Kas dvejus metus rengiama paroda „Aukštaitijos dailė“ šįkart dialogui apie šiuolaikinės visuomenės ydas subūrė 24-is menininkus iš visos Aukštaitijos.

Amžinybės grimasos vartotojiškoje visuomenėje

Atsispirti spalvingoms reklamoms, šaukte šaukiančioms pirkti net tai, kas jums nereikalinga, sudėtinga. Juk visi tie tušti pažadai žada laimę. O kai nereikalingų daiktų perpildyti namai jos neatneša, nejučia perkama vis daugiau ir daugiau. Kaip ištrūkti iš to užburto rato ir sau pripažinti, kad laime ir gyvenimo pilnatve parduotuvėse neprekiaujama? Į Panevėžio dailės galerijoje savotišką diskusiją per meną intriguojančiu pavadinimu „Memento mori“ pakvietė Aukštaitijos krašto dailininkai.

Kas dvejus metus rengiama jau tradicine tapusi paroda „Aukštaitijos dailė“

po vienu stogu subūrė net 24-is dailininkus, kurie eksponuoja geriausius savo darbus, sukurtus per dvejus metus.

Kaip sakė parodos kuratorė Aurelija Seilienė, jau pats parodos pavadinimas „Memento mori“ – „atmink, kad mirsi“ – verčia žvilgsnį nukreipti į amžiną gyvenimo problemą – vartotojiškumą.

Pasidavė provokacijai

Pirmą kartą garsiai ir aštriai apie besaikį vartojimą pradėta kalbėti dar XVII amžiuje. Ši tema dailėje dažniausiai sutinkama natiurmorto žanre ir ypač intensyviai reiškėsi baroko laikotarpiu. Gausiai medžioklės, žūklės, derliaus gėrybėmis nukrautas stalas simbolizavo žmogiškojo gyvenimo gerovę, tačiau kaukolė, vystančios gėlės, maisto likučiai ir kiti elementai primindavo, kad visas žemiškajame pasaulyje užgyventas turtas nesvarbus, tėra puikybė – žmogus turėtų gyventi ne dėl jo, o turtinti dvasią ir ruoštis tikrajam, dangiškajam gyvenimui. Nors nuo to laiko nutekėjo nemažai vandens, ši žinutė lieka aktuali ir mūsų laikais.

„Paroda siekiama, jog dailininkai šiuolaikiškai reflektuotų savo požiūrį į visuomenėje įsišaknijusį besaikį vartojimą, sustoti, apgalvoti, ar išties mums viso to reikia, ir perdėlioti savo vertybes“, – sakė parodos kuratorė.

Nors tema skamba kiek makabriškai, anot A. Seilienės, šios parodos tikslas ir buvo šokiruoti ir provokuoti ne tik menininkus, bet ir jų darbų atėjusius įvertinti parodos lankytojus. Tik diskusijose gimsta tikroji tiesa.

„Džiugu, kad dailininkai pasidavė provokacijoms, nes meno vienas pagrindinių tikslų toks ir yra – provokuoti“, – šypsosi A. Seilienė.

Genialumas paprastume

Menininkai jiems skirtą iššūkį priėmė skirtingai. Vieni darbų, atliepiančių šių metų tematiką, ieškojo savo dvejų metų archyvuose, kiti, pagauti įkvėpimo, ėmėsi teptuko. Vienų darbai abstraktesni, kiti – lengvai iššifruojami, tačiau keliantys prieštaringų jausmų audras.

„Vieni dailininkai į užduotį pažiūrėjo standartiškiau, kiti – novatoriškiau. Šiųmetės parodos išskirtinumas – mažesnė žanrų įvairovė nei įprastai. Ekspozicijoje karaliauja tapyba, bet šalia jos matome ir kitas dailės šakas, iš kurių savo įtaigumu išsiskiria instaliacijos. Džiugu, kad paroda pasipildė ir naujais, jaunais autoriais, kurie dar tik žengia pirmuosius žingsnius meno pasaulyje, tačiau nors ir gyvendami ne Aukštaitijoje, nepamiršta šaknų ir sieja save su šiuo kraštu“, – sakė A. Seilienė.

Visų darbai buvo išskirtiniai, tačiau vertinimo komisija išrinko tris pačius geriausius. Be ilgų diskusijų nuspręsta pirmąją vietą skirti Artūrui Stančikui už jo instaliaciją „Edeno sodas“. Menininkas instaliacijai panaudojo net 784 paukščių plunksnas, kurios simbolizuoja tyrumą, švarą, bet kartu ir nuodėmingumą. Šis darbas – įrodymas, kad paprastume slypi genialumas. Antroji vieta už įdomią ir subtilią natiurmorto interpretaciją atiteko Eugenijui Marcinkevičiui ir jo tapybos darbą „Auksas, smilkalai ir mira“. O trečioji vieta kaip paskatinimas skirta jaunajam kūrėjui. Šįkart laurai atiteko Eglei Norkutei, pristačiusiai net du darbus. Kiek vėliau nominantai panevėžiečius pakvies į savo kūrybos vakarus po Dailės galerijos skliautais.

Paroda Dailės galerijoje veiks iki pat lapkričio 3-iosios, o vėliau keliaus į Kupiškio bei Biržų parodų sales. Kaip juokauja parodos kuratorė, tai Aukštaitijos regiono paroda, tad pristatyti ją tik Panevėžyje būtų pernelyg egoistiška.