Asmeninio archyvo nuotr.

Drąsos ir atsidavimo ambasadoriai

Kristiną Mickienę Panevėžyje pažįsta daugelis. Be jos gebėjimo išlaikyti šaltą protą net ir ekstremaliausiose situacijose, užsidegimo ir noro padėti kitiems, šiandien kaip vienas galingas kumštis neveiktų nė viena Raudonojo Kryžiaus Panevėžio skyriaus savanorių komanda.

K. Mickienė – savanorių koordinatorė. Ir ne tik savotiškas švyturys savanoriams, bet dar ir dviejų nuostabių sūnų mama, žmona, draugė.

Kristina sako šiomis dienomis besimėgaujanti viskuo, ką daro. Galvoja apie ateitį, tačiau mokosi gyventi čia ir dabar: kasdien pastebėti kažką gražaus, gero.

Laisvu laiku skaito knygas, klauso muzikos, tapo, kuria.

Kristina pasakoja apie savanorystę galvojusi jau seniai, tik tam vis nesiryždavo – bijojo įsipareigoti. „Pažįstu save ir žinau, kad jeigu jau kažko imuosi, neriu į tai stačia galva ir atiduodu save visą, tad vis delsiau“, – šypsosi Kristina.

Tačiau kartą visiškai atsitiktinai socialiniame tinkle ji pastebėjo Lietuvos Raudonojo Kryžiaus skelbimą, kad ieškoma savanorių koordinatorė.

Suprato, kad tai yra apie ką seniai svajojo – darbas ir savanorystė viename.

K. Mickienė apie savanorystę galvojusi jau seniai, tik tam vis nesiryždavo – bijojo įsipareigoti. Asmeninio archyvo nuotr.

Pasivijo karo baisumai

K. Mickienė įsivaizdavo, kad įsiliejusi į Raudonojo Kryžiaus komandą ramiai darys gerus darbus, padės žmonėms, dalyvaus įvairiose gerumo ar labdaros akcijose.

Pirmas tris savaites panašiai ir buvo. O tada prasidėjo karas Ukrainoje.

„Pirmiausia startavome su humanitarinės pagalbos rinkimo akcijomis, vėliau į Lietuvą ėmė plūsti karo pabėgėliai. Turėjome reaguoti į ekstremalią situaciją čia ir dabar“, – prisimena pašnekovė.

Į pagalbą tuomet atskubėjo šimtai pačių nuostabiausių savanorių, kuriuos panevėžietei reikėjo koordinuoti, paskirstyti veiklas, pozicijas, atsakomybes.

K. Mickienė svarsto, jog nėra nieko baisiau už karą. Ir liūdniau už visa tai išgyvenusių žmonių istorijas. O jų Kristina savanoriaudama išgirdo begales.

„Vienos liūdnesnės už kitas. Pasimetę vaikai, rūsiuose gimdančios mamos, bombarduojami gyvenamieji namai, be žinios dingę artimieji. Nežinomybė, baimė dėl savo ir šeimos gyvybės, alkis, antisanitarinės sąlygos. Ir tai tik maža dalis pasakojimų, kurie giliai įsirėžė į atmintį“, – pasakoja Kristina.

Moko gelbėti gyvybes

Šiandien Raudonojo Kryžiaus savanorių pagalbos prireikia visur, kur tik įmanoma.

Savanoriai gali rinktis sau artimiausią savanorystės kryptį. Pradedant Šiltų apsilankymų programa, kai užmezgama savanorio ir senjoro draugystė, Stiprios šeimos programa, kai savanoriai padeda šeimoms, kuriose yra neįgalus asmuo, Jaunimo programa, kai savanoriauti kviečiamas jaunimas ar Pasiruošimo ekstremalioms situacijoms programa.

K. Mickienei artimiausia Pirmosios pagalbos įgūdžių lavinimo programa, kai specialiai parengti savanoriai moko bendruomenę šešių pagrindinių įgūdžių, kuriuos žinant ir mokant galima išgelbėti gyvybę.

„Niekada nesusimąstome, kokia trapi yra gyvybė, kol nesusiduriame su nelaime artimoje aplinkoje. Deja, dažnai būna jau per vėlu. Būtent todėl su kolegomis turime išsikėlę sau labai ambicingų tikslų. Norime, kad kas penktas Lietuvos gyventojas būtų išmokytas pagrindinių įgūdžių, kaip elgtis nutikus nelaimei“, – pasakoja savanorių koordinatorė.

Savanorystė, anot Kristinos, nejučia tampa gyvenimo būdu, kuris neatsiejamas ne tik nuo pačios, bet ir šeimos bei draugų. Asmeninio archyvo nuotr.

Stebisi gerumu

K. Mickienė myli savo darbą ir tai, ką daro.

Myli žmones, su kuriais kasdien suveda savanorystė.

„Iki šiol mano gyvenime buvo ne tiek daug akimirkų, kai šypseną plaudavo džiaugsmo ašaros. Kada paskutinį kartą jautėtės laimingi dėl kito žmogaus laimės? Aš taip jaučiuosi kone kasdien“, – tvirtina Kristina.

Patirtis, įgyta savanoriaujant, anot jos, neįkainojama. Sėdėdama namuose ant sofos ir skaitydama knygą ji niekada nebūtų supratusi, kokia pati gali būti stipri ekstremalioje situacijoje.

„Tik pamačiusi iš labai arti vienišų senjorų kasdienybę, buitį ir išgirdusi jų poreikius, supratau, kokia iš tiesų esu laiminga ir aprūpinta. Tik susipažinusi su savanoriais suvokiau, kokioje nuostabioje bendruomenėje mes gyvename“, – sako Kristina.

Plinta lyg virusas

K. Mickienę labiausiai motyvuoja kasdien padėti kitiems pasiryžę savanoriai. Neskaičiuodami laiko, jie drąsiai stoja į pagalbą kitiems.

Kartais Kristinai net sunku suvokti, iš kur žmonės turi tiek gerumo ir empatijos.

„Savanorystė – tarsi lengvai plintantis gerumo virusas, kai „sergančiųjų“ vis daugėja ir daugėja. Būdamas tarp tokių žmonių, nejučia ir pats tampi geresnis“, – mano Kristina.

Ji svarsto, jog nuo pat vaikystės likimas vis suveda su nuostabiais žmonėmis. Iš kiekvieno jų randa ko pasimokyti.

„Kiek save pamenu, visada rasdavau kam padėti, net jeigu tos pagalbos niekas ir neprašydavo. Esu slapčia į bendraklasio kišenę įdėjusi pinigėlį, nes žinojau, kad jis neturi iš ko nusipirkti bandelės. Esu kepusi tortą vienišai ir piktai kaimynei, kad bent kiek pralinksmėtų. Negaliu paaiškinti, iš kur tai, bet taip, tą gerumo geną aš turiu“, – šypteli Kristina.

Įkvėpti meilę, iškvėpti gerumą

K. Mickienė prisipažįsta, jog visa galva nėrus į savanoriškas veiklas ir jų koordinavimą, surasti pusiausvyrą tarp asmeninio gyvenimo ir pagalbos kitiems tapo gana sunku.

Juk nelaimės ir bėdos neturi darbo valandų.

Savanorystė, anot jos, nejučia tampa gyvenimo būdu, kuris neatsiejamas ne tik nuo pačios, bet ir šeimos bei draugų.

„Tarp jų skeptikų sutikti neteko. Tikriausiai turiu talentą atsidurti tinkamu laiku tinkamoje vietoje“, – šypteli savanorių koordinatorė.

Savanorystės patirtis K. Mickienei suteikė drąsos veikti, pasitikėjimo savimi ir savo komanda.

„Šiuo metu mano darbovietė yra mano antrieji namai, kolektyvas ir savanoriai – mano antroji šeima. Kitaip nemoku, o ir nenoriu. Gaila, nepamenu, koks protingas žmogus yra pasakęs: „Svarbiausia – teisingai kvėpuoti. Įkvėpkime meilę, iškvėpkime gerumą“, – cituoja Kristina.