Ekonomistas: Rusija Europoje turi kozirių

Kaistant situacijai aplink Ukrainą ir net skeptiškiausiems ekspertams nebeatmetant karinių veiksmų iš Rusijos pusės galimybės, be tiesioginio pavojaus varpų, regionui vis dažniau skamba ir ekonomistų įspėjimai. Kokių gi kirčių Lietuvos ekonomikai reikėtų tikėtis blogiausio scenarijaus atveju, klausėme banko „Luminor“ vyriausiojo ekonomisto daktaro Žygimanto MAURICO.

– Kiek glaudžiai iš tikrųjų esame susiję su Ukrainos, Rusijos ir Baltarusijos, kuri taip pat šioje situacijoje labai svarbi, ekonomikomis?

– Pastaruosius metus mūsų ekonominiai ryšiai su Ukraina augo. Ypač po to, kai ji su Europos Sąjunga pasirašė asociacijos sutartį.

Turbūt pagrindinis mus siejantis dalykas yra darbuotojai, atvykstantys dirbti į Lietuvą ir transporto, ir statybų, ir pramonės, o pastaruoju metu – netgi paslaugų sektoriuje. Taip pat kasmet auga prekybos apimtys. Kalbant apie eksportą, jis turėtų būti didesnis nei į Rusiją, nes į Rusiją yra daug reeksporto – 85 procentai produkcijos. Ji gaminama ne Lietuvoje – srautas juda iš Vakarų į Rytus per Lietuvą, tai kuria mažai pridėtinės vertės. Rusija irgi netraktuoja to kaip importo iš Lietuvos. Tad tie ryšiai faktiškai nėra tokie dideli, kokie atrodo statistiškai. Rusiškų investicijų mes taip pat neturime daug: rusiškas kapitalas ateina, bet visada „tiesiai per aplinkui“ – tai yra per Kiprą, kitas šalis… Bendrai vertinant, visų trijų šalių svarba Lietuvai nėra labai didelė. Rusijos pastaruosius aštuonerius metus ji buvo mažėjanti, Baltarusijos – daugmaž išlieka stabili, Ukrainos – auganti.

Kalbant apie Baltarusiją, jos eksporto struktūra labai sparčiai pasikeitė po 2014 metų. Vis didesnė dalis eksporto keliauja į Rusiją, o Ukrainos, atvirkščiai, – vis didesnė dalis į ES. Lietuva, būdama ES nare, jaučia tuos pokyčius.

– Bet jeigu išsipildytų juodžiausios prognozės ir Lietuvos pašonėje prasidėtų kariniai veiksmai, tai vis tiek turėtų atsiliepti mūsų šalies ekonomikai.

– Priklauso nuo veiksmų masto ir nuo kitų valstybių reakcijos. Nes poveikis būtų daromas keliais kanalais.

Visų pirma, jei būtų įvestos papildomos sankcijos Rusijai, Baltarusijai, dar labiau sumažėtų prekybos su jomis apimtys. Tikėtina, kad taip pat sumažėtų prekybos apimtis ir su Ukraina. Kaip jau minėjau, nelygu, kokio masto būtų karinis konfliktas. O galimybių diapazonas labai platus – nuo dar vieno „įšaldyto“ konflikto, kaip kad Donbase, iki kažko masyvesnio.

Antras dalykas, kuris galbūt keltų nerimą, tai galimas šioks toks mūsų investicinės aplinkos pablogėjimas, kadangi visas regionas būtų traktuojamas kaip rizikingesnis. Gali atsirasti geopolitinės rizikos dedamoji, su kuria praktiškai vis dar nesame susidūrę. Galbūt šiek tiek 2014-aisiais, 2015 metais, bet vėliau ji dingo iš investuotojų radaro. Lietuva vis dėlto NATO narė. Yra skirtumų, palyginti su Ukraina.

Bet toks scenarijus galėtų būti ir, matyt, Rusija jo siektų. Nes aplinkinių šalių ekonominė padėtis yra žymiai geresnė nei Rusijos. Ypač Baltijos valstybių. Čia atlyginimai kelis kartus viršija rusiškus, pritraukiame investicijų, ekonomika auga. Ukraina irgi pradėjo sparčiai vytis Rusiją – ukrainietiškų ir rusiškų atlyginimų skirtumas niekada nebuvo toks mažas. Kadangi pati Rusija auginti savo ekonomikos nelabai turi galimybių – bent jau ilgalaikėje perspektyvoje, matyt, bando kaišioti pagalius į ratus kitiems ir kurti regione nestabilumo atmosferą. Kad stabdytų kaimyninių šalių ekonominę raidą.

Rusijai turbūt didžiausias smūgis būtų, jeigu tos šalys ekonomiškai suklestėtų kaip, tarkime, Suomija. Suomijos taip lengvai neišsiūbuosi, kaip, pavyzdžiui, Ukrainos.

– Ar labai Ukraina iš tikrųjų yra svarbi Europai dėl dujų?

– Vis mažiau svarbi. Nes dabar per Ukrainą nelabai kas tiekiama Europai. Apytikriai skaičiuojant, gaunama gal šiek tiek daugiau – bet labai nežymiai! – dujų, nei suvartoja pati Ukraina.

Apskritai gamtinių dujų srautas iš Rusijos į Europą labai sumažėjęs, ir labai sunku tiksliai paaiškinti motyvus, kodėl. Nes yra įvairių matymų.

Viena nuomonė – kad tie sprendimai neatsitiktiniai. Tarkime, gamtinių dujų lygis Vokietijos saugyklose prieš prasidedant žiemai buvo labai mažas. Būtent tose saugyklose, kurias valdo Rusijos „Gazprom“.

Taip pat Jamalo-Europos dujotiekis, kuriuo dujos teka per Baltarusiją, Lenkiją, Vokietiją, – tos dujos ten nepatenka nuo gruodžio 21 dienos. Praktiškai „Nord Stream 1“ yra vienas dujotiekis, kuriuo teka dujos, o per Ukrainą srautas labai smarkiai sumažėjęs.

Realiai Rusija jau kurį laiką stengiasi mažinti dujų srautus per kontinentinę Europą – tai yra „Nord Stream“, „Turk Stream“. Bando apeiti tą regioną – Lenkiją, Ukrainą – ir tiekti dujas tiesiogiai Vakarams aplinkui.

Tad Rusijos dujų čiaupas didžiąja dalimi yra užsuktas ir kažin, ar įmanoma, kad būtų kažkas blogiau, nes jau dabar gana blogai. Todėl ir dujų kainos labai aukštos.

Techniškai žiūrint, Rusijoje yra du sutarčių tipai: ilgalaikiai ir rinkos. Laisvojoje rinkoje Rusija, galima sakyti, beveik nebedalyvauja – tik vykdo ilgalaikes sutartis, kurios pasirašytos anksčiau. Jeigu rusai nuspręstų dar labiau mažinti dujų srautą, tas sutartis pažeistų ir susidurtų su teisinėmis pasekmėmis. Tad, manau, jie neturi labai didelio manevro laisvės. Blogiau turbūt nebebus.

– Bet ir Rusija, ir Ukraina užauginta daug javų.

– Čia rizika mažesnė dėl to, kad yra didelė pasaulinė javų rinka ir daryti jai įtaką sudėtingiau. Aišku, kainų šuolis turbūt būtų neišvengiamas, bet vargu ar drastiškas, nes šalys turi labai daug grūdų atsargų – ypač JAV.

Be to, maisto pramonė lanksti ir nelabai tinkama sankcijoms. Kodėl? Dėl pakaitalų gausos. Žmonės gali lengvai pereiti nuo vieno produkto prie kito. Netgi jei labai pabrangtų, tarkime, miltai, greičiausiai šiek tiek išaugtų kitų produktų vartojimas – pavyzdžiui, imtume pirkti daugiau kukurūzų miltų.

Kas kita, jei būtų priimtas sprendimas visiškai sustabdyti eksportą – visgi Rusija šiuo metu yra didžiausia pasaulyje eksportuotoja ir, reikia pripažinti, svarbus žaidėjas pasaulio rinkoje. Bet vargu ar net ir ji imtųsi labai radikalių sprendimų – ir ar gali? Neeksportuotus grūdus juk reikėtų saugoti, o tokių techninių galimybių rusai nelabai turi. Tad tai būtų kaip pjovimas šakos, ant kurios Rusija pati ir sėdi.
Nemanau, kad rusai to imtųsi žinodami, jog pirmiausia nukentėtų patys.

Plius žaidimai su maistu geruoju nesibaigia. Juo labiau kad apstu šalių, kurioms tuo nelabai pagrasinsi. Mes maistui išleidžiame nedidelę sumą pinigų – lietuviai šiek tiek didesnę, bet britai tik 8–9 procentus mėnesinių pajamų. Jiems kažkoks kainų šuolis nebūtų labai skausmingas, amerikiečiams – tuo labiau. Skausminga būtų arabų šalims, kurios importuoja grūdus ir eksportuoja naftą. Ypač nuo grūdų importo priklausomas Egiptas. Tai didelė šalis su daug gyventojų, bet pati beveik neužsiaugina javų.

Nutraukusi javų eksportą Rusija turbūt įgytų daugiau priešų, nei kažko pasiektų. Užtat pačiai Rusijai svarbu, kad ji gali visiškai apsirūpinti maistu, nebepriklauso nuo Vakarų. Rusai apskritai keletą metų mažina priklausomybę nuo Vakarų, taigi ir nuo galimų ekonominių sankcijų. Dėl to sankcijų poveikis nebūtų toks didelis. Čia gal vienas elementų, į kurį turėtų būti atsižvelgta, nes vadinamasis importo pakeitimas ir kiti dalykai lemia, kad Rusija nėra taip smarkiai priklausoma nuo kitų.

– Kilus kariniams veiksmams, tikėtina, išaugtų pabėgėlių iš Ukrainos srautas. Kiek tai paveiktų Lietuvos ekonomiką?

– Įvairiai gali nutikti. Prasidėjus konfliktui Donbase didelio srauto pabėgėlių į Lietuvą juk nebuvo. Tad priklauso nuo to, kokio masto konfliktas bus. Jeigu didesnis, tada taip, daugės ir pabėgėlių, bet tai jau bus visos ES arba bent mūsų regiono šalių iššūkis. Su juo, manau, kažkaip sugebėtume susitvarkyti.

Ukraina yra draugiška šalis. Jau Čekija pareiškė, jog priimtų pabėgėlius, jeigu būtų toks poreikis. Lenkija, manau, daug priimtų. Kitos šalys irgi turbūt prisidėtų. Nebūtų taip, kad visi ukrainiečiai pradėtų plūsti į Lietuvą, juolab kad mes neturime bendros sienos. Net iš Baltarusijos, kur situacijos būta pakankamai įtemptos, persekioti žmonės, masinio srauto vis tiek nebuvo.

Žmonės turbūt iki paskutinės minutės tikisi, jog viskas susitvarkys. Istorijoje žinome daug pavyzdžių, kai neišvengiamos grėsmės akivaizdoje vilties neprarasta iki paskutinės akimirkos. Todėl, sakyčiau, milžiniško pabėgėlių srauto greičiausiai nebūtų. Bet net jeigu ir būtų, kažkokie sprendimai būtų surasti.

– Kaskart Rusijai pritaikius naujas sankcijas ji nelieka skolinga – mainais paskelbia savas. Kaip manote, kiek jos paveiktų verslus dabar?

– Labiausiai nukentėtų energetika. Lietuvai didelio poveikio tai nebepadarytų, nes turime suskystintų gamtinių dujų terminalą. Dujos jau kaip ir nebėra tas įrankis, kuriuo galėtų pasinaudoti rusai. Nemažą dalį elektros laidų irgi jau esame „atsikabinę“. Aišku, kartais dar importuojame šiek tiek elektros energijos iš Kaliningrado, bet jos kiekiai nėra esminiai. O štai nafta visiems pabrangtų, ir mes nebūtume išimtis.

Didžiausia grėsmė yra Vokietijai – dėl gamtinių dujų. Nes vokiečiai neturi nė vieno suskystintų dujų terminalo. Paskutinę gruodžio dieną jie uždarė tris atomines elektrines, planuoja ir toliau jas uždarinėti.

Vokietijos energetikos politika yra ES Achilo kulnas: vaizdžiai tariant, ji kone visus kiaušinius sudėjo į vieną pintinę, todėl dabar yra priversta priimti labai specifinius sprendimus. Ir bendrai, sakyčiau, pati Vokietijos politika Rusijos atžvilgiu yra gana specifinė. Kiek JAV spaudė Vokietiją dėl „Nord Stream 2“ projekto, ši vis tiek įsikabinusi jo laikėsi. Dabar Vokietija yra silpnoji grandis ir galbūt didžiausias iššūkis.

O štai Prancūzijai dujos nelabai aktualu. Švedija jų suvartoja kelis kartus mažiau nei Lietuva – jie beveik visai atsiskyrę nuo Rusijos. Šiek tiek rusiškų dujų naudoja Suomija – labai nedaug, o dabar suomiai dar ir atominę jėgainę pasistatė.

Galima sakyti, visiems skandinavams rusiškos dujos nebeaktualios, Lenkijai – didžiąja dalimi irgi. Lieka tik Vokietija ir iš dalies Italija. Nenuostabu, kad abi valstybės šiek tiek švelniau vertina Rusijos ir Ukrainos konfliktą, o Rusija, tai suprasdama, matyt, naudojasi. Jos pagrindinis ginklas yra energetika ir jis tik stiprės.

Tokiame fone man šiek tiek kelia nerimą Vokietijos sprendimas didinti dujų suvartojimą iki 2030 metų, pažadai pristatyti dujomis kūrenamų elektrinių. Tuo metu Rusija aktyviai vykdo dujotiekio į Kiniją projektą, stato suskystintųjų dujų terminalus. Vadinasi, jie turės alternatyvą eksportuoti dujas kitur, o Vokietija turės mažiau alternatyvų importuoti ir realiai jėgų balansas dar labiau pakryps Rusijos naudai.
Jau dabar Rusija eilę metų didina įtaką Europos gamtinių dujų rinkoje, nes eksportas į Europą didėja, o Europa uždaro savo gavybą. Štai Nyderlanduose vengiama investuoti į naujus dujų telkinius. Tai iš dalies argumentuojama klimato kaita, bet tuomet labai keista: patys neinvestuoja, tačiau didina importą.

Tokie sprendimai geruoju nesibaigs – ir taip yra visame Vakarų pasaulyje. Jie vežimą ne traukia, o stumia. Galvoja, kad sumažinę dujų, naftos gavybą tapsime „žalesni“. Netapsime. Žalesni tapsime tada, kai mažiau vartosime, o vartojimas juk auga. Vokietija, matydama tą situaciją, panašu, nelabai ką nori keisti. Norvegijos įmones aktyviai spaudžia aplinkosaugininkai, kad neinvestuotų į naftos, dujų gavybą. Ką tai reiškia? Kad priklausomybė nuo Rusijos dar labiau didės.

Rusija Europoje turi kozirių ir, matyt, vien ekonominėmis sankcijomis šios problemos neišspręsime.

– Apibendrinant, kiek šioje konfliktinėje situacijoje suveiks ekonominiai interesai ir kiek Rusijai pavyks pasiekti savo tikslų?

– Sunku pasakyti, kokie Rusijos elgesio motyvai. Tai gali būti tokia derybų taktika. Kaip to kilimo pirkimas, kai paklausi kainos, tau atsako, kad 100 dolerių, nusideri iki dvidešimties ir išeini patenkintas pirkiniu, kurio tikroji kaina – 10 dolerių. Rusija naudoja tą pačią taktiką. Prisako visiškai nerealių reikalavimų, tada Vakarai bando tuos reikalavimus palaipsniui atmesti, bet dėl vieno kito gali ir nusileisti. Čia ir yra tikroji rizika, nes tarp to „vieno kito“ gali būti paliktas Rusijai esminis punktas. Dėl kurio rusai galbūt visa tai ir užkūrė.

Jeigu Rusijai pavyktų pasiekti savo, būtų liūdna, nes iš tiesų Vakarai turėtų visiškai nedaryti nuolaidų. Kuo daugiau nuolaidų darai, tuo didesnė tikimybė, kad dar labiau jų prašys.