug domisi ir vėliau kitų gerąją patirtį pritaiko savo darbe, o tai atspindi ir rezultatai. Ne vieneri metai tarp geriausiųjų pagal kai kuriuos rodiklius patenka ir Krekenavos M. Antanaičio gimnazija.
„Panevėžyje taip pat yra labai stiprių ir progimnazijų. Asmeniškai man labai imponuoja „Vyturio“ ir „Vilties“ progimnazijos, kurios turi savo viziją ir kryptingai eina. Jeigu mokykla traktuojama tik kaip pastatas, kurį reikia apšildyti, ar darbo vietos mokytojams, gerų rezultatų neverta tikėtis. Kai svarbiausia mokykloje yra vaikas, viskas savaime gula į savo vietas“, – kalbėjo G. Sarafinas.
Pačių mokyklų vadovai jau ne vienus metus kalba, kad tokie reitingai, kai švietimo įstaigos vertinamos tik pagal abiturientų egzaminų rezultatus, neatspindi realios situacijos ir netgi yra ydingi.
Panevėžio „Minties“ gimnazijos direktorė Ramutė Stasevičienė neslėpė, kad po reitingų paskelbimo jų bendruomenėje nuotaikos tikrai nekokios, nors gimnazija, anot jos, nėra prasčiausia mieste. Direktorės teigimu, reitingai, kai paimami tik pliki skaičiai, bet visiškai nevertinamas kontekstas, į bendruomenę įneša daug sumaišties ir neigiamų emocijų laviną.
„Kodėl niekam nėra įdomu socialinis kontekstas, kokie vaikai ateina į mokyklas, kokią pridėtinę vertę kuria čia dirbantys žmonės? Reitingai turi būti sudaromi visais pjūviais, atsižvelgiant į sukurtą pridėtinę vertę“, – teigė mokyklos vadovė.
Pasak R. Stasevičienės, jei vaikas į gimnaziją ateina metiniame trimestre turėdamas šešis neigiamus pažymius, didelis pasiekimas yra jau tai, kad jis apskritai baigia mokyklą. Be to, net ir turinčiam neigiamą įvertinimą mokiniui yra leidžiama laikyti egzaminą. Dažnu atveju pedagogai, ugdantys specialiųjų poreikių ar silpnesnius vaikus, įdeda daugiau darbo ir pastangų nei tie, kurie moko gabiuosius.
„Išties gaila, kad niekam nėra įdomu socialinis kontekstas ir kokie vaikai ateina. Suprantu, jei po tokių reitingų būtų atsiunčiama ekspertų komanda, kuri išanalizuotų ir pateiktų konkrečius pasiūlymus, ką darome blogai. Bet ką šiuo atveju jie duoda? Ką daryti, kai po tokių reitingų pedagogai verkia ir planuoja išeiti iš darbo, nors jie vaikams atidavė viską“, – nusivylimo neslėpė R. Stasevičienė.
