-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Visoje Lietuvoje ir už jos ribų garsėjęs menininkas, pirmasis profesionalus šalies skulptorius, profesorius, daugybės garsių darbų, tarp jų ir paminklo Laisvei autorius – Panevėžio krašto sūnus, Paįstrio apylinkėse, Paliukų kaime gimęs, iš skurdžios trobelės į žmones išėjęs ir niekada gimtinės nepamiršęs, nepaniekinęs.
J. Zikaro sukaktis minėta lapkritį – šis mėnuo skulptoriui buvo reikšmingas. 1881 metų lapkričio 18 dieną jis gimė, o po beveik 63 metų – 1944 m. lapkričio 10 dieną pasitraukė iš gyvenimo.
Kultūros ir meno sklaidos projekte „Aukštaitijos Senvagė“, skirtame pristatyti Panevėžio regiono kultūrinį gyvenimą, jo įvairovę ir kūrėjus, stiprinti istorinę atmintį, pilietiškumą ir tautinę savimonę, šįmet ypatingas dėmesys buvo skirtas J. Zikaro palikimui – ne tik kūrybai, bet ir iki šių dienų kultūros lauką ryškiai nušviečiančiai jos šviesai.
Juolab kad šiemet sukako 100 metų, kai Panevėžyje J. Zikaras sukūrė vieną iškiliausių Lietuvos nepriklausomybės simbolių – skulptūrą „Laisvė“.
Panevėžio kraštas šiais, besibaigiančiais, metais sulaukė ypatingo dėmesio, juto ypatingą pagarbą ir pasididžiavimą – 2021-ieji praėjo minint iškilaus skulptoriaus Juozo Zikaro 140-ąsias gimimo metines. Panevėžio J. Balčikonio gimnazijos istorijos muziejaus nuotr.
Pirmasis Lietuvoje profesionalus skulptorius J. Zikaras Panevėžyje pasiekė mokslo ir meno aukštumų, sukūrė daugelį Nepriklausomos Lietuvos tapatybės ženklais tapusių meno kūrinių, pirmąsias lietuviškas monetas, iškilių valstybės veikėjų biustus bei bareljefus.
J. Zikaras yra viena ryškiausių Aukštaitijos asmenybių, ugdžiusių patriotiškai nusiteikusią itin stiprią tarpukario kultūros ir meno kūrėjų kartą, laisvės sąlygomis reiškusią savo individualybę, o prasidėjus okupacijai tautinę tapatybę išsaugojusiai tiek emigracijoje, tiek ezopine kalba kalbantis su pavergtąja tauta sovietmečiu.
Tokia dvasia gyva bei aktuali ir šiandienos pasaulyje.
Jubiliejiniais metais buvo svarbu prisiminti J. Zikaro akcentuotas pilietines vertybes, kėlusias lietuvių tautos dvasią, padėjusias per okupacijas, istorinius kataklizmus išsaugoti žmogiškąją savigarbą, tautinį orumą, laisvės ilgesį.
„Aukštaitijos Senvagės“ puslapiuose visus metus vyko išskirtinės pažintys: su J. Zikaro asmenybe, padariusia didelę įtaką Panevėžio regiono bei šalies kultūros ir visuomenės raidai, taip pat ir su kitais svarbiausiais pastarojo šimtmečio Panevėžio krašto kultūros kūrėjais – laisvės dvasios saugotojais puoselėtojais ir įkvėpėjais.
Taip aprėptas „Laisvės“ šimtmečio įrėmintas Panevėžio kultūrinis laukas – literatūra, muzika, teatras, dailė, keramika bei jame ryškų pėdsaką palikę kūrėjai: nuo Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, Juozo Miltinio iki Elenos Mezginaitės, Arvydo Šliogerio ir kitų kūrėjų.
Juk menas formuoja išskirtines asmenybes, o jos kuria laisvą visuomenę.
Pasakodama apie J. Zikarą, jo gyvenimą, kūrybą „Sekundė“ prisiminė ir šio menininko kelyje sutiktus žmones – iš vienų jis mokėsi, kitus pats mokė, su trečiais bendravo ar tik retkarčiais susitikdavo.
Dar su kitais, nors ir prasilenkę laike dešimtmečiais, gyveno tų pačių minčių, siekių, idėjų bei gebėjimų vedamas.
Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Julijonas Lindė-Dobilas, Kazimieras Paltarokas, Petras Būtėnas, Jurgis Elisonas – tai vis J. Zikaro kelyje sutikti žmonės, prieškariu nešę panevėžiečiams šviesą, savo pavyzdžiu įkvėpdavę, darbais mokę bei skatinę ir dabar nepamiršti – gerbiami, vertinami.
Daugelį garbingų Panevėžio krašto žmonių siejo ta pati švietimo įstaiga – buvusi realinė mokykla, vėliau berniukų gimnazija, dabar vadinama Juozo Balčikonio vardu.
Buvusio mokyklos direktoriaus, kalbininko akademiko J. Balčikonio vardu 1-oji Panevėžio vidurinė mokykla pavadinta 1970 metais.
Kaip pasakojo dabartinis gimnazijos direktorius Raimondas Dambrauskas, tuo metu ilgai svarstyta, kokio garbingo su šia mokykla susijusio žmogaus vardą pasirinkti. Juk čia mokėsi ar dirbo tiek daug garsių asmenybių: Adolfas Šapoka, Balys Sruoga, Juozas Urbšys, Juozas Zikaras ir daugelis kitų.
Vis dėlto apsistota ties J. Balčikonio (1885–1969) – kalbininko, profesoriaus, akademiko, pedagogo, vertėjo, „Lietuvių kalbos žodyno“ sudarytojo vardu – jis tapo gimnazijos simboliu, veidu, garbe, labai tiko ir prigijo ilgam.
Pats J. Balčikonis, gimęs ir augęs Ėriškiuose, pirmuosius mokslus krimto Ramygalos pradinėje, o tęsė juos 1889–1906 metais būtent toje pačioje – Panevėžio realinėje mokykloje.
Daug medžiagos apie J. Balčikonį ir kitus garbingus šios mokyklos mokinius bei mokytojus surinko dar vienas krašto šviesuolis – pedagogas, kraštotyrininkas Vytautas Baliūnas (1930–2017).
2015 metais V. Baliūnas G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekai perdavė savo sukauptą medžiagą apie Panevėžio Juozo Balčikonio gimnaziją: iš įvairių šaltinių surinktus dokumentus apie mokyklos veiklą, mokinius, mokytojus nuo pat 1727 metų, korespondenciją su buvusiais gimnazijos mokiniais, fotografijas.
Daugelį garsių Panevėžio krašto žmonių siejo ta pati švietimo įstaiga – Juozo Balčikonio gimnazija. Ilgai svarstyta, kurio su šia mokykla susijusio žmogaus vardą pasirinkti. Juk čia mokėsi ar dirbo tiek garsių asmenybių: Adolfas Šapoka, Balys Sruoga, Juozas Urbšys, Juozas Zikaras ir daugelis kitų. P. Židonio nuotr.
Dar viena daug pagarbos ir gražaus atminimo verta panevėžietė – istorikė, kartografė, pedagogė Ona Maksimaitienė (1902–1999).
Juk tai ji buvo ta istorikė, kuri, išanalizavusi rašytinius istorijos šaltinius, nustatė seniausią Panevėžio pradžią minintį dokumentą – Didžiojo Lietuvos kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Aleksandro 1503 metų rugsėjo 7 dienos raštą Ramygalos klebonui.
Būtent nuo šios datos ir pradėta skaičiuoti miesto prie Nevėžio istorija.
O. Maksimaitienė gimė toli nuo šio krašto – Sankt Peterburge, mokėsi ir dirbo Kaune, Kėdainiuose. Į Panevėžį atvyko tik tada, kai jos vyras – Lietuvos kariuomenės karininkas buvo paskirtas į šį miestą.
1935–1944 metais O. Maksimaitienė mokytojavo Panevėžio mergaičių gimnazijoje, 1944–1948 dėstė Panevėžio mokytojų seminarijoje, o 1948–1957 metais buvo Panevėžio berniukų gimnazijos, vėliau pervadintos 1-aja vidurine mokykla, mokytoja. 1957 išvyko gyventi į Vilnių ir iki 1970 dirbo Istorijos institute.
Matyt, Panevėžys istorikei tapo labai svarbus – juk ji visada domėjosi miesto istorija, jame gyvenusių žmonių biografijomis.
Dar 1961-aisiais O. Maksimaitienė paskelbė mokslinį straipsnį „Pirmosios žinios apie Panevėžio miestą“, o 1992 metais išleido knygą „Iš Panevėžio istorijos“. Jau po istorikės mirties dienos šviesą išvydo jos monografija „Panevėžio miesto istorija: nuo pirmųjų paminėjimų šaltiniuose iki XX a. 8-ojo dešimtmečio“. Yra išlikę istorikės straipsnių, skirtų Panevėžio mokyklų istorijai, Panevėžio rajono praeičiai, atsiminimų apie Salomėją Nėrį, Gabrielę Petkevičaitę-Bitę.
2000 metais Panevėžyje prie namo Pušaloto gatvėje, kuriame 1939–1957 metais gyveno istorikė, atidengta atminimo lenta.
O. Maksimaitienė buvo ta istorikė, kuri, išanalizavusi rašytinius istorijos šaltinius, nustatė seniausią Panevėžio pradžią minintį dokumentą – Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Aleksandro 1503 metų rugsėjo 7 dienos raštą Ramygalos klebonui. PAVB fondų nuotr.
Ypatingo dėmesio, pagarbos verta ir panevėžietė Salomėja Stakauskaitė (1890–1971).
Gimusi Užliaušių kaime netoli Krekenavos, baigusi mokslus Liepojos gimnazijoje, ji 1909 metais atsikėlė į Panevėžį, pas brolį kunigą Juozą Stakauską.
Jauna, jau turinti reikiamą išsilavinimą mokytoja paskiriama mokyklos vedėja.
„Pamokų dar neturėjo, o mokinių jau buvo apie šimtą! Reikėjo rūpintis viskuo – mokytojais, pamokomis, lėšomis, auklėjimu, ugdymu… Sukurti pilnavertę mokyklą, galvoti apie „Saulės“ kursus, ruošiančius jaunus mokytojus kaimų mokyklėlėms, organizuoti kultūros renginius… Katalikų labdarių draugija turėjo dar vieną reikšmingą įstaigą – biblioteką, joje – apie 6 tūkstančius knygų lenkų kalba, 10 spintų ir tūkstantį lietuviškų leidinių. Visu tuo rūpinosi Salomėja“, – apie šią pedagogę, Lietuvos Steigiamojo Seimo narę, visuomenės veikėją daug medžiagos surinkusi G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekos darbuotoja Albina Saladūnaitė.
S. Stakauskaitė organizavo Panevėžyje „Saulės“ mokytojų kursus, bet ir pati norėjo gilinti žinias, tad vėliau dvejiems metams išvyko mokytis Varšuvos aukštuosiuose moterų kursuose, ten klausė pedagogikos ir gamtos mokslų paskaitų.
Paskui vėl grįžo į Lietuvą – į Panevėžį ir visus 1-ojo pasaulinio karo metus rengė mokytojų kursus, dėstomus lietuvių kalba.
Paskui, pakviesta kito brolio – klebono Pranciškaus Stakausko, išsikėlė į pradėtą kurti Jurbarko progimnaziją.
Į Steigiamąjį Seimą ji – puiki mokytoja, katalikių moterų veikėja, publicistė – išrenkama Raseinių rinkimų apygardoje. Seime kurį laiką buvo Krikščionių demokratų frakcijos sekretorė, dirbo Konstitucijos komisijoje, vėliau paskirta į Bibliotekos komisiją.
Pasibaigus Steigiamojo Seimo darbui, Salomėja vėl pasineria į pedagoginę veiklą. Grįžusi į gimtąjį kraštą 1922 metais ji tapo naujosios Krekenavos mokyklos vedėja. Vėliau grįžo į Panevėžį.
Šiame mieste S. Stakauskaitė iki pat 1940 metų spalio vadovavo švento Vincento Pauliečio draugijos įsteigtoms prieglaudoms ir mokykloms. Buvo draugijos vicepirmininkė, kasininkė, visų reikalų vedėja.
O štai sovietmetis atnešė jai nelengvą gyvenimo laikotarpį – moteris neturėjo darbo, jokio pajamų šaltinio, negaudavo pensijos.
Gelbėjo tik tuometės 1-osios vidurinės mokyklos, dabartinės J. Balčikonio gimnazijos, direktorius Jonas Janulionis, rizikuodamas jis leido S. Stakauskaitei dirbti mokykloje rusų kalbos mokytoja ir bibliotekos vedėja.
Istorikė, pedagogė, pirmosios lietuviškos gimnazijos Panevėžyje steigėja ir direktorė Marija Geigaitė-Putramentienė-Giedraitienė (1890–1980) taip pat verta gražaus atminimo.
Juk tai ji 1915 metais, kartu su „Saulės“ švietimo draugijos Panevėžio skyriaus pirmininku, jau minėtu kunigu Juozu Stakausku, studentu Kazimieru Bizausku ir kitais entuziastais įsteigė Panevėžyje pirmąją Lietuvoje lietuvišką gimnaziją, tapo jos direktore.
Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos Krašto kultūros paveldo sklaidos skyriuje saugomas Marijos Giedraitienės fondas, kurį bibliotekai dovanojo M. Giedraitienės dukra Aldona Giedraitytė-Drupienė. Fonde – M. Giedraitienės asmens, mokslo, tarnybinės veiklos dokumentai, daug atsiminimų apie ją, fotografijų ir kitų dokumentų.
Gimusi Vaivadų dvare M. Geigaitė iš pradžių mokėsi savarankiškai, o 1900 metais įstojusi į Šiaulių gimnaziją, baigė ją sidabro medaliu. Paskui išvyko studijuoti į Sankt Peterburgo Aukštųjų Bestuževo kursų istorijos-filologijos fakultetą.
1912 metais Sankt Peterburge ji susituokė su Geležinkelių instituto studentu Juliumi Putramentu. Deja, vyras, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, buvo mobilizuotas ir žuvo fronte, o Marija, 1914 metais įgijusi aukštojo mokslo diplomą, grįžo į tėviškę. Vėliau, 1920 metais, ji ištekėjo už karininko Leonardo Giedraičio.
O grįžusi į Lietuvą gyveno tėvų namuose Vaivaduose, vertėsi privačia pedagogine praktika.
Įsteigusi gimnaziją ir jai iki 1918 metų vadovavusi, paskui iki 1932 metų M. Putramentienė-Giedraitienė buvo gimnazijos direktoriaus pavaduotoja mergaičių klasėms, moksleiviams dėstė istoriją, prancūzų, lotynų kalbas.
1932-aisiais atidarius Panevėžio mergaičių gimnaziją, dabartinę V. Žemkalnio, Marija Giedraitienė tapo direktoriaus pavaduotoja, o vėliau iki pat 1940 metų sovietinės okupacijos – gimnazijos direktorė.
Tada ji iš Panevėžio išvyko, mokytojavo Vilniaus, Šiaulių, Kauno mokyklose, o 1957 m. išėjo į užtarnautą poilsį.
Jai vadovaujant Panevėžio mergaičių gimnazijoje vyravo darbinga, tolerantiška atmosfera, daug dėmesio skirta mokyklos aplinkai, sukurta gimnazijos vėliava.
Buvusi šios gimnazijos mokinė profesorė Vanda Zaborskaitė atsiminimuose rašė: „… niekas mokykloje nedrumstė jaukios, giedros ramybės, kurios gaubiamas galėjai jaustis visiškai saugiai – ką nori kalbėti, rašyti, diskutuoti su mokytojais ir ieškoti savęs ir savojo kelio. Ši tvarkos, jaukumo ir laisvės atmosfera man pirmiausia atrodo susijusi su gimnazijos direktore, sklindanti iš jos pedagoginio talento, išminties ir visiško atsidavimo savo puoselėjamai ir rūpestingai ugdomai mokyklai“ .
O štai ištrauka iš Panevėžio mergaičių gimnazijos 1940 m. absolventės Janinos Klastauskaitės atsiminimų:
„…Gimnazijai vadovavo nuostabiai rami, elegantiška, ori dama – ponia Giedraitienė. Nors ji buvo griežta ir labai reikli, tačiau niekas niekada nebuvo matęs jos supykusios, kalbančios pakeltu tonu. Užtekdavo vieno ramaus direktorės žvilgsnio, kad išdykavimai nurimtų. Kiekviename žingsnyje merginoms buvo skiepijama aukšta kultūra, griežta drausmė.“
Baigėsi metai, vedę per savotiškai J. Zikaro įrėmintą Panevėžio kultūros lauką – nuo vienos iškilios šio krašto asmenybės prie kitos, keliantis iš vieno dešimtmečio į kitą per beveik 150 metų, miestui ir Lietuvai atvedusių didžiulį būrį ypatingo talento, gebėjimų, altruizmo žyme pažymėtų panevėžiečių.
