1961-aisiais statytam mūrinukui Anykščių gatvėje buvo lemta gana greitai – vos po trijų dešimtmečių – būti įrašytam į LR Kultūros vertybių registrą. P. Židonio nuotr.

Anykščių gatve – pro aktoriaus namus

Tarptautinę teatro dieną kovo 27-ąją sveikinami ir pagerbiami nūdienos teatralai, bet nepamirštami ir seniai nuo scenos nuėję, šį pasaulį jau palikę talentai. Vienas iš jų – aktorius Bronius Babkauskas (1921–1975), kurio atminimas įamžintas ir prie jo gyvento namo Panevėžyje.

Nebūtinai prieš šimtmečius statytas, daugybę permainų patyręs pastatas gali patekti į paveldo vertybių sąrašus.
Šį pavasarį akys krypsta į palyginti neseniai – tik 1961-aisiais statytą ir gana greitai – vos po trijų dešimtmečių – į LR Kultūros vertybių registrą įtrauktą mūrinuką Panevėžyje, Anykščių gatvėje.
1993 metais prie pastato pritvirtinta ir atminimo lenta su reljefu bei užrašu, kad tame name 1961–1975 m. gyveno teatro ir kino aktorius Bronius Babkauskas.
Aktoriaus atminimas saugomas, be abejo, ir kitur – teatre, leidiniuose, muziejuose. Ir ne tik Panevėžyje.
Vyresniems teatro mylėtojams, o ypač panevėžiečiams, šio aktoriaus pristatyti nereikia.
Daugelis juo žavėjosi regėdami teatro scenoje ir didžiavosi, kad tokio lygio menininkas gyvena Panevėžyje.
Jaunesniems B. Babkauskas daugiau žinomas iš kino filmų „Velnio nuotaka“, „Niekas nenorėjo mirti“, „Paskutinė atostogų diena“, „Sadūto tūto“ ir kitų.
Kine debiutavęs 1953 metais, B. Babkauskas savo kūrybinėje biografijoje įrašė daugiau kaip 30 vaidmenų įvairių kino studijų filmuose.
Vienas žymiausių režisieriaus Juozo Miltinio mokinių B. Babkauskas buvo aktorius iš prigimties – talentingą, jautrų menininką vertino ir mylėjo visa Lietuva.
Legendinį aktorių pažinusiems, su juo kūrusiems jis atmintyje išliko ne tik kaip talentingas menininkas, bet ir kaip šiltas, supratingas, jautrus žmogus.

Teatrui plakusi širdis

„Jis buvo tobulas“, – apie B. Babkauską sako teatro aktorius Enrikas Kačinskas, į Panevėžio dramos teatrą atėjęs dar nė dvidešimties neturėdamas, tuo metu, kai B. Babkausko žvaigždė jau ryškiai švietė.
Tačiau nei E. Kačinskas, nei kiti jauni aktoriai niekada iš vyresnio kolegos nei pasididžiavimo, nei spaudimo nejuto, jokių barjerų tarp iškilaus vos ne trisdešimt metų vyresnio aktoriaus ir pradedančiųjų nebuvo statoma. Su visais B. Babkauskas buvo draugiškas, visus suprantantis ir visiems savas.
„Jis buvo teatro širdis. Jautri, vien teatru gyvenusi ir jam plakusi širdis. Jauniems – puikus aktorinio meistriškumo pavyzdys, talentingai atlikdavęs ir tragiškus, ir komiškus vaidmenis“, – pasakoja E. Kačinskas.
Jis pabrėžia kad ir režisierius J. Miltinis labai vertino B. Babkausko talentą, jam net leisdavo daugiau nei kitiems – ir pajuokauti scenoje, ir kokią repliką ištarti.
„Babkauskas, regis, neturėjo neigiamos spalvos. Prie personažo, prie scenos, prie žmogaus visada būdavo jaučiamas jo šiltas prisilietimas“, – sako scenos kolega.

Bronius Babkauskas. Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos nuotr.

Pasiekiamas atminimas

Kitų, jau taip pat amžinybėje besiilsinčių aktorių atsiminimai taip pat pasako daug.
Aktorius Algirdas Paulavičius (1943–2020): „Bronius Babkauskas buvo teatro grandas. Fantastiškas komedijose, o tragedijose – nepakartojamas. Tai buvo Dievo apdovanotas aktorius, intuityviai pagaudavęs, ko reikia scenoj. Atrodė, kad jam viskas išeina be pastangų, nors dirbo negailėdamas savęs.“
Aktorius Romualdas Urvinis (1937–2016): „Jis man visada būdavo aktorius ponas Babkauskas. Tokio nuoširdaus ir pilnakraujo, jaunatviškai naivaus, o kartais neįtikėtinai temperamentingo žmogaus reikėjo dar ir paieškot. Tai buvo vienas iš keleto mano labiausiai mylimų aktorių…“
Prieš trejus metus, 2021-ųjų balandį, minint B. Babkausko 100-ąsias gimimo metines, surengta virtuali paroda „Kino ir teatro aktorius Bronius Babkauskas. Gyvenimo ir kūrybos štrichai“.
Ta paroda ir dabar randama Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos tinklalapyje.
Joje pateikiama B. Babkausko kūrybinė biografija, asmeninės ir vaidmenų, sukurtų kino filmuose bei Panevėžio dramos teatro spektakliuose, fotografijos, publikuojami atsiminimų apie B. Babkauską fragmentai.
Itin kruopščiai ir su didžiule pagarba aktoriui parodą rengusios J. Miltinio memorialinio buto bibliotekininkės Regina Grigaliūnienė ir Angelė Mikelinskaitė primena, koks genialus tai buvo aktorius ir kaip sėkmingai kūrė įsimintinus įvairiausių charakterių personažus teatro scenoje bei kine.
„Kaip ne kartą yra minėję jo kolegos aktoriai, vaidinti Bronius Babkauskas galėjo viską“, – sako A. Mikelinskaitė.
Įdomią, panevėžiečiui aktoriui skirtą virtualią parodą „Bronius Babkauskas. Išėjęs ir sugrįžtantis“ galima apžiūrėti ir Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus tinklalapyje.

Tai, kas išliko

Kiekvienam vaidmeniui B. Babkauskas atiduodavo visas jėgas. Gal dėl to jį taip mylėjo ir žiūrovai, ir visi, su kuriais kūrė teatro scenoje ir prieš kameras.
Net garsusis režisierius Vytautas Žalakevičius (1930–1996) panevėžietį B. Babkauską apibūdino kaip didžiausią aktorių iš tų, su kuriais jam teko dirbti.
„Babkauskas – retas aktorius. Visiškas fanatikas, nieko, išskyrus darbą, nežinojęs ir kitokių gyvenimo tikslų neturėjęs… Man jo neišpasakytai stinga. Ne tik kaip žmogaus, su kuriuo nueitas gerokas kelio galas. Bet ir kūryboj. Aš kiekviename filme pasikliaudavau juo, jau rašydamas scenarijų pasikliaudavau. Ir dabar, imdamasis naujo darbo, nežinau aktoriaus, kuris galėtų jį pakeisti“, – tokią V. Žalakevičiaus nuomonę muziejaus virtualioje parodoje perskaitysime ir šiandien.
Su B. Babkausku galima susipažinti ir Juozo Miltinio memorialiniame bute. Čia užsukusieji gali pamatyti fotografijų, paskaityti atsiminimų, sužinoti apie aktoriaus kurtus vaidmenis.
„Apžiūrint parodas, vėl prisiliečiant prie šio žmogaus gyvenimo, kūrybos, dar kartą pasitvirtina visa tai, ką žinojome ir anksčiau – Bronius Babkauskas buvo unikalus, savitas, labai talentingas aktorius, jautrus žmogus“, – sako G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos Juozo Miltinio memorialinio buto grupės vyriausioji bibliotekininkė A. Mikelinskaitė.

P. Židonio nuotr.

Geriausiuose pastatymuose

Kaip sakė pats B. Babkauskas, svarbiausias reikalavimas aktoriui – gyventi scenoje.
Jis scenoje iš tikrųjų gyveno, tad nuo pat darbo teatre pradžios tapo vienu pagrindinių J. Miltinio suburtos teatro trupės aktorių. Su ta trupe pastatyti geriausi režisierius spektakliai.
Teatre B. Babkauskas sukūrė daugiau kaip 90 vaidmenų.
Jis – ir Asesorius Brakas H. Ibseno pjesėje „Heda Gabler“, ir Šlavėjas V. Borcherto „Lauke, už durų“, Niutonas F. Diurenmato „Fizikuose“, Kurtas A. Strindbergo „Mirties šokyje“ ir daugelis kitų.
Apie B. Babkausko gyvenimą ir jo kūrybą žurnalistas Laimonas Tapinas rašė: „Jis buvo iš tų retų kino aktorių, kurie beveik nepatyrė nesėkmių. Net ir labai vidutiniuose filmuose jo sukurtas vaidmuo dažnai tapdavo estetine vertybe. Būdamas iš prigimties emocionalus ir impulsyvus, aktorius sėkmingai kūrė ir labiau intelektualius herojus, filmavosi socialinėse ir psichologinėse dramose, filosofiniuose, politiniuose filmuose, realistiniame ir labiau sąlyginiame kine, tragiškuose filmuose ir komedijose.“
Teatre vaidinantį B. Babkauską reikėjo matyti. Pasakojimai, nuotraukos, filmuoti kadrai leidžia prisiliesti ir nors dalelę pajusti, bet niekas neperteiks scenoje – čia ir dabar – matomo tikrojo talento spinduliavimo, jo meistrystės.

Į Panevėžį – su režisieriumi

Su Panevėžiu scenos meistrą siejo ilgi gyvenimo metai, į šį miestą jis 1940-aisiais atvyko su pirmąja būsimų garsių teatralų grupe.
Nors atrodė, kad prieš 103 metus Vilkaviškio krašte gimusio B. Babkausko niekas lyg ir neturėjo sieti su šiuo Aukštaitijos miestu, pasukus meno keliu, tas kelias jį čia ir atvedė.
Vos septyniolikos sulaukęs gabus jaunuolis pradėjo Kaune lankyti Darbo rūmų vaidybos studiją, tuomet Juozo Miltinio vadovaujamą.
O po poros metų kartu su režisieriumi ir kitais jaunais aktoriais atvažiavo į Panevėžį.
Gyventa įvairiose miesto vietose, o įsikūręs Anykščių gatvės 3-iajame name, jau iš jo kasdien žingsniuodavo į teatrą. Iš pradžių į senąjį – Respublikos gatvėje, vėliau – į naująjį miesto centre, Laisvės aikštėje.
Iki pat paties pasirinktos tragiškos mirties 1975 metų rudenį.

Liūdinti Melpomenė

Aktorius Česlovas Pažemeckas (1937–2018) prisiminimuose rašė: „Man su Babkausku teko apie 20 metų dalytis džiaugsmu ir liūdesiu. Jis sugebėjo linksmintis, linksminti kitus ir niekad neparodydavo savo skausmo. Argi jam gyvenime niekad nebuvo skaudu?! Ir dar kaip! Buvo – ir dar kaip! Tardavo trumputę frazę: š…ds, praeis! Ir dirbdavo, dirbdavo, dirbdavo… Bronukas (taip mes, jaunikliai, vadindavom Babkauską) grimuodamasis mėgdavo kartoti: ,,Širdie, kodėl neduodi man ramybės.“
Visiems buvo sunku susitaikyti su tokio talentingo, gražaus, mylimo žmogaus išėjimu, o tuo labiau išėjimu savo noru.
Įtemptas darbas teatre, nuolatiniai filmavimai negalėjo neatsiliepti sveikatai. Kiek tokiam jautriam žmogui kainavo nesibaigiantis lėkimas iš teatro į filmavimus, iš filmavimų į teatrą, ir visada siekiant geriausio, bet neišvengiant nesusipratimų, išgirstant priekaištų, turbūt nelabai kas ir galėjo suprasti.
Į paskutinę kelionę mylimą aktorių lydėjo minios žmonių.
Tokių laidotuvių Panevėžys seniai nebuvo matęs.
Kaip B. Babkausko atminimui skirtoje knygoje „Medyje angelas verkia“ rašė L. Tapinas: „Katafalkas važiuoja per miestą. Gatvės užtvenktos žmonių. Gyva siena stovi Respublikos gatvėje. Kiti žiūri pro langus, iš balkonų. Siauroje gatvelėje sustoja sunkvežimis. Iš jo iššoka pavėlavę statybininkai. Jų rūbai išteplioti kalkėmis ir dažais. Priartėjus katafalkui, jie nusiima savo oranžinius šalmus.“
B. Babkauskas palaidotas Panevėžyje, Kristaus Karaliaus katedros kapinėse Ramygalos gatvėje.
Ant jo kapo rymo „Liūdinti mūza Melpomenė“, sukurta panevėžiečio skulptoriaus Juozo Lebednyko.