Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro duomenimis, D. Banionis KGB buvo užverbuotas 1970 metais ir turėjo agento „Broniaus“ slapyvardį. Delfi nuotr

Garsaus aktoriaus sūnui – pritrenkianti žinia

Garsaus aktoriaus sūnui – pritrenkianti žinia

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro paskelbta žinia, kad nacionalinės premijos laureatas aktorius Donatas Banionis ir dirigentas Saulius Sondeckis buvo KGB agentai, šokiravo garsaus aktoriaus sūnų Raimundą Banionį.

Centro duomenimis, D. Banionis buvo užverbuotas 1970 metais ir turėjo agento Broniaus slapyvardį. Teigiama, kad jis teikė KGB žinias apie Amerikos lietuvius. Prieš kelionę buvo instruktuotas apie JAV lietuvių veiklą, gavo užduotis, kurias esą įvykdė. 1974 metais iš agentūrinio tinklo D. Banionis išbrauktas. Tikėtina, dėl to, kad tais metais buvo išrinktas LSSR Aukščiausiosios tarybos deputatu.

Velionio aktoriaus sūnus R. Banionis sako, kad savaitgalį išgirdęs pritrenkiančią žinią susinervino ir pagautas impulso pareiškė, kad reikia bėgti iš Lietuvos. Tačiau sekmadienį prisėdęs prie kompiuterio atsidarė rusų tinklalapius, kuriuose atsirado straipsnių ne apie tėvą, o apie jį patį – apie norą išvykti iš tokios šalies. Tad pradėjo svarstyti, ar nebuvo bandoma išprovokuoti kalbėti, kokia baisi valstybė, sukelti tam tikrą destrukciją. Jis teigė atsakingai pareiškiantis, jog niekur nevažiuos vien dėl to, jog jaučiasi stumiamas tai daryti.

Anot R. Banionio, kai tėtis esą buvo užverbuotas, jam tebuvo trylika. Tėvai su juo apie tokius dalykus nekalbėdavo, tačiau jis girdėdavo, ką jie kalbėdavo tarpusavyje.

Jis prisimena švęstas Donatines, kurios minimos vasario 16-ąją. Pasak R. Banionio, oficialus pretekstas buvo vardo diena, o neoficialiai taurę pakeldavo ir už Vasario 16-ąją. Apie slapyvardžius R. Banionis sako girdintis pirmą kartą.

Jis taip pat pamena, kaip dar besimokydamas mokykloje važinėjo į Paberžę pas tėvą Stanislovą, ten gyveno, eidavo į pievas skaityti Aleksandro Solženicyno „Gulago archipelago“. Pasak R. Banionio, name gyveno saugumietis, kuris pasakė tėvui, jog sūnus ten važinėja, ir patarė perspėti, kad nevažinėtų. Jo teigimu, tėvas apie tai pasakė tik tam, kad sūnus žinotų, tačiau jokių draudimų, įkalbinėjimų nevažiuoti nebuvo.

„Aš turiu visai kitus gyvenimo įrodymus“, – „Sekundei“ teigė R. Banionis.

Pasak režisieriaus, 1990 metais, dar neatėjus nepriklausomybei, filmavo žinomą filmą „Vaikai iš Amerikos viešbučio“, už kurį, įvykiams pasisukus visai kita linkme, galėjo smarkiai nukentėti. „Rizikavome. Manote, aš tarybinėje mokykloje gavau tą užtaisą, kad reikia daryti tokį filmą, ar visgi namuose pas tėvus? Man nebuvo patriotinių pamokų, bet mūsų gyvenimas buvo toks – su Vasario 16-ąja ir visa kita“, – kalbėjo režisierius.

Pasak R. Banionio, su norinčiaisiais išvykti į Vakarus buvo vedami pokalbiai ir visi tą žino, tad jis mano, kad tai greičiau buvo formalumas. Apie tai, kas skelbiama, jis teigia nieko nežinojęs.

Jam keista – po ketverių metų buvo išbrauktas, o 1987 metais, kiek girdėjęs, atsirado ranka įrašytos pavardės.

„Visos kitos bylos dingo, o šita maloniai palikta Lietuvai su pavardėmis“, – stebisi jis.

Kodėl dabar?

Panevėžio J. Miltinio dramos teatro aktorius Enrikas Kačinskas sako nežinantis, kodėl po D. Banionio mirties daromi tokie dalykai. Tokius dalykus reikėtų skelbti žmogui esant gyvam. Jis svarsto, jog galbūt vėliau po mirties bus ištraukta ir daugiau nusipelniusių žmonių pavardžių.

„Reikėjo tada visus ištraukti ir parodyti, kad galiausiai nustotų šituo spekuliuoti“, – aktorius sako, kad jam viskas truputį kvepia spekuliacija.

E. Kačinsko teigimu, kai žmogaus nebėra, jis nebegali apsiginti, paneigti. Duomenys apie veiklą yra įstaigos, kuri puikiai mokėjo falsifikuoti.

„Mūsų istorija turi būti nuo pat pradžių švariai daroma. Ne taip kaip dabar: kažkas sugalvoja kažką ištraukti ir nežinia dėl ko“, – pabrėžė E. Kačinskas.

Pasak jo, teatre visada buvo Kažkas ir aktoriai, darbuotojai tą jautė. Aktoriai ir nebesislapstė nuo jų, ir kartais net erzindavo. Pavardžių jis nenorėjo minėti.

„Aš nemanau, kad D. Banionis mus skundė. Kai jis į užsienį važiavo, galbūt reikėjo rašyti ataskaitas – tik tiek. Vis dėlto tokio lygio žmogus, kad stovėtų už durų, klausytųsi, kas ką kalba, ir perduotų kažkam? Manau, niekada to nebuvo“, – įsitikinęs E. Kačinskas.

Kritiškas vertinimas

Pirmadienį Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras išplatino pranešimą, kad penktadienį baigtas viešinti agentų archyvinių asmens bylų registracijos žurnalas. Viešinti KGB dokumentus centrą 2010 metais įpareigojo LR Seimas. Viešinti pradėta 2012 metų pabaigoje, o baigta, kaip minėta, praėjusią savaitę. Išanalizuoti 1 669 asmenų duomenys.

Teigiama, kad 2011 metais Valstybės saugumo departamentui Lietuvos ypatingajam archyvui perdavus KGB dokumentus, buvo beįsigalinti nuomonė žurnalo turinį skaitmeninti ir pateikti visuomenei. Atsižvelgdami į KGB dokumentų specifiką (galimus netikslius arba klaidinamus duomenis) ir fragmentiškumą centro istorikai tam nepritarė, prisiėmė atsakomybę individualiai išanalizuoti visą prieinamą informaciją apie žurnale minimus faktus ir pateikti ją kartu su papildomais tyrimais ir komentarais.

„Pabrėžtina, kad centro puslapyje, kuriame penkerius metus palaipsniui viešinti žurnalo duomenys, buvo išryškintas svarbus prierašas: „nežinoma, kokiu principu ir kokiu tikslu sudarytas šis žurnalas. Atidžiau ištyrus papildomus archyvinius ir įvairius kitus šaltinius apie sąraše esamus asmenis, nustatyta, kad dalis užverbuotų asmenų nedirbo kaip agentai. Manytina, kad jie sutiko bendradarbiauti tik norėdami ištrūkti iš čekistų nagų. Neatmestina tikimybė, kad kai kurie asmenys buvo įtraukti į sąrašą operatyviniais ar kompromitavimo tikslais. Sovietinis saugumas kartais (ginkluotos rezistencijos laikotarpiu net dažnai) sąmoningai skleisdavo informaciją apie žmogaus tariamą bendradarbiavimą su KGB“, – teigiama centro pranešime.

Istorikai tvirtina, kad penkerius metus trukęs darbas buvo nelengvas dėl šaltinių trūkumo. 1990–1991 metais daug KGB dokumentų buvo sunaikinta arba išvežta į Rusiją. Tarp jų ir KGB agentų asmens bei darbo bylos, kurios būtų tiesiausias ir patikimiausias kelias išaiškinant agentų veiklą.

Nesant šių bylų, informacijos teko ieškoti tūkstančiuose KGB operatyvinių, agentūrinių, baudžiamųjų, specialaus patikrinimo bylų.

„Paviešintasis sąrašas, kaip ir daugelis KGB dokumentų, turi būti vertinamas kritiškai. Visas agentų registracijos žurnalas parašytas ranka. Keli pabaigoje įrašyti asmenys yra įrašyti kiek kitu rašikliu, kita rašysena. Neišlaikyta chronologinio eiliškumo, todėl žurnale pateiktiems duomenims patikrinti buvo skirtas ypatingas dėmesys. Tarp pabaigoje įrašytų asmenų yra ne tik Donatas Banionis, Saulius Sondeckis, bet ir Antanas Urbonas, kuris išdavė Adolfą Ramanauską-Vanagą, tad dėl jo bendradarbiavimo su KGB abejonių nekyla. Pabaigoje įrašytas ir Vincas Sladkevičius, tačiau jo įrašymo aplinkybės pabaigoje lieka neaiškios – kiti dokumentai rodo, kad V. Sladkevičius buvo verbuotas 1958 metais, tačiau nebendradarbiavo (agento darbo byla neužvesta) ir po metų iš agentūrinio tinklo išbrauktas bei ištremtas į Nemunėlio Radviliškį. Tačiau šalia įrašytas ir kitas vyskupas Liudvikas Povilonis, apie kurio ryšius su KGB buvo įtariama ir sovietmečiu, taip pat Krizostomas Labanauskas, buvęs partizanas, pasukęs išdavystės keliu“, – aiškina centro darbuotojai.

Įvairūs atvejai

Visi į sąrašą įrašyti agentai buvo verbuojami LSSR KGB arba kitų KGB padalinių. Centras skelbia, kad ne visi su sovietiniu saugumu norėjo bendradarbiauti, be to, ne visų agentų darbas vertintinas vienodai.

Kai kurie partizanų karo metu suimti ryšininkai, partizanai ar nesusiję su partizanais žmonės norėdami ištrūkti iš NKVD sutikdavo tapti agentais ar informatoriais, tačiau paleisti pasitraukdavo į mišką, o apie verbavimą pranešdavo partizanams ar artimiems žmonėms arba slapstydavosi kitur. Buvo su pogrindžiu susijusių žmonių, kurie užsiverbuodavo leidus partizanams ir su jais derindami teikdavo NKVD–MGB dezinformuojančius pranešimus. Kai kurie žmonės po verbavimo bandė saugumiečius klaidinti, teikė jiems nenaudingas žinias, vengė bendradarbiauti, kiti nebenorėdami bendradarbiauti pasitraukdavo į Vakarus. Pasitaikė atvejų, kai žmogus buvo užverbuotas, priverstas bendradarbiauti, bet nenorėdamas to bandė trauktis į Vakarų valstybes. Pastariesiems dėl to buvo iškeliamos baudžiamosios bylos.

Viso tyrimo metu komentarais papildyti 806 atvejai, dar 966 atvejais informacija gauta iš rastų agento kortelių. Kiekvieno žurnale įrašyto asmens istorija yra unikali, turi būti vertinama individualiai.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų