-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Nors gyventojai buvo karštai raginami savo senutėlius renovuoti, Aplinkos ministerija šovė naujieną pareikšdama, kad dalį blokinių namų verčiau griauti ir jų vietoje statyti naujus.
Mat nemaža dalis stambiaplokščių daugiabučių gyvenamųjų namų, statytų prieš 50 ir daugiau metų, taip nusidėvėjo, kad jų atnaujinti didinant energinį efektyvumą ir vizualinę kokybę nebeapsimoka.
Europoje tokia praktika nėra nauja.
Rytų Vokietijoje, Švedijoje, Jungtinėje Karalystėje, Austrijoje šis praeities palikimas naujam gyvenimui dažniausiai prikeliamas nugriaunant blogiausios būklės pastatus ir jų vietoje pastatant naujus, iš naujo pertvarkant visą gyvenamąją teritoriją ir joje esančią infrastruktūrą.
Panevėžyje kone pusė gyvenamųjų kvartalų – stambiaplokštė statyba.
Penkis dešimtmečius skaičiuoja daugiabučiai Smėlynės, Ramygalos ir kitose gatvėse.
Iš tipinių gelžbetoninių plokščių surinkti daugiabučiai Tulpių, Statybininkų ir Klaipėdos gatvių mikrorajonuose.
Kiek naujesnės statybos stambiaplokščiais daugiabučiais užstatyti ir Molainių bei Kniaudiškių mikrorajonai.
Sovietmečiu dirbęs Panevėžio miesto vyriausiuoju architektu, o dabar Lietuvos architektų sąjungos Panevėžio skyriaus Ekspertų tarybos narys 74-erių Jonas Nebilevičius sako, kad projektinis stambiaplokščių namų gyvavimo amžius – 25-eri metai.
Praėjus tiek laiko, privalu namus kapitališkai remontuoti.
Pasak architekto, iš gelžbetoninių plokščių surinktų namų silpnoji pusė – jų gelžbetoninės jungtys, esančios blokų sujungimo siūlėse.
Pagal sovietmečio statybos reglamentus, po 25-erių metų buvo privalu atidengti visas stambiaplokščio pastato siūles ir iš naujo pervirinti sujungimo mazgus. Tuomet daugiabutis galėjo tarnauti dar ketvirtį amžiaus.
„Kai mokiausi institute, į galvą mums buvo kalama, kad stambiaplokštis pastatas yra trumpaamžis. Šių namų silpnoji vieta – siūlės ir mazgai, jų būklę reikia nuolat stebėti ir, esant poreikiui, pervirinti. Tačiau man neteko matyti, kad renovacijos metu bent būtų įvertinta šių sujungimų būklė. Dabar tuos stambiaplokščius daugiabučius apklijuoja putų polistirenu, kas neleidžia pastatui kvėpuoti ir dar labiau skatina tų mazgų rūdijimą. Pagal statybinius fizikos dėsnius, renovacija ne ilgina, o trumpina pastato gyvavimo amžių. Gaila, kad į šiuos dalykus niekas neatsižvelgia“, – stebisi J. Nebilevičius.
Jonas Nebilevičius. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.
Stambiaplokščiai namai Panevėžyje pradėti statyti 1966–1971 m., kuomet J. Nebilevičius dar tik krimto mokslus.
Pasak panevėžiečio, kai grįžo dirbti į Panevėžį, jau stovėjo pirmieji stambiaplokščiai namai Smėlynės bei Ramygalos gatvėse, į ką tik pastatytus namus kėlėsi naujakuriai ir Tulpių mikrorajone.
Jam teko perimti daugiabučių statybos darbus Statybininkų gatvėje, atiduoti eksploatuoti buvusią 11-ąją vidurinę mokyklą (dabartinę „Saulėtekio“ progimnaziją).
Vėliau laukė Klaipėdos, Pilėnų, Kniaudiškių kvartalų statybos.
Anot panevėžiečio, miestai labai sparčiai augo, tad kilo nemenkas uždavinys per gana trumpą laiką kuo daugiau šeimų aprūpinti gyvenamuoju būstu.
Pasak architekto, nieko nuostabaus, kad ištisi kvartalai visoje Lietuvoje buvo statomi iš gelžbetoninių plokščių pagal tipinius projektus.
Plokštės buvo atvežamos iš gamyklų, o statybininkams belikdavo įrengti pamatus ir pasirūpinti inžineriniais tinklais.
Penkių aukštų daugiabutį iš plokščių buvo galima surinkti vos per porą mėnesių.
„Dabar vis labiau populiarėja individualūs skydiniai namai, nes juos galima surinkti labai greitai. Lygiai taip pat buvo ir su stambiaplokščiais daugiabučiais – juos galima buvo pastatyti greitai ir palyginti nebrangiai. Plokštės buvo gaminamos specialiuose cechuose, tad atvežus į statybvietę juos belikdavo sumontuoti, užtaisyti siūles ir nuglaistyti vidines sienas. Taip buvo galima daugiau žmonių aprūpinti gyvenamaisiais būstais“, – pasakojo J. Nebilevičius.
Tiesa, kaip pripažįsta architektas, tokia statyba nepasižymėjo kokybe.
Pasak panevėžiečio, reikia nepamiršti, kad visuotinio deficito laikais daug ko trūko, tad būdavo, jog pro gerai neužtaisytas siūles ar palanges į butus skverbdavosi vanduo ir drėgmė.
Kone anekdotinėmis situacijomis tapdavo istorijos, kai žmonės dėl itin kreivų sienų butuose negalėdavo išsiklijuoti tapetų.
„Neslėpsiu, anksčiau buvo daug tokios „tept lept“ statybos. Trūko statybinių medžiagų, o darbo kokybė apgailėtina. Nors kokybės reikalavimai buvo, jų niekas nesilaikė. Reikėjo laikytis plano, mat jeigu nespėji, netenki finansavimo. Taigi dažnai buvo verčiamasi per galvą, nekreipiant dėmesio į akivaizdžius statybos trūkumus“, – apie tų laikų statybų subtilumus pasakojo architektas.
P. Židonio nuotr.
Pasak J. Nebilevičiaus, ne paslaptis buvo ir tas faktas, jog gana dažnai ir statybininkai išvogdavo medžiagas.
Dabar sunkiai suvokiama, kad rangovas galėtų vogti užsakovo medžiagas. Bet tais laikais, anot pašnekovo, gyvavo nuomonė, jog vogti iš valstybės – maža nuodėmė.
„Kaip manot, iš kokių medžiagų visuotinio deficito laikais žmonės pasistatė namus kolektyviniuose soduose“, – puse lūpų šypsosi J. Nebilevičius.
Sovietmečiu Panevėžyje per metus būdavo pastatoma apie tūkstantis naujų būstų, tad nieko stebėtino, kaip sparčiai kilo nauji gyvenamieji kvartalai.
Būstais savo darbuotojus stengdavosi aprūpinti ir didžiosios miesto gamyklos.
O tie, kurie pastogės negaudavo nei iš valstybės, nei iš darbdavio, eidavo į vadinamuosius kooperatinius, kuriuos jau teko išsipirkti savo lėšomis.
„Per metus Panevėžyje būdavo galima pastatyti apie tūkstantį butų. Kas metus – po naują darželį, o kas porą metų – po mokyklą. Per metus Savivaldybė skirdavo apie tris dešimtis sklypų daugiabučių statyboms, nors norinčiųjų būdavo tūkstančiai. Bet toks būdavo limitas statybinėms medžiagoms. Respublikinė valdžia miestams ir rajonams paskirstydavo tam tikrą kiekį plytų, cemento, metalo, armatūros, iš tiek ir tekdavo statyti namus“, – pasakojo buvęs miesto vyriausiasis architektas.
Pasak J. Nebilevičiaus, visų stambiaplokščių namų, tiek pačių pirmųjų, statytų 1965-aisiais, tiek paskutinių Molainių gatvės mikrorajone, kurie išdygo apie 1990-uosius, kokybė labai panaši.
Skyrėsi tik pati apdaila – atsirado grublėtas tinkas, grūdeliais dekoruotas fasadas, keitėsi balkonų atitvarai, stogeliai.
Vėlesniais metais statyti stambiaplokščiai buvo kiek patogesnio planavimo – erdvesnėmis virtuvėmis, didesniais koridoriais, kvadratinės formos nepereinamais kambariais.
Didžiausias blokinių namų minusas – itin prasta garso izoliacija ir tai, kad daugelis sienų yra laikančiosios – laiko perdangos plokštes.
Architekto teigimu, ypač blogai tai, kad neretas tokias sienas verčia be jokių leidimų ir sutvirtinimų.
„Tai kenkia viso namo stabilumui, pastatas silpninamas. Turi būti parengtas projektas ir įrengtos sijos, kurios paskirstytų apkrovas – tik tokiu atveju galima blokinio namo sienose kirsti angas“, – perspėjo statybų žinovas.
P. Židonio nuotr.
Kaip atrodys naujas miesto gyvenamasis rajonas, nuspręsdavo viešai skelbiamą konkursą laimėję architektai.
Kiekvienas Aukštaitijos sostinės miegamasis mikrorajonas turi savo išskirtinumų ir savitumų. Pavyzdžiui, Kniaudiškių mikrorajonas išsiskyrė tuo, kad patys gyvenamieji namai buvo daugiau suspausti prie gatvių, o jų viduryje palikta erdvės žaliosioms vejoms.
Buvo planuojama, kad vakarinėje miesto dalyje atsiras keturi mikrorajonai, kuriuose gyvens apie 30 tūkst. panevėžiečių.
Čia planuota statyti blokinius penkių ir devynių aukštų daugiabučius.
Kniaudiškių gatvės pradžioje buvo numatyta pastatyti naują autobusų stotį.
O nuo seniausios mieste „Maximos“ parduotuvės Projektuotojų gatvėje iki pat dabartinio prekybos centro „RYO“ buvo numatyta pastatyti devynių aukštų monolitinių namų mikrorajoną, kurį suprojektavo vilniečiai architektai.
Iki sovietmečio pabaigos nespėta šių sumanymų įgyvendinti – iš naujo ir modernaus mikrorajono pastatyti vos keli namai, kuriuos panevėžiečiai praminė „kelnėmis“.
„Ten turėjo būti tais laikais modernus daugiaaukščių namų kvartalas. Buvo suplanuota didžiulė promenada įstrižai devyniaaukščių iki pat Vakarinės gatvės. O kvartalo gale – komerciniai statiniai. Projektas tikrai buvo neblogas, bet jau nebebus įgyvendintas – dabar ten pradėta mažaaukščių namų statyba“, – pasakojo J. Nebilevičius.
Anot buvusio vyriausiojo architekto, ir sovietmečiu Panevėžys turėjo plėstis į Berčiūnų pusę.
Rytų pusėje jokia plėtra nebuvo galima dėl Pajuostyje įsikūrusio karinio dalinio.
Tai buvo griežta apsaugos zona, net Dembavoje buvo draudžiama gyvenamųjų namų plėtra. Sovietmečiu, prieš pat didžiųjų miesto gamyklų – Tiksliosios mechanikos ir kitų – griūtį Aukštaitijos sostinėje gyveno apie 110 tūkst. žmonių, tad nereikėtų stebėtis tokiu sparčiu miesto augimu.
Panevėžyje buvo statomi ne tik blokiniai, bet ir mūriniai namai.
Vieni pirmųjų tokių mūrinių kvartalų – Marijonų ir Vilties, J. Basanavičiaus ir Vilniaus gatvių rajonai, taip pat Žemaičių bei vienas naujesnių Pilėnų mikrorajonai.
Specialisto teigimu, tiek mūriniai, tiek monolitiniai namai kur kas ilgaamžiškesni nei stambiaplokščiai, tai yra blokiniai.
„Tokie namai, jeigu tinkamai prižiūrimi, gali stovėti ir šimtmečius – pasižiūrėkite, kiek metų skaičiuoja pilys, dvarai ar Vilniaus senamiesčio namai. Bet pastatai turi būti prižiūrimi. Lygiai tas pats ir dėl stambiaplokščių – juos būtina prižiūrėti, o ar tinkamai tai darome, parodys tik laikas“, – teigė J. Nebilevičius.
